Svarbiausių šalies institucijų kabinetuose pastaruoju metu vyrauja nuotaikos, kad Ukrainoje nukraujavusi Rusijos kariuomenė dabar nekelia tiesioginės karinės grėsmės Lietuvai, tačiau mūsų valstybė ateityje gali atsidurti susidūrimo tarp Vakarų ir Maskvos epicentre.
Ilgalaikėje perspektyvoje pavojus liks tol, kol nepasikeis Kremliaus režimo prigimtis, o trumpuoju laikotarpiu situaciją eskaluoti gali Karaliaučiaus situacija, svarsto sprendimų priėmėjai.
Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, Lietuvos politikų, žvalgybos pareigūnų, kariuomenės atstovų, kitų valdžios įstaigų ir nepriklausomų ekspertų diskusijos už uždarų durų apie Maskvos grėsmę tapo itin intensyvios.
Jų metu išsakomos mintys kardinaliai nesiskiria nuo to, kas reiškiama viešai, tačiau tokiuose susitikimuose jautria informacija ir įžvalgomis dalijamasi laisviau.
Ši apžvalga parengta remiantis informacija iš pastaraisiais mėnesiais vykusių susitikimų ir interviu su politikais ir kertinių šalies įstaigų atstovais.
Šie susitikimai ar interviu vykdavo sutarus, kad juose pateikiama informacija gali būti naudojama, tačiau dėl jos jautrumo neidentifikuojami konkretūs asmenys ar jų atstovaujamos institucijos.
Kartu būtina pabrėžti, kad ir aukščiausiose valdžios institucijose ir politiniame elite egzistuoja nuomonių įvairovė – kai kurios čia išdėstytos mintys nebūtinai atitinka visų sprendimų priėmėjų požiūrį.
Karo Ukrainoje baigtis
Bet kokios lietuvių prognozės apie karo baigtį yra spekuliatyvios, nes sprendimai Kremliuje priimami labai siaurame rate – net skirtingos režimo grandys disponuoja skirtinga informacija dėl galimos karo baigties.
Ukrainai sužlugdžius pirminį Rusijos planą nuversti Volodymyro Zelenskio valdžią ir pajėgas nuo Kyjivo atitraukus mūšiui į šalies rytus, kurį laiką kaip labiausiai tikėtinas buvo vertinamas scenarijus, jog Kremlius sieks pristatyti savo pasiekimus kaip pergalę iki gegužės 9—osios, kada rusai iškilmingai mini pergalę Antrajame pasauliniame kare.
Tačiau šiuo metu vis rimčiau vertinama versija, kad Kremlius gali žengti kitą žingsnį – įtikinęs tautą tariamu „šventu karu su Vakarais“, paskelbti visuotinę mobilizaciją ir perkelti karą į naują lygį.
Artimiausiu metu paliaubų perspektyva menkai tikėtina dėl šių priežasčių: pirma, nepaisant tam tikrų įtampų režimo viduje, vadinamieji „silovikai“ yra nusiteikę, kad „darbas turi būti pabaigtas“; antra, visuomenės pasipriešinimas mažai tikėtinas – nors nėra euforijos, kuri buvo aneksavus Krymą, Donbaso situacija įjungė gynybinį mentalitetą; trečia, Ukraina nėra nusiteikusi kapituliuoti ir sieks pergalės.
Rusijos tikslas yra įtvirtinti užimtų teritorijų kontrolę ir pristatyti tai kaip fait accompli (įvykusį faktą), kad Kremlius galėtų derėtis iš jėgos pozicijos. Derybos priklausys nuo to, kaip vyks mūšis dėl Donbaso.
Kai kurioms didžiosioms Europos šalims bloga taika yra geriau nei karas. Dalies Lietuvos sprendimų priėmėjų akimis, bloga taika yra blogiau už karą.
Populiarėja – nors ir nėra galutinai įsitvirtinusi – nuomonė, kad Vakarai turi ryžtingiau suformuluoti savo tikslą: ne tik priversti Rusijos karius pasitraukti iš Ukrainos, bet ir siekti režimo pabaigos – tik taip galima atkurti Europos saugumo architektūrą.
Siekiamas Rusijos pralaimėjimas lyginamas su 1945 metų nacių kapituliacija, o ne su 1919 metų Versalio sutartimi, kai Vokietija įpareigota mokėti reparacijas, bet nebuvo užkirstas kelias jos atgimimui.
Vyrauja vertinimas, kad Rusija pralaimėjo informacinį karą agresijos pradžioje – JAV žvalgybos informacijos viešinimas neleido jai sukurti jokio bent kiek įtikinamo preteksto invazijai. Rusų minkštosios galios kūrėjų dešimtmečio įdirbis beveik nuėjo perniek.
Tačiau Rusija sieks atsigriebti – ji bandys kurstyti nepasitenkinimą dėl augančių kainų, karo pabėgėlių iš Ukrainos. Karo pabėgėlių temos eskalavimas vis labiau stebimas ir Lietuvos informacinėje erdvėje.
Nors Lietuvos visuomenė dėl Rusijos agresijos yra susitelkusi, bet pastebima, kad daug rusakalbių jautriai reaguoja į sovietinių paminklų nukėlimo kampaniją.
Atsakas Rusijai
Lietuvos sprendimų priėmėjų rate vyrauja nuomonė, kad Rusija supranta tik jėgos kalbą, todėl Vakarai turi tik didinti spaudimą – vieno pašnekovo žodžiais, Maskva nusipelnė būti „suvoluota ir paversta Šiaurės Korėja“.
