Tai parodė 2008 metų rugsėjo-lapkričio mėnesiais Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) užsakymu Darbo ir socialinių tyrimų instituto ir Socialinių tyrimų instituto Etninių tyrimų centro atlikta apklausa.
Mažiausiai diskriminacijos apraiškų visuomenėje, tyrimo duomenimis, matoma buityje – kavinėje, parduotuvėje (12 proc.), gatvėje, viešajame transporte (16 proc.), o daugiausia – darbo santykių (50 proc.), teisėsaugos (40 proc.), sveikatos priežiūros teikimo srityje (35 proc.).
Kaip trečiadienį pranešė SADM, nurodžiusiųjų, kad nenorėtų, jog kaimynystėje gyventų romai, buvo 49 proc. (kad dirbtų toje pačioje darbovietėje, nenorėtų 38 proc.), iš įkalinimo įstaigų išėję asmenys 49 proc. (atitinkamai 36 proc.), homoseksualūs asmenys 44 proc. (34 proc.), asmenys su psichikos negalia 44 proc. (46 proc.), Jehovos liudytojai 36 proc. (27 proc.). Kaimynų kinų nenorėtų 23 proc. (kad dirbtų toje pačioje darbovietėje, nenorėtų 20 proc.), juodaodžių 24 proc. (19 proc.).
Prieš ketverius metus 77 proc. apklaustųjų teigė nenorintys gyventi kaimynystėje su romais.
Taip pat buvo tirta, ar žmonės pateisintų darbdavį, jei jis nepriimtų asmens į darbą dėl jo tam tikrų savybių, netiesiogiai susijusių su pareigų keliamais reikalavimais. Paaiškėjo, jog daugiausia žmonių nepateisintų darbdavio, jei jis nepriimtų į darbą asmens dėl jo ar jo šeimos finansinės padėties – 76 proc., aukštesnės ar žemesnės socialinės padėties (71 ir 70 proc. atitinkamai), dėl to, kad jis vyras (66 proc.) ar moteris (66 proc.), yra kito tikėjimo (63 proc.) ar kitos tautybės (61 proc.). Kartais ar visada pateisintų darbdavį 68 proc. apklaustųjų, jei jis nepriimtų į darbą grįžusio iš įkalinimo įstaigos žmogaus, 62 proc. – nemokančio lietuvių kalbos, 54 proc. – neįgalaus, 49 proc. – homoseksualaus, 48 proc. – seno, 35 proc. – jauno.
Mažiausiai diskriminacijos apraiškų visuomenėje, tyrimo duomenimis, matoma buityje – kavinėje, parduotuvėje (12 proc.), gatvėje, viešajame transporte (16 proc.), o daugiausia – darbo santykių (50 proc.), teisėsaugos (40 proc.), sveikatos priežiūros teikimo srityje (35 proc.).
89,9 proc. apklaustųjų teigė per pastaruosius 12 mėnesių nepatyrę diskriminacijos ar persekiojimo, 6,9 proc. nurodė, kad tai patyrė. Dažniausiai pagrindu buvo nurodyta diskriminacija dėl lyties (taip pat šeiminės padėties, vaikų), kalbos, amžiaus ir negalios. Apskritai kada nors patyrę diskriminaciją nurodė 17,4 proc. respondentų.
SADM pranešime pastebi, kad žmonės linkę nutylėti tokius atvejus. Iš tų, kurie teigė patyrę diskriminaciją, pranešė apie įvykį 10,3 proc., nutylėjo 67,7 proc., negalėjo atsakyti 22 proc.
Dažniausiai minėtos nepranešimo priežastys – respondentas nežinojo, kaip ir kam pranešti apie diskriminaciją, manė, jog niekas nepasikeistų, nieko ypatingo tame atvejyje nematė ar nutarė problemą spręsti savo jėgomis. 12 proc. bijojo sulaukti grasinimų iš tai padariusių asmenų. Tarp institucijų, kurios įvardintos kaip galinčios padėti diskriminuojamiems žmonėms, dažnai nurodytos teisėsaugos institucijos (28,8 proc.), Lygių galimybių kontrolieriaus įstaiga (12,4 proc.), įvairios kitos valstybės institucijos (9,9 proc.), paramos moterims organizacijos (9 proc.), žmogaus teisių organizacijos (8,2 proc.), pagalbos telefonai (6,4 proc.) ir kita. Tačiau net 76,3 proc. apklausiamųjų apskritai negalėjo įvardinti kokios nors konkrečios įstaigos.
Tyrime buvo apklausta 1040 15-74 metų Lietuvos gyventojų.
