Lietuvos valkatoms Berlynas tapo rojumi

Po to, kai praėjusių metų gegužę Vokietija plačiai atvėrė darbo rinką visų kitų Europos Sąjungos šalių gyventojams, žmonės iš rytinės žemyno dalies čia plūsta ne tik dirbti. Skanaus maisto ir patogią nakvynę Berlyne ir kituose Vokietijos didmiesčiuose galima susirasti ir nedirbant. Tuo įsitikinę šimtai į šią šalį plūstančių Rytų Europos gyventojų, rašo dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondentas T.Ancytis.

Dalis jų čia atvyksta dirbti, bet neradę darbo atsiduria gatvėje. Tačiau kiti taikosi tiesiai į benamių prieglaudas ir nakvynės namus, kur įmanoma gyventi kone kaip viešbutyje.

Nuskurdę atvykėliai dažnai tiesiog savo malonumui ištiesia ranką prie vieno arba kito prekybos centro. O po kelių valandų džiaugiasi vokiečių dosnumu ir keliomis dešimtimis ar net šimtais eurų papilnėjusiomis kišenėmis.

Į penktąją dešimtį įkopęs lietuvis Kęstutis Berlyne dienas leidžia apsisiautęs šviesiu žieminiu paltu ir apsiavęs paplyšusiais sportiniais bateliais.

Nors Kęstučiui po akimis pajuodę ratilai, jam trūksta kelių dantų, bent jau plaukai tvarkingi – jie sutvirtinti storu želės sluoksniu.

Su lietuviu kalbamės prie įėjimo į Berlyno zoologijos sodą, šalia benamių prieglaudos. Joje Kęstutis ką tik skaniai pavalgė, o dabar kartu su dviem latviais ir lenku įsitaisė pailsėti – tiesiog ant šaligatvio.

„Ar norėtum degtinės?” – manęs paklausia linksmai nusiteikęs vyras ir nesulaukęs atsakymo perduoda butelį.

Kęstutis gali sau leisti pasiūlyti išgerti. Net nepažįstamiesiems – tokiems kaip aš.

Mat degtinės butelis jam nekainavo nė cento. Lietuvis už alkoholį moka tik išskirtiniais atvejais – kai pritingi vogti.

„Žiūrėkite, tai labai paprasta, – paėmęs 2 eurų monetą ir ja pakrapštęs brūkšninį kodą ant butelio parodo Kęstutis. – Dabar butelį galima lengvai išsinešti iš parduotuvės, niekas nesupypsės.

Vokiečiai tikrai keisti, atrodo, kad jiems tokie dalykai nerūpi. Lietuvoje būtų visiškai kitaip.

O čia, pritrūkęs pinigų ir nenorėdamas rinkti butelių iš konteinerių, tiesiog einu į parduotuvę ir pasiimu keliolika mineralinio vandens buteliukų. Vandenį išpilu, o tarą priduodu specialiame punkte. Už kiekvieną buteliuką gaunu 25 euro centus.“

Kęstučiui nesunku pavogti ir televizorių: „Čia tokios prekės apdraustos, tad net pagautą tave vis tiek greitai paleistų.

Tiesa, geriau neiti vogti į turkų ar rusų parduotuves, čia niekas neapdrausta. Sučiuptas iškart gausi į galvą.”

Vos keli šimtai metrų nuo benamių prieglaudos šmirinėja šimtai turistų, susidomėjusių zoologijos sodu ir kitomis lankytinomis Berlyno vietomis.

Nė vienas miesto svečias neįsivaizduoja, kas vyksta visiškai netoliese. Čia atsiduoda šlapimu, o ant gatvės grindinio mėtosi nesuskaičiuojamas kiekis cigarečių nuorūkų.

Maždaug prieš pusmetį čia buvo sunku ir į Berlyną atvykusiam Kęstučiui – jis manė, kad bus geriau. Tačiau lietuvis jau priprato. Dabar prieglaudoje ir šalia jos jis leidžia visą savo laiką – juk maistas nemokamas. Be to, į Berlyną atėjo pavasaris, tad galima ir pasikaitinti saulutėje.

„Kiek metų aš Vokietijoje? Net neatsimenu, – bando skaičiuoti Kęstutis, tačiau netrukus numoja ranka. – Prieš atvykdamas į Berlyną gyvenau ir kituose miestuose. Labiausiai man patiko Frankfurte prie Maino.“

Traukos centras – Hanoveris

„Kažkiek laiko praleidau ir kalėjimuose. Vokietijoje jie tikrai geri. Beje, čia kaliniams kiekvieną mėnesį sumoka 35 eurus!“ – negali atsistebėti Kęstutis.

Vyras teigia, kad atsidūręs laisvėje dar niekada nemiegojo gatvėje. Jis iš karto keliaudavo į benamių prieglaudą: „Čia visada būna laisvų vietų.“

Kęstutis dar nežino, kiek laiko praleis Berlyne, tačiau jau girdėjo, kad nauju benamių iš Rytų Europos traukos centru tapo Hanoveris.

„Daug kas iš mūsų dabar vyksta būtent į Hanoverį. Neįsivaizduoju, kuo tas miestas ypatingas, bet girdėjau, kad ten galima gyventi dar geriau“, – svarsto lietuvis.