Kodėl? Todėl, kad esame žinovų tauta. Visada apie visus viską žinome. Žinome, kas yra per storas, o kas – per plonas, kieno vaikas užlipęs ant galvos, o vyras – po padu. Viską puikiai žinome.
Tyrimas parodė, kad geriausia vaikams – Nyderlanduose, tada – Skandinavijoje (keturios valstybės iš eilės), o po Skandinavijos – Vokietijoje.
Ir štai, susidūrę su tyrimais ir faktais, nutylame. Nes jie bado akis. Nes čia kalba ne apie nuomonę, o apie įrodymus. Aišku, yra ir tokių ultra žinovų, kurie sako, kad visi tyrimai sufabrikuoti, bet tokių, ačiūdiev, nėra daug. Be to, mano manymu, bent kiek protingesnis žmogus supranta, kad valstybės strategija turi remtis į tokių tyrimų rezultatus. Valstybės tikslai turi kilti ne iš to, kad viena ar kita profsąjunga streikuoja, ne dėl to, kad kas nors rėkia ir reikalauja, o iš valstybės matymo tarsi iš paukščio skrydžio, nes tik taip tobulėsime.
Tyrimas parodė, kad geriausia vaikams – Nyderlanduose, tada – Skandinavijoje (keturios valstybės iš eilės), o po Skandinavijos – Vokietijoje. Nyderlandai, Norvegija ir Islandija pagal visus indikatorius yra pirmajame dešimtuke. Tuo tarpu Lietuva tik pagal vieną – edukacijos – indikatorių yra antrajame dešimtuke, t.y. užima 19 vietą (estai – 13, latviai – 20). Galime džiaugtis, kad mūsų vaikai neblogai išmokslinti, bet bent jau manęs 19 vieta nedžiugina – manau, kad tikrai turime, kur ūgtelėti.
Pirmasis UNICEF vaiko gerovės tyrimas buvo paskelbtas 2007 metais ir buvo remtasi duomenimis iš 2001-2003 metų. Šių metų tyrimas remiasi 2009-2010 metų duomenimis. Pirmojo tyrimo pirmasis trejetas buvo Švedija, Suomija ir Olandija, o dabartinio – Olandija, Norvegija ir Suomija (Švedija šįkart liko ketvirta).
Sakysite, kad jeigu turėtumėme (kaip valstybė) daug pinigų, tai tada viskas būtų daug geriau? Pasirodo, tai nėra taisyklė: Čekija reitinge yra aukščiau, nei Austrija, o Slovėnija – aukščiau, nei Kanada. Viena turtingiausių pasaulio valstybių – JAV – reitinge yra tik vienu laipteliu aukščiau už Lietuvą. Žodžiu, vaikų gerovę lemia tikrai ne valstybės turtingumas. Pavyzdžiui, kūdikių mirtingumas yra palyginus neįtikėtinai didelis tokiose turtingose valstybėse kaip Kanada, Didžioji Britanija ir JAV – visos jos atsidūrė trečiame dešimtuke (kaip ir Lietuva, beje).
Švietimas
Aštuoniose valstybėse darželį lanko mažiau, nei 80% vaikų, ir Lietuva yra viena jų. Tačiau esame pirmame penketuke valstybių, kuriose vaikai nuo 15 iki 19 metų lanko ugdymo įstaigą. Bet, tikriausiai, visi pritarsite, kad vien ateiti į mokyklą neužtenka – reikia parodyti ir rezultatus.
Bet čia mes – jau treti nuo galo (prastesni rezultatai yra tik Graikijos ir Rumunijos moksleivių). Tuo tarpu mūsų kaimynė Lenkija yra aštunta, o Estija – penkta. Pirmas tris vietas dalinasi Suomija, Kanada ir Olandija. Jeigu į reitingą būtų buvę galima įtraukti Japoniją, Naująją Zelandiją ir Australiją, tai jos būtų išsiveržusios į penketuką ir pralenkusios Olandiją, Šveicariją ir Estiją.
