Kaip pranešime spaudai rašo fondas, ši grėsmė dar kartą pakibo virš šalies miškų, kai spalio 16 d. Seimas skubos tvarka pritarė Miškų įstatymo pakeitimams, numatantiems galimybę atstatyti buvusias sodybas miško savininkams bei jų įpėdiniams. Panašias pataisas 2011 m. jau vetavo Prezidentė ir pakartotinio balsavimo metu atmetė Seimas.
„Leidimas statyti sodybas miške turėtų neigiamo poveikio ir visuomenei, ir miškų ekosistemai“, – įsitikinęs Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Danas Augutis. Jis primena, kad viena didžiausių grėsmių biologinei įvairovei – spontaniška urbanizacija. Šią grėsmę Lietuva pripažino Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos įgyvendinimo ataskaitose (2002m., 2008-2010 m.).
Daugelis sodybų mišku apaugo tik pokario metais. Senųjų gyventojų, kurių palikimu dengiantis skatinama miškų urbanizacija, poreikiai buvo minimalūs, nemanome, kad gyventi tokiomis kukliomis sąlygomis būtų pasiryžę ir naujakuriai – jie norės visų „civilizuoto“ gyvenimo privalumų, nepaisydami, kad miške nėra jų poreikiams aprūpinti būtinos infrastruktūros.
Į naujas sodybas būtų tiesiami nauji keliai. Kiekvienas naujai tiesiamo kelio kilometras reikštų apie 0,5 ha sunaikinto miško. Tiesiant kelią šlapiuose miškuose, reikėtų įrengti bent vieną melioracijos kanalą, dėl to būtų iškirsti dar didesni plotai, pažeistas vietovės hidrologinis režimas. Dar didesni plotai nukentėtų tiesiant naujas elektros linijas, kurių prireiks siekiant aprūpinti naujakurius elektra (o didžiąją dalį tiesimo išlaidų tektų kompensuoti Valstybei).
Geriamo vandens poreikiui patenkinti bus kasami nauji šuliniai ar gręžiniai. Privačiuose sklypuose dėl statybos ir infrastruktūros darbų bus sunaikinta dalis medyno ir miško paklotės. Kirtavietė – tik laikinas miško raidos tarpsnis, o sodybos liks ilgam. Kraštovaizdžio lygiu dėl atsiradusios infrastruktūros ir statinių didės miškų fragmentacija – suskaldymas. Naujai atsiradusios atviros erdvės (keliai, sodybvietės) neigiamai paveiks tuos miškų organizmus, kurių buveinės privalo būti toliau nuo miško pakraščio ar laukymių.
Jautrioje miško ekosistemoje atsiras potencialūs taškiniai taršos šaltiniai, nes kas galėtų paneigti, kad aplink sodybas nuotekos bus šalinamos nesilaikant aplinkosaugos reikalavimų (kol ši problema neišsprendžiama net centralizuotose gyvenvietėse, naivu tikėtis efektyvios kontrolės miške išsibarsčiusiose sodybose), buitinių atliekų utilizavimo būdai tokiose atokiose sodybose taip pat nenumatyti. Išaugę žmonių srautai miške neišvengiamai trikdys natūralų miško gyventojų ritmą ir kai kuriose vietovėse sukels negrįžtamų ekosistemos pakitimų. Jau šiandien Lietuvoje yra vandens telkinių aplink kuriuos išsidėstę tik privatūs 30-60 arų miško sklypai. Net ir viena didžiausių patvankų – Antalieptės marios vos keletoje vietų ribojasi su valstybiniais miškais.
Susirūpinimą kelia ir tai, kad tokie bandymai skubos tvarka patvirtinti antigamtosauginius įstatymus Lietuvoje tampa įprasta praktika. „Matyt neatsitiktinai šios pataisos skubos tvarka svarstytos pačioje Seimo kadencijos pabaigoje, kai visos žiniasklaidos ir visuomenės dėmesys sutelktas į Seimo rinkimų rezultatus ir būsimą šalies valdžią“, – sako Lietuvos gamtos fondo vykdomasis direktorius Edmundas Greimas. „Prezidentės kartą jau vetuotas Miškų įstatymo projektas, kuriuo keliamas pavojus miško ekosistemos stabilumui, šį kartą skubos tvarka „stumiamas“ dar apsukriau: naudojantis politinės valdžios kaita ir kadenciją baigiančių Seimo narių abejingumu.
Prasidėjus piktnaudžiavimui tariamais paveldėjimo ryšiais spontaniška urbanizacija miškuose gali įgauti pavojingą mąstą, netrukus naudojantis panašia metodika gali būti atlikti „kosmetiniai“ Miškų įstatymo pakeitimai, leisiantys miškuose kurtis visiems miško savininkams“, – nuogąstauja Lietuvos gamtos fondo vykdomasis direktorius E. Greimas. Jis primena, kad Lietuvoje nekilnojamojo turto savininkai turėjo išskirtinę galimybę savo turtą „kilnoti“ ir rinkdamiesi turto grąžinimo formą galėjo numatyti savo pageidavimą kurtis sklype ir rinktis tokį, kuriame statybos leidžiamos.
Didžiausias pavojus dėl siūlomų įstatymo pataisų kyla priemiestinių rajonų miškams, kurie jau ir taip kenčia nuo per didelio žmonių antplūdžio bei jų sukeliamos taršos. Piktnaudžiavimo statybų tvarka patirtį vaizdžiai iliustruoja Vilniaus rajono ūkininkų statistika: vos trečdalis iš visų „popierinių“ ūkininkų užsiima aktyvia žemės ūkio veikla, o trečdalio „ūkininkų“ valdos nesiekia 1 ha ploto. Uždegus žalią šviesą statyboms miške, atsivers dar daugiau galimybių piktnaudžiavimui: šiuo atveju nereikės net ūkininko pažymėjimo, pakaks turėti miško nuosavybės dokumentus.
Kad piktnaudžiavimui užkirsti kelią nesiekiama, byloja ir tai, jog šiuo metu siūlomose įstatymo pataisose panaikinti visi saugikliai, buvę 2011 m. siūlytame įstatymo projekte: nenumatytas minimalus miško valdos plotas, maksimalus statinio plotas.
Šiais metais Lietuvos gyventojų skaičius nukrito žemiau psichologiškai reikšmingos 3 milijonų ribos. Gyventojų per nepriklausomybės laikotarpį sumažėjo puse milijono. Sensta ir nyksta mažesni miesteliai ir kaimai, apleidžiami vienkiemiai, uždaromos kaimų mokyklos, ambulatorijos, parduotuvės. Ar šiandien tikrai laikas pradėti kolonizuoti miškus? Gal vietoj to, kad atkurtume kas kadaise prarasta, pabandykime išsaugoti tai ką dar turime – nukreipkime savo pastangas apleistų vienkiemių ir kaimiško kraštovaizdžio išsaugojimui.
