Praėjusių metų spalio mėnesį Šiauliuose nufilmuota, kaip paauglės merginos be gailesčio talžo ir žemina savo pažįstamą. Šį susidorojimą merginos filmavo pačios.
Balandžio mėnesį tykų Panevėžio miesto Rožyno mikrorajoną sukrėtė žiaurus nusikaltimas. Trys jauni vaikinai mirtinai sumušė pažįstamą jaunuolį. Savo nusikaltimą jie aiškino įžeistomis ambicijomis ir kelių dešimčių eurų skola.
2016 metų rugsėjį Švenčionyse du septyniolikmečiai mirtinai sumušė pažįstamą 36-erių vyrą jo bute, o vėliau paliko jį mirti. Tai padarė spręsdami tokius pat ambicijų konfliktus.
Tai tik keli atvejai, kurie garsiau nuskambėjo žiniasklaidoje ir privertė komentatorius garsiai kalbėti apie paauglių žiaurumą ir skirtumus nuo jų jaunystės laikų. Ar iš tiesų dabartinė paauglių karta pasižymi mažesne empatija, labiau linkusi į nusikalstamą veiklą, uždaresnė, bet tuo pat metu ambicingesnė?
Statistika rodo nusikalstamumo mažėjimą
Remiantis Nusikalstamų veikų žinybinio registro duomenimis, 2016 m. per 12 mėn. policijos įstaigose užregistruota 1 437 nepilnamečiai, įtariami nusikalstamų veikų padarymu. 2017 m. per 11 mėn. – 1 473 nepilnamečiai, įtariami nusikalstamų veikų padarymu.
Policijos departamento duomenimis, beveik pusę nepilnamečių padaromų nusikalstamų veikų sudaro vagystės. Tiesa, palyginti su 2008 m., pastebimai sumažėjo vagysčių įsibraunant į gyvenamąsias patalpas, iš parduotuvių ar kitų prekybos vietų, vagysčių iš transporto priemonių bei transporto priemonių vagysčių.
Dažniausiai nusikalsta 14–17 metų nepilnamečiai. Per dešimtmetį nepilnamečių, įtariamų (kaltinamų) padariusių nusikalstamas veikas, sumažėjo apie 50 proc.
Nepilnamečiai taip pat padaro viešosios tvarkos pažeidimų. Bet tuo pat metu, lyginant su 2008 m., pastebimai sumažėjo sunkių smurtinių nusikaltimų (nužudymų, išžaginimų ir seksualinių prievartavimų).
Dažniausiai nusikalsta 14–17 metų nepilnamečiai. Per dešimtmetį nepilnamečių, įtariamų (kaltinamų) padariusių nusikalstamas veikas, sumažėjo apie 50 proc.
„Pabrėžtina, kad kylančio nepilnamečio nusikalstamumo lygio tendencijos nėra. Nepilnamečių nusikalstamas elgesys būdingas visiems laikams ir laikotarpiams. Tai paplitęs socialinis reiškinys, pirmiausia, sietinas su intensyviu biologiniu ir socialiniu brendimu. Įvairaus pobūdžio nusikalstamo elgesio pasireiškimai yra neretas reiškinys ir būdingi nepilnamečiams, ypač paaugliams.
Tapdami suaugusiaisiais, socialinio statuso kaitos proceso metu, jaunuoliai išgyvena intensyvios socializacijos procesą. Dėl to įsitraukimas į rizikingą nusikalstamą veiklą yra dažniau normalus nei išskirtinis, nulemtas su raida susijusių požymių ir brendimo laikotarpio. Daugeliu atvejų toks elgesys yra laikinas ir epizodinis“, – rašoma Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atsiųstame komentare.
15min kalbintas Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto docentas daktaras Visvaldas Legkauskas atkreipė dėmesį, kad statistika nerodo jokios ypatingos nusikaltimų ar žiaurumo bangos, bet pripažįsta, kad, visgi, galima kalbėti apie Pamestąją kartą ir jos problemas.
Tuos paauglius, kurie augo pastarojo dešimtmečio Lietuvos socialinėse ir ekonominėse realijose, susidūrė su tėvų, giminaičių emigracija, besiplečiančia socialinių tinklų įtaka ir augančiomis ambicijomis.
