Dabar populiaru
Publikuota: 2016 birželio 14d. 17:25

Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibirą: svarbiausi faktai, kuriuos būtina žinoti

Lageris Permėje
„Permės-36“ nuotr. / Lageris Permėje

Birželio 14-ąją Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną. Šią dieną 1941 m. NKVD pradėjo masinius lietuvių areštus ir trėmimus į Sibirą. Primename svarbiausius faktus, susijusius su Lietuvos gyventojų trėmimais.

Kaip prasidėjo trėmimai?

SSRS ir Vokietija 1939 metų rugpjūčio 23 d. pasirašė Nepuolimo sutartį. Pagal sutarties slaptuosius protokolus Lietuva pateko į SSRS įtakos sferą. 1940 birželio 15 d. SSRS kariuomenė peržengė Lietuvos sieną. Prasidėjo okupacija.

1940 metų rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvą sąjungine respublika. Visos Lietuvos gyvenimo sritys buvo pertvarkytos pagal sovietų modelį. Buvo reorganizuota kariuomenė, nacionalizuota žemė, bankai, pramonė, transporto ir ryšių ūkis, įvestas rublis.

Lietuvoje pradėjo veikti SSRS represinių žinybų: Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) ir Valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) padaliniai. Dar 1939 metų spalio 11 d. Maskvoje pasirašytas NKVD įsakymas Nr. 00122 ir parengtos instrukcijos apie „antitarybinio elemento“ likvidavimą Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Sovietų sąjunga
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Sovietų sąjunga

1940 m. liepą pradėti masiniai areštai. 1941 metų birželio 14-ąją pradėti masiniai trėmimai truko iki birželio 22-osios. Tai buvo iš anksto suplanuota ir parengta akcija. Trėmimus vykdė specialūs NKVD daliniai. Jiems padėjo beveik visos Lietuvos SSR vidaus reikalų ir valstybės saugumo pajėgos, prokuratūros darbuotojai, sovietinis ir partinis aktyvas.

Akcija buvo kruopščiai suplanuota ir parengta, buvo sukurtos smulkios instrukcijos, kaip vykdyti trėmimus. Kiekvienoje apskrityje NKGB turėjo parengęs išsamius trėmimo vykdymo planus. Į pagalbą pasitelkti ir NKGB bei NKVD darbuotojai iš Rusijos, Ukrainos ir Gudijos.

Labiausiai nukentėjo inteligentija. Buvo ištremti Lietuvos Respublikos politiniai veikėjai, partijų ir organizacijų vadovai, karininkai, gydytojai, mokytojai, ūkininkai ir jų šeimos.

Pirmasis trėmimų etapas baigėsi birželio pabaigoje Vokietijai užėmus Lietuvą. Tačiau 1944 m. liepos 4 d. Raudonajai armijai vėl įžengus į Lietuvos teritoriją prasidėjo antroji sovietinė okupacija ir sekė nauji trėmimų etapai.

Kaip atrodė patys trėmimai?

Masiniai trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14 d., šeštadienį 2-3 valandą ryto. Deportaciją vykdė LTSR ir iš TSRS atvykę represinių struktūrų pareigūnai, jiems padėjo Lietuvoje dislokuotos Raudonosios armijos kariai, talkino komunistų partijos vietos aktyvas.

Trėmimų vykdytojų operatyvinė grupė įsiverždavo į tremiamųjų būstus, pakeldavo gyventojus iš miego, pagal turimus sąrašus patikrindavo šeimos sudėtį. Tada jie surengdavo kratą, ieškodami ginklų, aukso, valiutos, po to pranešdavo apie jų ištrėmimą iš Lietuvos, jiems pasakant, kad bus išvežti „į kitas Sovietų Sąjungos sritis“.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo nuotr./Lietuviai tremtyje. Su arkliuku bėgiais veža mišką. Novostrojka, Zaigrajevo r., Buriat-Mongoljos ASSR (d. Buriatijos respublika), apie 1955-1956 m.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo nuotr./Lietuviai tremtyje. Su arkliuku bėgiais veža mišką. Novostrojka, Zaigrajevo r., Buriat-Mongoljos ASSR (d. Buriatijos respublika), apie 1955-1956 m.