Taigi dauguma mūsų vaikų lanko ugdymo įstaigą, tačiau ugdymo kokybė – prasta. Didžiuojamės visokiose tarptautinėse olimpiadose laiminčiais vaikais (jokiu būdu nesakau, kad nereikia didžiuotis), bet, kai reikia pasirodyti visiems it vienam, negebame?
Taigi dauguma mūsų vaikų lanko ugdymo įstaigą, tačiau ugdymo kokybė – prasta. Didžiuojamės visokiose tarptautinėse olimpiadose laiminčiais vaikais (jokiu būdu nesakau, kad nereikia didžiuotis), bet, kai reikia pasirodyti visiems it vienam, negebame? Gal todėl, kad akcentuojame ne tai, ką reikėtų? Gal todėl, kad vis dar aukštiname mokymąsi mintinai, o ne kūrybingą problemų sprendimą bei kritinį mąstymą? Gal todėl, kad emocinis intelektas bei jo ugdymas daugumai pedagogų yra tik skambi frazė?
Gal todėl, kad net ir dažnam tėvui didesnė vertybė yra ne vaikus sudominanti ir uždeganti noru mokytis, o susitvarkanti ir mokanti išsireikalauti pedagogė? Mes daug daugiau rūpinamės, kad pedagogas nepersidirbtų, nei tuo, kad jis dirbtų profesionaliai. Ir tas matosi.
Juodu ant balto UNICEF tyrime. Atėjo laikas kelnes mautis ne per galvą. Tikiuosi, kad sveiko proto švietimiečiai pradės apie tai diskusiją, kas iš tiesų yra kokybiškas švietimas ir profesionalus pedagogas. Ir kitas tyrimas parodys, kad buvo pradėta ne tik diskusija, bet ir prasidėjo pokyčiai. Palankūs mūsų vaikams.
Sveikata
Nenustebau perskaičiusi, kad Lietuvoje mažai viršsvorio turinčių paauglių (6 vieta), daugiausia – Graikijoje ir JAV, tačiau mūsų paaugliai nevalgo pusryčių (20 vieta), vaisių (28 vieta) ir mažai sportuoja (19 vieta). Štai švietimiečiai Šiauliuose per vieną mano vestą seminarą minėjo, kad jie nori savo mieste atsisakyti pusryčių darželiuose. Kodėl?
Todėl, kad pusryčius tėvai turi valgyti su savo vaikais, kad šie įgytų valgymo namuose įprotį. Suprantama, kai šeima yra socialiai remtina, tačiau vaikas, gyvenantis normalioje šeimoje, tikrai turėtų pusryčius ir vakarienę valgyti namuose. Ir tai, kad vaikas neatsikelia – ne pasiteisinimas. Vaiką vakare migdo ir ryte kelia tėvai. Vadinasi, jei vaikas nevalgo pusryčių, tai kaltas ne jis, o neatsakingi ir tuo nesirūpinantys tėvai. Kadangi neformuojame tokio įpročio ir nevalgome pusryčių drauge, paaugliai jau lieka be pusryčių, nes valstybė ne(be)pasirūpina taip, kaip darželyje.
Taigi, manau, padarytumėme paslaugą vaikams, jei pusryčius darželiuose valgytų tik tie vaikai, kurių tėvai nėra pajėgūs jų rytais pamaitinti. Jau nekalbant apie tai, kad liktų daugiau lėšų prasmingesnėms investicijoms, nei košė ar suvožtinis.
Nustebau, kad Lietuvoje, palyginti su kitomis išsivysčiusiomis valstybėmis, nemažai paauglių mergaičių pagimdo (24 vieta) – ar tikrai vis dar nenorime seksualinio švietimo pamokų?