Paauglystė kaip prabangos požymis
„Paauglystė – šiuolaikinis išradimas. 99,99 procentus žmonijos istorijos juk nebuvo tokio dalyko kaip paauglystė“, – pabrėžė psichologas. „Tai yra prabangios visuomenės išradimas. Kai visuomenė tampa tokia prabangi, kad gali leisti daliai žmonių papildomą dešimtmetį kaupti kvalifikacijas ir kompetencijas, tikėdamiesi, kad jie vėliau taps produktyvesni visuomenės nariai“, – kalbėjo V.Legkauskas, pabrėždamas, kad ekonominė gerovė suteikia galimybę palikti jauniems žmonėms ilgesnį paieškų laikotarpį.
Psichologas priminė, kad paauglystė nėra biologinis laikotarpis, tad jos laikotarpis žmogui gali tęstis neapibrėžtą laikotarpį. Šiais laikais galima kalbėti net apie trisdešimtmečius, kurie dar yra paauglystės periode.
„Žmogus yra vaikas, sulaukia reprodukcinio laikotarpio ir tampa suaugusiu. O paauglystė žmonijos istorijoje atsiranda tik kažkur XIX amžiuje“, – pažymėjo jis.
Paauglystėje bandoma išsikovoti savo vietą visuomenėje, įrodyti aplinkiniams, kad jau esi suaugęs asmuo, nors patirtis ir mąstymo įgūdžiai dar nėra kaip visiškai subrendusio. Būtent šios aplinkybės lemia, kad paaugliams kyla tam tikrų rizikų.
Nusikalstamumo riziką gali didinti ir ne tik paauglystėje ištinkantis desperatiškas noras įrodyti, kad esi kažko vertas. V.Legkauskas pažymi, kad ne vieną emigracijos bangą patyrusioje Lietuvoje veikia ir savotiškas Pamestosios kartos sindromas.
„Negalima griežtai sakyti, kad polinkis nusikalsti auga vien dėl pamestumo, bet, žinoma, augimas be tėvų yra papildomas rizikos veiksnys. Kuo daugiau rizikos veiksnių, tuo ta tikimybė, kad žmogus atliks nusikalstamą veiką didėja“, – sakė psichologas.
„Augimas be tėvų, socialinė atskirtis – šie rizikos veiksniai tampriai susiję. Jei žiūrėsime pavyzdžius, tai tie žmonės, kuriuos stipriau slegia socialinė atskirtis, jie labiau linkę emigruoti, palikdami vaikus už nugaros“, – teigė jis, pabrėždamas, kad ne dėl sudėtingų finansinių sąlygų emigruojantys tėvai dažniau pasiima vaikus su savimi ar bent jau pasiima juos po kurio laiko.
Tėvų emigracijos banga sukūrė Pamestąją kartą
Pamestoji karta gimė iš pastarąjį dešimtmetį Lietuvą ištikusios emigracijos bangos. 2006-2008 metais ši banga šiek tiek nuslūgo, kai ekonomika atsigavo ir dalis lietuvių atsisakė minties vykti į geresnes sąlygas turinčias Europos Sąjungos valstybes, tačiau atėjusi krizė ir vėl viską pakeitė.
Tie vaikai, kurie buvo pamesti, kai buvo vaikai, užaugo ir tapo paaugliais. Jie jie visą tą laiką ar dalį jo gyveno su nepakankama tėvų priežiūra ar išvis be tėvų, su dėdėm, tetom, močiutėmis, seneliais, tai jiems tikrai sunkiau gyventi.
„Tie vaikai, kurie buvo pamesti, kai buvo vaikai, užaugo ir tapo paaugliais. Jie jie visą tą laiką ar dalį jo gyveno su nepakankama tėvų priežiūra ar išvis be tėvų, su dėdėm, tetom, močiutėmis, seneliais, tai jiems tikrai sunkiau gyventi“, – pastebėjo V.Legkauskas.
Psichologas pripažino, kad šiuolaikiniai paaugliai susiduria su tam tikrais specifiniais iššūkiais, bet problematiškumo vaizdinį sukuria ir tai, kad mes žymiai daugiau kalbame apie jų būsenas, apie problemas.