Baudėjų apsuptai šeimai buvo skiriama labai mažai laiko susiruošti. Vienur žmonėms buvo leidžiama pasiimti dalį savo turto, kitur jie buvo išvežami be jokių asmeninių daiktų. Dažnai tremiamųjų šeimos buvo atvirai apiplėšiamos. Tremtinių paliktas turtas turėjo būti aprašomas, konfiskuojamas ir paskirstomas, tačiau neretai tremtinių paliktą turtą pasisavindavo jo aprašymą ir paskirstymą vykdę pareigūnai.

Tremdami žmones, baudėjai elgėsi žiauriai. Tremiamųjų šeimos buvo terorizuojamos, į mėginančius bėgti žmones buvo šaudoma. Į mašinas ar vežimus buvo grūdami seneliai ir naujagimiai, ligoniai ir nėščios moterys.

Visi tremiamieji buvo vežami į pradines surinkimo stotis ir konvojuojami į ešelonų telkimo vietas. Telkimo punktuose šeimos buvo išskiriamos, tremtiniai suskirstomi į dvi grupes: „A grupę“ („šeimos galvos“) ir „B grupę“ („šeimos nariai“) ir sugrūdami į baudėjų akylai saugomus prekinius (gyvulinius) vagonus.

„A grupei“ priskirti asmenys buvo konvojuojami kaip suimtieji ir vežami į karo belaisvių stovyklas, „B grupei“ priskirti žmonės buvo vežami į specialias tremties vietas. Iš Lietuvos buvo išsiųsti 4 ešelonai su suimtaisiais („A grupė“), 11 ešelonų su tremtiniais („B grupė“) ir 2 ešelonai su kriminaliniais nusikaltėliais.

Birželio 15–19 d. iš ešelonų formavimo vietos – Naujosios Vilnios geležinkelio stoties išvyko 577 vagonai su suimtaisiais ir tremtiniais. Vežami į lagerius ir tremties vietas žmonės patyrė daug kančių, dėl sunkių ir antisanitarinių sąlygų kelyje dažnai susirgdavo ir mirdavo.

Šiomis dienomis iš Lietuvos buvo deportuota apie 18 tūkst. žmonių. Apie tris ketvirtadalius jų sudarė įkalintieji, likusį ketvirtadalį – tremtiniai. Tiksliai nustatyti 16 246 tremtinių likimai. Į Lietuvą kada nors galiausiai grįžo apie pusė iš jų.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo nuotr./Lietuviai tremtyje. Tubilio upe tremtiniai plukdo sielius. Tubilis, Daursko r., Krasnojarsko k., 1955 m.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo nuotr./Lietuviai tremtyje. Tubilio upe tremtiniai plukdo sielius. Tubilis, Daursko r., Krasnojarsko k., 1955 m.

Kuo skiriasi trėmimo ir kalinimo sąvokos?

Ir tremtis, ir kalinimas buvo žmogaus teisių suvaržymo forma, tačiau savo turiniu šios sąvokos skiriasi, teigia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Tremtis – tai priverstinis visos šeimos iškeldinimas administracine tvarka, jos apgyvendinimas tam tikroje vietoje be teisės išvykti, taip pat kitų teisių suvaržymas.

Tremtiniai buvo apgyvendinami atšiauraus klimato vietose, kur stigo darbo jėgos, ir dirbo vergiškomis sąlygomis miško, žemės ūkyje ir pan., darbingiems skiriant skurdų davinį, o vaikams ir seneliams dar mažiau. Jie tapdavo nemokama darbo jėga.

Įkalinimas – tai aktyvaus santvarkos priešininko arba asmens, kuris buvo traktuojamas kaip nelojalaus santvarkai, patalpinimas lageryje arba kalėjime. Lageriuose įkalinti asmenys buvo izoliuoti nuo išorinio pasaulio, gyveno pagal nustatytą režimą, turėjo dirbti šachtose, pramonės objektų, geležinkelių ir kitokiose statybose. Už darbą jie iš esmės negaudavo atlyginimo.

