Numatomas net 15–20 proc. sveikatos apsaugos sistemos finansavimo mažinimas, kuris, Lietuvos gydytojų vadovų nuomone, jai būtų nebepakeliamas smūgis, dar būtų suprantamas, jei kas kalbėtų apie žmonių interesus, ieškotų būdų, kaip padaryti sveikatos apsaugą prieinamesnę, veiksmingesnę, žmogiškesnę. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta idėjų, iš kurių galima daryti tik vieną išvadą: reikia sumažinti pacientų, nes esą tokios pacientų naštos sveikatos apsaugos sistema nepakelia. Ir padaryti tai reikia bet kokia kaina: arba paversti žmones sveikais, arba – mirusiais, jei pritrūks kokių nors lėšų, limitų, kvotų ar gerų kompensuojamųjų vaistų.
Į Avicenos laikus
Neseniai Vyriausybėje vykusiame pasitarime buvo nagrinėta viena iš reformos sudedamųjų dalių – sveikatos priežiūros įstaigų tinklo optimizavimas. Pagal ją, daugumą paslaugų pacientai gaus pirminiame lygyje – pas šeimos gydytoją, kur esą turės būti išspręsta 80 proc. problemų.
Vadinasi, pacientai nebegaus reikiamų siuntimų pas gydytojus specialistus, gydymui stacionare. Kadangi šiuolaikinis medicinos mokslas yra toks išsivystęs, kad vienas medikas tiesiog negali aprėpti ir gerai išmanyti visų medicinos sričių, bendrosios praktikos gydytojas negalės kokybiškai gydyti, o siuntimai pas specialistus, kurių konsultacijų, net onkologų, ir dabar reikia laukti mėnesių mėnesius, bus nepasiekiama svajonė.
Netrukus gydysimės kaip Hipokrato ir Avicenos laikais, kai vienas gydytojas gydė ir galvą, ir pilvą, ir kojas, o geriausia priemonė nuo visų ligų buvo kraujo nuleidimas. (Beje, persų kilmės gydytojas Avicena, gyvenęs šio tūkstantmečio pradžioje, dar buvo teisės, matematikos, muzikos specialistas ir filosofas. Ar tai būtų įmanoma šiais laikais?) Nors viduramžiais žmonės nebuvo labiau ligoti nei dabar, vidutinis žmonių amžius tuomet siekė apie 30 metų – būtent dėl medicinos mokslo lygio ir dėl to, kad netgi tokio lygio medicinos paslaugos daugeliui nebuvo prieinamos.
O XXI a. Lietuvoje šeimos gydytojas turės spręsti beveik visas problemas ne todėl, kad jis gali tai padaryti, o dėl to, kad pirminiame lygyje turės sustabdyti pacientų srautą paslaugų, kurios yra „finansiškai labiau imlios“, link. O gydytojas specialistas, jei pacientas pas jį pateks, turės sustabdyti pacientų judėjimą į ligonines, nes tai – brangiausios medicinos paslaugos.
Kalbama apie platesnį dienos stacionarų panaudojimą, kai pacientas gydysis ligoninėje, bet gulės namie. Kitaip sakant, sirgdamas kasdien turės važinėti kaip į darbą. Ypač gražiai skamba dienos chirurgijos stacionarai, kurių paslaugomis naudosis, kaip galima spėti, patyrę operacijas, buvę traumuoti ir kiti sunkiai judantys žmonės.
Puse lūpų jau kalbama ir apie privačią mediciną valstybės finansuojamos sistemos fone: valstybė finansuos tik pačias pigiausias paslaugas ir vaistus, o už visa kita reikės mokėti arba primokėti.
Tolsta ir ligoninės
Pagal optimizavimo scenarijų, ligonines planuojama suskirstyti į tris lygmenis: rajono, regiono ir šalies. Rajono ligoninėse bus atsisakoma brangiausiai kainuojančių budinčių tarnybų – reanimacijos skyriaus, operacinių, laboratorijų. Vadinasi, automobilio avariją, infarktą ar kitą nelaimę patyręs žmogus galės sulaukti pagalbos ne taip greitai, ir taip iš tikrųjų gali sumažėti sunkia našta sveikatos apsaugos sistemą užgulęs pacientų skaičius. Iš tikrųjų reanimacijos paslaugos labai brangios, ir jei ligonis jų nepasieks, bus neblogai sutaupyta. Rajono ligoninė taptų didele ambulatorija, kuri priimtų pacientus, jeigu jie sugebės į ją atkakti iš atokiausių rajono kampelių.
Regiono ligoninės teiktų didesnį spektrą paslaugų, tačiau būtų be brangių technologijų ir siauros specializacijos gydytojų. Kol kas jų darbo pobūdis nepatikslintas – gal ten dirbs tie patys šeimos gydytojai, parimę ties prieštvaniniais rentgeno aparatais? Tikėtina, kad siaurų specializacijų gydytojai tiesiog bus pavadinti bendrosios praktikos gydytojais, tad pacientams teliks sužinoti, kuris gydytojas – buvęs chirurgas, o kuris – buvęs okulistas. Taip jau kartą buvo, kai poliklinikose kažkodėl nelikus pediatrų (tik šeimos gydytojams) turintiems vaikų tėvams tereikėdavo susižinoti, kuris iš jų – buvęs pediatras, o kuris – buvęs terapeutas. Atrodo, koks skirtumas, kaip gydytoją pavadinsi... Tačiau skirtumas esminis – specialisto konsultacija brangiau įkainojama.
Penkiose respublikos lygio ligoninėse, kurios telktųsi penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose, būtų gydomi tik tie pacientai, kuriems negali suteikti pagalbos kitų lygmenų ligoninės. Tikriausiai nebus itin ilgai ir atidžiai aiškinamasi, ar kitų, žemesnių, lygių ligoninės gali suteikti pacientui pagalbą ar ne. Kaip iki šiol buvo, daugeliu atvejų geras ligonines pasiekia ne labiausiai sergantys, o atkakliausi, turintys pažinčių ir dovanų asmenys. Drovieji ir nuolankieji gaus šūsnį receptų už kelis šimtus litų ir trauks namo. Ir nereikia manyti, kad spalvos tyčia sutirštintos – prieš kelerius metus viena rajono ligoninė buvo net apdovanota už tai, kad per metus gydė mažiausiai ligonių.
Panašu, kad vargu ar įmanoma ką nors pakeisti, tačiau bent jau reikia pažvelgti į padėtį be jokių iliuzijų ir iš anksto žinoti, kad ypatingos pagalbos, bent jau nemokamos, iš medicinos artimiausiais metais nesulauksime. Tikėtina, kad daugelis žmonių ne griebsis sveiko gyvenimo būdo, kaip rekomendavo Lietuvos sveikatos tarybos narys prof. J. Pundzius, o užsiims savigyda ir pasirinks vieną iš dviejų reklamose siūlomų variantų – pasitarti su vaistininku.