„Daugiau kreipiame dėmesio į savo vaikus ir daugelį neigiamų išgyvenimų aiškiname kaip sukeltus aplinkos. Vargingesnėse, mažiau laiko ir išteklių turinčiose visuomenėse, kokia buvo mūsų sovietinė visuomenė, skelbiama, kad problema yra paties žmogaus ir tie sprendimai iš tėvų pusės būna pakankamai smurtiniai, o jei šie neatneša pageidaujamo užslopinimo, tada įsikiša valstybė ir panaudoja savo mechanizmą – mokyklas, internatus, globos namus ir panašiai“, – skirtumus tarp dabartinės situacijos ir sovietmečio nubrėžė V.Legkauskas.
„Tą mechanizmą pakeitė individualesnis požiūris, gilesnių priežasčių ieškojimas, klausimai, kas negerai su aplinka“, – priduria jis.
Komentuodamas internete dažnai sklandančias replikas, kad „šiais laikais vaikai žino savo teises, bet nežino savo pareigų“, psichologas teigė, kad tai yra laisvės ir atsakomybės santykio problema, kuri būdinga visai visuomenei.
„Susiduriame su tuo iššūkiu, kad žmonės turi vis daugiau laisvės, bet kaip visuomenė mes ne iki galo pasiūlome priemones, kaip žmonės galėtų atrasti pusiausvyrą tarp laisvės ir atsakomybės. Tam tikra prasme, mes vis dar 27 metus bandome laisvės ribas“, – sakė V.Legkauskas.
„Kuo daugiau išteklių turi visuomenė, kuo ji turtingesnė, tuo leistino elgesio ribos yra platesnės. Saugumo zonos vis platesnės, ribos vis plečiasi ir žmonės žino, kad jei išeisi už tos ribos, tai nieko tokio baisaus neatsitiks. Todėl ir paaugliai, natūraliai ieškodami ribų, savo vietos, vis sunkiau supranta, kas leistina, o kas ne. Dėl to paauglių nelabai gali kaltinti, jei visuomenė pati tų vektorių negali suteikti ir pati kelia klausimus dėl jų“, – kalbėjo psichologas.
„Jei pradėjai tas ribas tikrinti būdamas dešimties, tai vargu ar sustosi būdamas aštuoniolikos. Juk jau aštuonis metus praleidai bandydamas tas ribas. Tad ir tas bandymų procesas slenkasi vis tolyn laike. Jei anksčiau visuomenė sakydavo: na va, pabandei kažką, o dabar baigi, tai dabar to nėra. Visuomenė turi galimybę finansuoti tą ribų bandymo procesą ir paaugliai tai daro toliau. Trumpai tariant, paauglystė trunka tol, kol visuomenė sutinka tai finansuoti“, – konstatavo ekspertas.
Ne empatijos trūkumas, o netinkamas auklėjimas
Mičigano universitete atliktas 63 valstybių empatijos tyrimas, parodęs, kad lietuviai yra mažiausiai empatiški žmonės, psichologo manymu, neparodo tikrosios lietuvių būklės. Iš jo sunku daryti išvadas ir apie paauglių psichologines savybes, polinkį į sociopatiją, nuo normos nukrypstantį elgesį.
Jei mes gerą elgesį priimsime kaip savaime suprantamą, apie jį tiesiog nekalbėsime, tai laikui bėgant pažiūrėję į save iš šalies, paklausę, apie ką mes kalbėdami ir galvodami leidžiame laiką, tai susidarys įspūdis, kad tų negatyvių dalykų yra labai daug, nors statistika sakys visai ką kita.
„Žmogus toks padaras, kad jis natūraliai daugiau reikšmės teikia neigiamai informacijai. Į neigiamus pavyzdžius teikiame daugiau dėmesio“, – sakė V.Legkauskas, pabrėždamas, kad ir žiniasklaida dažniau renkasi rašyti apie negatyvias reiškinių puses, neigiamus pavyzdžius.
„Jei mes gerą elgesį priimsime kaip savaime suprantamą, apie jį tiesiog nekalbėsime, tai laikui bėgant pažiūrėję į save iš šalies, paklausę, apie ką mes kalbėdami ir galvodami leidžiame laiką, tai susidarys įspūdis, kad tų negatyvių dalykų yra labai daug, nors statistika sakys visai ką kita“, – pastebėjo jis.