„Permės-36“ nuotr./Lageris Permėje
„Permės-36“ nuotr./Lageris Permėje

Kiek Lietuvos gyventojų iš viso buvo ištremta arba įkalinta?

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1940–1953 m. laikotarpiu iš Lietuvos buvo ištremta 131 600 žmonių.

1948 m. gegužės 22 d. 4 valandą ryto įvykdytas didžiausias masinis Lietuvos gyventojų trėmimas, kurio metu panaudojus gyvulinius vagonus ištremta apie 40 tūkst. žmonių. Tarp jų – 10 897 vaikai iki 15 metų.

Kas dešimtas Lietuvos tremtinys buvo vaikas. Kelyje į tremtį ir tremtyje žuvo apie 5000 Lietuvos vaikų.

Dar apie 156 tūkst. Lietuvos gyventojų buvo įkalinta. Taigi, bendras deportuotų asmenų skaičius priartėjo prie 300 tūkst.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo nuotr./Trėmimai Lietuvoje. Danielių šeimos ištrėmimas. Ažytėnų k., Kėdainių r., 1949 07 09
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo nuotr./Trėmimai Lietuvoje. Danielių šeimos ištrėmimas. Ažytėnų k., Kėdainių r., 1949 07 09

Kiek Lietuvos gyventojų tremtyje arba kalėjime mirė?

Sovietiniuose lageriuose buvo sušaudyta ir mirė apie 23 tūkst. kalinių.

Tremtyje, turimais duomenimis, žuvo apie 28 tūkst. tremtinių. Taigi, bendras mirusiųjų skaičius viršija 50 tūkst.

Į kur Lietuvos gyventojai buvo tremiami?

Lietuvos gyventojai tremiami ir kalinami buvo beveik visoje SSRS teritorijoje. Ypač daug lietuvių atsidūrė Krasnojarsko krašte, Rešotų lageriuose. Vyrai dažnai buvo atskiriami nuo šeimų ir siunčiami į Krasnojarsko krašto, Komijos ASSR, Sverdlovsko srities lagerius. Jų šeimos ištremtos į Altajaus kraštą, Novosibirsko sritį, Komijos ASSR.

Stambiausias kalinimo vietas žymi šis žemėlapis.

www,tremtis.lt žemėlapis. /Lietuvių tremties vietos
www,tremtis.lt žemėlapis. /Lietuvių tremties vietos

Kokiomis sąlygomis tremtiniai gyveno?

Tremtiniai buvo priverstinai apgyvendinti gyvenimui netinkamose vietovėse, specialiose tremties vietose, vadinamosiose specialiose gyvenvietėse, bendruose barakuose ar žeminėse. Formaliai kartais tremties laikas būdavo nustatytas 10 arba 20 metų, tačiau dažniausiai buvo tremiama visam laikui.

Tremtiniai buvo įdarbinti kasyklose, miško kirtimo, medienos paruošų, statybos, žvejybos ir kitose įmonėse. Darbo ir gyvenimo sąlygos tremtyje buvo labai sunkios, ypač atšiauriuose kraštuose. Tremtiniai nuolat kentė šaltį, badą, komendantų ir administracijos vadovų patyčias. Dėl blogų gyvenimo sąlygų, epidemijų, bado sirgo ir mirė daug tremtinių, ypač vaikų ir pagyvenusių žmonių.

Stengdamiesi išsigelbėti nuo mirties, kai kurie tremtiniai bėgdavo į Lietuvą, pakeliui buvo suimami, įkalinami, paskui vėl grąžinami į tremties vietas. Tik nedaugeliui sėkmingai pavykdavo pasiekti gimtinę.

Vilijos Filipovičienės šeimos archyvo nuotr./Kaimas Sibire, kur gyveno lietuviai
Vilijos Filipovičienės šeimos archyvo nuotr./Kaimas Sibire, kur gyveno lietuviai

1956–1957 m., prasidėjus destalinizacijai, tremtiniams buvo pradėta leisti grįžti į Lietuvą, tačiau ne visiems. Daugelis tremtinių dar ilgai susirašinėjo su įvairiomis TSRS ir LTSR institucijomis, kad jiems leistų grįžti gyventi jų gimtinėse.