Net nekalbu apie tai, kad pusryčiai padeda vaikams geriau mokytis, jie turi mažiau elgesio problemų ir tie, kurie valgo pusryčius, rečiau nutunka vėliau gyvenime. Pusryčiai ryte yra daug svarbiau, nei ekstra 15 minučių miego. Ir apie tai reikia kalbėti su tėvais. Žinoma, apie tai, kad vaikas užkandai turi išmokti rinktis vaisių ir/arba daržovę, irgi turime kalbėti. Tiek, kad visi suprastų, jog tai svarbu ir rimta.
Nustebau, kad Lietuvoje, palyginti su kitomis išsivysčiusiomis valstybėmis, nemažai paauglių mergaičių pagimdo (24 vieta) – ar tikrai vis dar nenorime seksualinio švietimo pamokų? Ir vėl atrodo, kad kelnes maunamės per galvą: Seime blevyzgoja apie tai, kad tėvai turi turėti teisę mušti vaikus, nes tai, neva, šeimos reikalas, o tie patys tėvai nesugeba dukrai paaiškinti, ką daryti, kad netektų vaikui gimdyti vaiko. Be to, esame 27 vietoje pagal rūkančių paauglių skaičių, o pagal išgeriančių – paskutiniai, t.y. mūsų paaugliai geria daugiausiai. Ir pagrindinė priemonė, kurios mes imamės, yra tai, kad rugsėjo pirmąją nepardavinėjame alkoholinių gėrimų?!
Lietuva taip pat yra vienintelė valstybė, kurioje patyčias patiria daugiau, nei 50% vaikų, o muštynėse dalyvauja arti 40% vaikų. Savižudybių Lietuvoje, kuri reitingo lentelėje užima paskutinę vietą, yra daugiau nei penkiolika kartų daugiau mažiausiai savižudybių turinčioje valstybėje, Islandijoje. Kadangi Islandija nėra saulėta valstybė, manau, tamsa ir šaltis mažai turi bendro su pagrindine priežastimi, kodėl vaikai žudosi. Prof. D.Pūras puikiai įvardino vieną pagrindinių priežasčių, kodėl mūsų paaugliai nėra laimingi: vaikai Lietuvoje dūsta nuo suaugusiųjų veidmainiavimo. Metas įsisąmoninti, kad sėkmingai brandai vienodai kenkia ir nepriežiūra, ir įkyri perdėta globa, o svarbiausios sėkmės prielaidos yra tarpusavio pagarba grįsti emociniai santykiai ir pasitikėjimas vaiku.
Švarūs, bet nelaimingi
Kai man kas nors sako, kad viename ar kitame Vilniaus rajone oras yra užterštas, aš visada, po gyvenimo Los Andžele ir Briuselyje, sakau, kad Lietuva – žalumos ir gryno oro oazė.
Negalėjau patikėti (visada sunku patikėti, kai kažkuo esi iš esmės įsitikinęs, bet visi kaip susitarę porina priešingai: čia, kaip sakant, jei pakankamai kartų kartoja, kad esi žirafa, tai po kažkiek laiko imi abejoti savo įsitikinimu, kad esi ne žirafa), bet mes iš tiesų esame oazė: pagal švarų orą esame šešti, o štai kaimynės Latvija ir Lenkija – 27 ir 25. Švariausias oras yra Estijoje, Airijoje ir JAV. Taigi visi tie, kurie šaukia apie užterštą orą JAV ir Lietuvoje, gali ramiai sudėti ginklus – esame viena švariausio oro valstybių. Beje, labiausiai užterštas oras yra Graikijoje, Rumunijoje, Latvijoje ir Italijoje.
Ir vis dėlto – net ir gyvendami tokioje švarioje valstybėje – mūsų vaikai nesijaučia laimingi. Apklausus juos paaiškėjo, kad esame treti nuo galo, t.y. mūsų vaikai jaučiasi laimingesni tik už gyvenančius Rumunijoje ir Lenkijoje.
