Kaip rašoma teismo pranešime spaudai, teisėjų kolegija konstatavo, kad toks Arbitražo instituto sprendimo pripažinimas ir leidimas vykdyti Lietuvos Respublikoje prieštarautų viešajai tvarkai. Tokio prieštaravimo buvimas yra nurodytas 1958 m. Niujorko konvencijoje kaip vienas užsienio teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų.
Arbitražo institutas prašomu pripažinti sprendimu nusprendė ne tik dėl savo kompetencijos nagrinėti/atsisakyti nagrinėti konkretų ginčą arbitraže, bet ir dėl vienos iš šalių teisės kreiptis į kitos valstybės nacionalinį teismą teisminės gynybos apribojimo, t.y. apribojo Lietuvos valstybės teisnumą, teisę kreiptis į teismą bei paneigė nacionalinio teismo kompetenciją spręsti dėl savo kompetencijos.
Tokio turinio Arbitražo instituto sprendimas nesuderinamas nei su Niujorko konvencijos nuostatomis, nei su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu teismų nepriklausomumo principu, tvirtina Lietuvos apeliacinis teismas.
Tokio turinio Arbitražo instituto sprendimas nesuderinamas nei su Niujorko konvencijos nuostatomis, nei su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu ir į Civilinio proceso kodeksą perkeltu teismų nepriklausomumo principu, tvirtina Lietuvos apeliacinis teismas.
Lietuvos apeliacinio teismo nuomone, arbitražas išsprendė klausimą, kuris buvo Vilniaus apygardos teismo kompetencijoje. Pažymėtina, kad ir arbitražas, ir teismas yra įgalioti spręsti dėl ginčo arbitruotinumo, tačiau vienu metu negalimi du procesai (arbitražo ir teismo) dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Lietuvos valstybė į VAT kreipėsi anksčiau, negu OAO „Gazprom“ – į arbitražą. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Arbitražo institutas neturėjo imtis spręsti klausimo, kuris jau buvo iškeltas ir nagrinėjamas Vilniaus apygardos teisme, o spręsdamas šį klausimą Arbitražo institutas nesilaikė Niujorko konvencijos nuostatų, ir tai yra pagrindas atsisakyti pripažinti aptariamą sprendimą.
Primename, kad Lietuvos valstybė 2011 m. kovą kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą (toliau – VAT) su ieškiniu AB „Lietuvos dujos“, prašė pradėti šio juridinio asmens veiklos tyrimą, užtikrinti laikiną įmonės valdymą ir įpareigoti „Lietuvos dujas“ atlikti tam tikrus konkrečius su gamtinių dujų pirkimu susijusius veiksmus (pvz., derybos, informacijos paskelbimas, procedūrų nustatymas ir pan.). Po pusmečio buvo pateiktas patikslintas ieškinys dėl leidimo taikyti papildomas poveikio priemones siekiant užtikrinti tinkamą AB „Lietuvos dujos“ veiklą.
2011 m. rugpjūtį OAO „Gazprom“ Arbitražo institutui pateikė ieškinį Lietuvos valstybės vardu veikiančiai LR energetikos ministerijai ir nurodė, kad kreipimasis su ieškiniu į bendrosios kompetencijos teismą pažeidžia „Lietuvos dujų“ akcininkų (Valstybės turto fondo, OAO „Gazprom“ ir „Ruhrgas“) susitarimą dėl arbitražinės išlygos. „Gazprom“ prašė Arbitražo instituto įpareigoti LR energetikos ministeriją nutraukti VAT pradėtą bylos svarstymą. Arbitražo institutas 2012 m. liepą konstatavo, kad LR energetikos ministerijos inicijuotas ieškinys iš dalies pažeidė minėtą akcininkų arbitražinį susitarimą ir nurodė atsisakyti dalies reikalavimų (įpareigoti AB „Lietuvos dujas“ pradėti sąžiningas derybas su OAO „Gazprom“ dėl sąžiningos ir teisingos dujų įsigijimo kainos bei pateikti bendrovės valdybai dokumentus apie šias derybas). OAO „Gazprom savo kreipimesi į Lietuvos apeliacinį teismą prašė pripažinti ir leisti vykdyti šį Arbitražo instituto sprendimą, o LR energetikos ministerija – atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti.
Ši Lietuvos apeliacinio teismo nutartis per 30 dienų nuo jos priėmimo gali būti skundžiama Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