Tremtinių gyvenimo sąlygų aprašymai keliose konkrečiose vietose:

Igarka. Dauguma lietuvių dirbo miško pramonės kombinate: rąstų ir lentų sandėliuose, lentpjūvėse, stalių dirbtuvėse, garažuose, prieplaukoje. Ardė sielius, traukė iš Jenisiejaus ir krovė rąstus, pjovė lentas, krovė jas į rietuves, baržas, laivus. Dirbo 2-3 pamainomis, visą parą, dažnai be poilsio dienų, dirbo ir vaikai, pvz., apie 100 lietuvių paauglių laivų statykloje. Dalis žmonių dirbo statybose, miesto įmonėse, tiesė geležinkelį.

Tremties sąlygos buvo sunkios: klimatas poliarinis, žiema trunka beveik 9 mėn., šaltis iki –60 °C, nuolat pučia stiprūs vėjai; daugiametis įšalas. Pirmaisiais metais nuo bado, šalčio, ligų mirė 1000–1500, kitais duomenimis – apie 3000 lietuvių, daugiausia vaikai ir seneliai. Už bandymą bėgti, lietuviškų dainų dainavimą, antisovietines kalbas daug tremtinių suimta ir įkalinta lageriuose. Igarkos vaikų namuose gyveno kelios dešimtys lietuvių vaikų.

Lietuviai turėjo chorą, tautinių šokių būrelį ir pučiamųjų orkestrą. Repeticijas, kurios vyko miesto kultūros namuose, lankė apie trisdešimt žmonių. Saviveiklininkai patys pasisiuvo tautinius drabužius.

Igarkoje buvo 3 lietuvių kapinės, vienose jų – apie 1000 lietuvių kapų – tai vienos didžiausių lietuvių tremtinių kapinių buvusios SSRS teritorijoje. 1956–1961 m. dauguma lietuvių grįžo į Lietuvą.

LGGRTC muziejaus nuotr./Jonas Vilkelis (kairėje) ir Jonas Raila (dešinėje) puošia Kalėdų eglutę. Igarka, Krasnojarsko kr., 1948 m.
LGGRTC muziejaus nuotr./Jonas Vilkelis (kairėje) ir Jonas Raila (dešinėje) puošia Kalėdų eglutę. Igarka, Krasnojarsko kr., 1948 m.

Bykovo kyšulys. 1942 m. rudenį į Bykovo kyšulį iš Altajaus krašto atgabenta apie 750 tremtinių lietuvių ir žydų, daugiausia inteligentų šeimos. Tremtiniai iš pradžių gyveno barakuose, baržoje, žiemai pasistatė jurtas, pastatė žvejybos įmonę. Nuo šalčio, bado, ligų daugelis jų, ypač pirmąją žiemą, mirė.

1943 m. Bykovo gyvenvietėje buvo sukurtas žvejų ūkis, statomi barakai, namai, pastatyta ligoninė, klubas, septynmetė mokykla. Tremtiniai daugiausia žvejojo ir dorojo žuvį. 1957 m. pradėjo grįžti į Lietuvą.

1987–1989 m. į Bykovą iš Vilniaus ir Kauno buvo nuvykusios 4 ekspedicijos. Jų dalyviai sutvarkė kapines, pirmosios jurtos vietoje pastatė koplytstulpį gyvenvietėje – metalinį kryžių, antrosiose kapinėse – medinį paminklą Bykove mirusiems Lietuvos žydams; dalį tremtinių palaikų parvežė į Lietuvą.

Inta. Nuo 1945 m. Intalage ir Minlage nuolat buvo politinių kalinių (vyrų ir moterų) iš TSRS okupuotos Lietuvos, 1948–1953 m. jie buvo treti pagal kalinių skaičių.