Ir vis dėlto – net ir gyvendami tokioje švarioje valstybėje – mūsų vaikai nesijaučia laimingi. Apklausus juos paaiškėjo, kad esame treti nuo galo, t.y. mūsų vaikai jaučiasi laimingesni tik už gyvenančius Rumunijoje ir Lenkijoje. Nenuostabu, jog jie teigia, kad sunku susikalbėti su tėvais bei bendraamžiais. Geriausiai susikalba su tėvais ir bendraamžiais, pasirodo, vėl olandai ir skandinavai.
Liūdina ir tai, kad vis dar didelis atotrūkis tarp mamos ir tėtės – vaikams daug lengviau susikalbėti su mamomis ir tik Islandijoje atotrūkis tarp mamos ir tėtės yra mažiau, nei 10%. Tad visi tie, kurie sako, kad moterys ir vyrai vienodai dalyvauja vaiko gyvenime Lietuvoje, gali slėptis po plintusais ir jų viauksėjimą galime ignoruoti dar keletą dešimtmečių, kol iš tiesų vaikas turės abu visaverčius tėvus.
Vis dar be galo daug tėvų Lietuvoje augina vaikus mokindami duoti atgal, kaltindami visus ir viską tik ne save, kiurksodami prie televizoriaus ir žiūrėdami bukinančias laidas (ir dar kaltina televiziją, kad tokias rodo. Žiniai: jeigu žiūrėtumėme protingas laidas, tai jų reitingai šautų į viršų ir turėtumėme galimybę žiūrėti jas, o ne Radžio vestuves ar kaip jos ten).
Tad nestebina ir darželiuose girdėti tėvus klausiančius ne to, ar jų vaikas geba bendrauti su kitais, o kiek valgė, miegojo ir kakojo. Nenuostabu, kad drėgnas šaliko kraštas yra didesnė problema, nei tai, kad vaikas šaipėsi iš kito – juk, kaip sakant, visi vaikai pasišaipo, ar ne?! Mano nuomone, drėgno šaliko krašto problema išsprendžiama į darželį kitą dieną atnešant tris šalikus, o štai patyčių problema turi būti sprendžiama sistemiškai, ir tai yra toli gražu ne vienos dienos ir net ne savaitės projektas. Bet, kaip sakant, kodėl koncentruotis į tai, kur reikia daug pastangų – juk daug paprasčiau per rinkimus pasakyti, kiek buvo suremontuota darželių ir kiek buvo aptvertų teritorijų ir taip parodyti, kad mums labai rūpi vaikai.
Ir vis dėlto apibendrinant tyrimą gera buvo matyti, kad vaikai, palyginus su ankstesnio tyrimo rezultatais, mažiau rūko (ir cigarečių, ir kanapių), mažiau vartoja alkoholio, mažiau vaikų gimdo vaikus. Mažiau ir muštynių bei patyčių. Mokymosi pasiekimų rezultatai išlieka panašūs, vis daugiau vaikų lanko ugdymo įstaigas. Žodžiu, iš esmės gyvenimo kokybė išsivysčiusiose valstybėse ne blogėja, o gerėja – nors vaikai lieka panašiai patenkinti (ir tuo pačiu nepatenkinti).
Tai tik patvirtina girdėta „Apple“ kompanijos įkūrėjo Steve’o Wozniak’o mintį, kad geresnės gyvenimo sąlygos daro mūsų gyvenimą patogesnį, tačiau mūsų laimingesniais nedaro.
Todėl yra itin svarbu, kad mūsų vaikų veiduose ne žibėtų ašaros, o šviestų šypsenos. Kad jie jaustųsi suprasti, o ne norėtų savo valia pasitraukti iš gyvenimo. Na, bent jau jaustųsi išklausyti. Ir, žinote, ką? Tai priklauso ne nuo valdžios, ir net nuo įstatymų, o nuo mūsų (nes, kas dar nežinote, tai ir ta pati valdžia, ir įstatymai priklauso nuo to, ką mes deleguojame vadovauti valstybei). Ir net ne nuo mūsų, o nuo Tavęs, straipsnį skaitanti(s) mama/tėte. Ar esi pasiruošęs(-usi) prisiimti atsakomybę?