Psichologo teigimu, tai yra ne tik žiniasklaidos, viešosios erdvės, bet ir auklėjimo problema. Daugelis tėvų į savo vaikus atkreipia dėmesį tik tada, kai šie iškrečia ką nors blogo, nors sėkmingo auklėjimo principas yra kaip tik tinkamo elgesio, gerų rezultatų paskatinimas ir dėmesio suteikimas po jų.
„Tėvai, kurie tai daro, turi ženkliai sėkmingesnį auklėjimo procesą nei tie, kurie tinkamą elgesį priima kaip savaime suprantamą, o kreipia dėmesį tik į probleminį elgesį“, – pažymėjo VDU dėstytojas.
„Paauglys gana greitai supranta, kad tai yra vienintelis būdas gauti dėmesio. Reikia tapti problema. Jei taip susiklosto, kad to dėmesio pradeda trūkti, tai jis tada būtent tuo būdu ir bando jo gauti. Tai veikia ir šeimose, ir visuomenėje – į ką mes pasirenkame telkti dėmesį, tai formuoja ir mūsų suvokiamą realybę“, – dėstė V.Legkauskas.
Socialinių tinklų įtaka
Nusikalstamumo augimą galima netiesiogiai sieti ir su socialinių tinklų įtaka. Bet koks dėmesys, bet koks veiksmas, generuojantis savojo rato pripažinimą, suprantamas kaip teigiamas.
„Vyresniosios kartos suvokimas, kad va anais laikais tai tokių dalykų nebuvo, susijęs su tuo, kad sovietiniais metais visa tai buvo slepiama, apie tai nebuvo kalbama. Kiekvienais laikais buvo visiškai tas pats, tik galime diskutuoti dėl mastų. Dabar situaciją kažkiek pakeitė tik greitos sklaidos galimybė, sukūrusi erdvę elektroninėms patyčioms“, – kalbėjo psichologas.
„Socialiniai tinklai vis plačiau kritikuojami. Yra dopamino, grįžtamojo ryšio ciklai, kuriuos sukuria informacijos kėlimas, like'ų gavimas, džiaugsmas dėl sulaukto pritarimo formuoja priklausomybę. Tai nėra itin stipri priklausomybė, kokią sukelia koks kokainas, bet daliai žmonių tai sukelia priklausomybę ir kai matoma, kad nebegauni to paties dėmesio, populiarumo, ta tampa sunkiu išgyvenimu“, – pasakojo jis.
„Yra žmonių, kurie labai kryptingai kontroliuoja savo laiką socialiniuose tinkluose, supranta, kodėl ir kiek jie ten laiko praleidžia, bet yra žmonių, kurie nekelia tokių klausimų ir jie paskui pastebi, kad praleido daug laiko ir skyrė jį ne tokiems reikšmingiems dalykams“, – apie socialinių tinklų įtaką kalbėjo V.Legkauskas.
Jo teigimu, paauglių tarpe tokia tendencija stipresnė. Socialiniai tinklai užpildo kasdienybės nuobodulį, sukuria iliuziją, kad kažką veiki.
„Socialiniai tinklai duoda tą jausmą, kad yra ką veikti. Bet kadangi paauglio gyvenime to užimtumo ne tiek daug, kiek suaugusiojo, nes nėra tokių stiprių atsakomybių kaip darbas ar šeima, kurios struktūruoja suaugusio žmogaus laiką, tai socialiniai tinklai tą laisvą laiką ir pasiima“, – teigė psichologas.
Kuo daugiau žmogus praleidžia laiko socialiniuose tinkluose, tuo labiau bendravimas būtent tokioje platformoje veikia jo tikrovės suvokimą. Juose paaugliai formuoja supratimą, kas yra normalu, kas nenormalu, kaip jie turėtų elgtis, kad būtų sėkmingi.
Lyderystės kultas verčia jaustis nevykėliu
Dalis paauglių būtent socialiniuose tinkluose susižavi kalėjimo kultūros detalėmis, mėgdžioja sėkmingo gyvenimo vaizdinius, fotografuodamiesi prie prabangių automobilių ar kitaip demonstruodami sėkmę ir greitą jos pasiekimą.