Tarp lietuvių buvo daug jaunimo, inteligentų, kariškių – daugiausia partizanai, jų rėmėjai, ryšininkai. Kaliniai dirbo šachtose, mašinų remonto dirbtuvėse, statybose, plytinėje, tiesė kelius.

Žmonės badavo, daug jų mirė, žuvo ar buvo sužaloti šachtose, sirgo plaučių ligomis, kurias sukeldavo uolienų dulkėmis užterštas oras. Atlikus bausmes lageriuose nemažai kalinių Intoje buvo paliekama tremčiai.

Po J.Stalino mirties 1953 m. režimui sušvelnėjus įsikūrė slaptas lietuvių kalinių savišalpos fondas, įvairių būrelių – kalbų, matematikos, istorijos, literatūros, muzikos. Lietuviai perrašinėjo ir studijavo A.Maceinos kūrinius, 1954–1955 m. parengė rankraštinius poezijos rinkinius „Benamiai“, „Saulėtekio link“, „Veidu į Tėvynę“. 1989 m. Vilniuje išėjo Intos kalinių poezijos antologija „Benamiai“.

Apie 1956 m. dauguma lagerių buvo panaikinta, barakai nugriauti, kalinių kapinės beveik sunaikintos, jų vietoje įrengtas autodromas, pastatyta gyvenamųjų namų. Dauguma politinių kalinių grįžo į Lietuvą.

Justinos Butkutės/15min.lt nuotr./Dešinėje – iš tremtinio duonos pagamintas kryželis
Justinos Butkutės/15min.lt nuotr./Dešinėje – iš tremtinio duonos pagamintas kryželis

Čelanas. 1948 m. birželio mėn. iš TSRS okupuotos Lietuvos į kaimelį Buriatijos miške ištremta apie 150, kitais duomenimis – daugiau šeimų. Tremtiniai apgyvendinti japonų karo belaisvių buvusio lagerio barakuose.

Jie kirto mišką, genėjo ir degino šakas, krovė rąstus, gabeno juos prie Udos upės, plukdė sielius, rinko sakus, statė barakus kitose kirtavietėse (Chalsanas, Chara Kutulas, Šanatskas ir kitur).

Iškirtus miškus aplink Čelaną 1950–1952 m. ten perkelti ir tremtiniai. Čelanas sunyko. 1948–1958 m. Čelano kapinėse palaidota daug lietuvių ir iš kitų kirtaviečių.

1989–1990 m. į Čelaną iš Kauno, Šiaulių, Panevėžio buvo nuvykusios kelios buvusių tremtinių, 2000 m. – bendrijos „Lemtis“ ekspedicijos. Daugelio lietuvių palaikai parvežti į Lietuvą.

Lebediovka. Tremtiniai kirto mišką, dirbo dviejose pabėgių gamyklose, lentpjūvėse, krovė rąstus, lentas, pabėgius į vagonus, tiesė geležinkelį. Iš pradžių gyveno nekūrenamuose barakuose. Vėliau pasistatė nedidelių lentinių namukų, pasisodino daržus, įsigijo gyvulių.

1951 m. lietuviai buvo apkaltinti bandymu sukurti Lebediovkoje naująją Lietuvą. Apie 50 vyrų buvo suimta, 3 jų sušaudyti, kiti nuteisti. Suimtųjų turtas konfiskuotas. Sumažėjus miškų aplink Lebediovką daug lietuvių šeimų išsikėlė į kitus miško kirtimo punktus: Lesnojų, Sosnovką, Staro-Kamenką, Novo-Kamenką.

1954 m. leista į Lietuvą grįžti vaikams, 1956 m. pradėjo grįžti ir suaugusieji; 1956 m. visi nuteistieji reabilituoti. 1989–1990 m. beveik visų mirusių tremtinių palaikai parvežti į Lietuvą.

Rengiant tekstą remtasi LR Seimo puslapyje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro puslapyje, Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos puslapyje bei www.tremtis.lt puslapyje skelbiama informacija. Pirmą kartą tekstas publikuotas 2016 m.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Kelionė „The Coldest Ride“

Sveikata

Gyvenimas

Parašykite atsiliepimą apie 15min