„Įsivyravo nelabai racionalus skirstymas, kad yra lyderiai ir visi kiti. Lyderiai yra tie, kurie turi viską, ko nori, o visi kiti – patys kalti, kad neturi. Taip niekada istoriškai nebuvo. Anksčiau prasmės kūrimo sistemos, ar jos buvo religinės, ar ideologinės, jos vis tiek suteikdavo prasmę būti vidutiniu visuomenės žmogumi. Didžiuliais istorijos laikmečiais tai buvo pageidautinas dalykas, žmonės tuo didžiuodavosi. Tarkime, kad esi vidutinis amerikietis – average hard working American“, – pasakojo VDU dėstytojas.
Dabar uždėtas pakankamai griežtas brūkšnys – tapsi lyderiu arba būsi niekuo.
„Dabar uždėtas pakankamai griežtas brūkšnys – tapsi lyderiu arba būsi niekuo. Aišku, kad realybėje niekas nepasikeitė, kaip buvo vidutiniai žmonės, silpnesni ar stipresni, taip ir liko. Bet pasikeitė tai, kad silpni atsisakė bet kokių vilčių ir gyvenimas juos stumia į desperatišką elgesį, o vidutiniai žmonės neracionaliai bando tapti lyderiais, kuriais jie negali tapti iš principo, ir patiria žymiai daugiau nusivylimo nei turėtų patirti“, – apie naująją socialinę tikrovę kalbėjo psichologas.
„Negali visi būti lyderiais, bet šita aplinka, kuri sako, kad reikia tokiu būti, priverčia žmogų jaustis blogai, priverčia labai daug žmonių nusivilti, kad jie tokiais nėra ir nebus. Mes pasakojame apie žmones, kurie iš mažiau palankių aplinkybių pakilo ir tapo lyderiais, bet tokių yra labai maži skaičiai. Visada buvo labai maži skaičiai ir tokie liko. Visuomenės tapo demokratiškesnės ir perėjimas iš vieno sluoksnio į kitą lengvesnis, bet tokių žmonių nėra daug ir tai yra tikrovė“, – konstatavo jis.
Išskirtinė savybė – negatyvi aplinka
Paklaustas apie išskirtinę riziką būtent Lietuvos paaugliams, doc. dr. V.Legkauskas įvardijo tyrimų patvirtintą lietuvių polinkį į negatyvumą.
Lietuviui paaugliui savo aplinkoje sunkoka rasti tokią erdvę, kurioje apie gyvenimą būtų kalbama pozityviai.
„Lietuviui paaugliui savo aplinkoje sunkoka rasti tokią erdvę, kurioje apie gyvenimą būtų kalbama pozityviai“, – pastebėjo jis. „Ar jis žiūrės į tėvus, ar į draugus, ar lankysis socialiniuose tinkluose, ar skaitys, ką rašo žiniasklaida, žiūrės televiziją, jis retai išgirs kažką džiugaus ir įkvepiančio“, – sakė psichologas.
Jo teigimu, šis negatyvumas įsiskverbęs į visus sluoksnius ir nuo jo sudėtinga atsitraukti. Lietuviai dėl įvairiausių aplinkybių ėmė mėgautis negatyvia informacija ir būtent jai teikia žymiai daugiau dėmesio.
„Prieš keletą metų žiūrėjau vieną pokalbių laidą, kurioje auditorijoje sėdinti aštuonių ar dešimties metų mergaitė sulaukė ovacijų, kai pasakė, kad viską darys tam, jog išvyktų iš varganos Lietuvos“, – pasakojo psichologas.
„Tai nėra vaiko žodžiai, bet jis su tokiais žodžiais sulaukė auditorijos ovacijų. Tai atspindi esamą situaciją, kai vaikai sugeria visą šį negatyvą, surasti pozityvą, kuris motyvuotų elgtis kitaip sunku“, – pridūrė ekspertas.
„Ir užaugo karta žmonių, kuri ne tik susidūrė su artimųjų emigracija, bet ir girdėjo apie emigraciją kaip siekiamybę“, – konstatavo jis.
