Šios moterys užaugina ir į gyvenimą išleidžia dešimtis vaikų ir negailėdamos jiems dalija savo meilę, nes žino, kad niekas kitas išdykėlių nepaglostys, nepaguos ir nepabars. Vyriausią – vaikų nuo 10 iki 18 metų – šeimyną Vilniaus 1-uosiuose vaikų globos namuose auginanti Diana Zamalienė nuolat prižiūri 10–11 auklėtinių. Iš viso globos namuose yra 4 šeimynos, kurių kiekviena turi po dvi auklėtojas. Šios pasikeisdamos dirba kas antrą dieną.
D.Zamalienė vaikų globos namuose dirba jau 16-tus metus. Moteris neslėpė, mylinti auklėtinius, kaip savo vaikus. „Ryšį jaučiu ir su tais vaikais, kurie jau išaugo, išėjo. Jie ateina, lanko, neužmiršta, sveikina per įvairias šventes, – džiaugėsi moteris, – Žinoma, konfliktų kyla labai daug, bet dažniausiai ne tarp manęs ir vaiko, o tarp pačių vaikų. Tačiau viską atperka jų apsikabinimai, šypsenos, geri žodžiai. Kai matai, kad esi jiems reikalinga, kad esi draugė, kurios ateina klausti patarimų – tai dosnus atpildas už darbą.“ Auklėtoja dirbanti D.Zamalienė turi ir dvi savo dukras. „Mano vaikai daugiausia auklėjami buvo telefonu. Galiu pasakyti, kad savo auklėtiniams skyriau daugiau dėmesio nei saviems, bet tikrai galiu vadintis dviguba mama arba mama profesionale“, – juokėsi auklėtoja.
Vilniaus 1-ųjų vaikų globos namų auklėtoja D.Zamalienė visoms mamoms pasiūlė labai paprastą, bet veiksmingą receptą, kaip atrasti bendrą kalbą su atžalomis. „Pirmiausia reikia gerbti vaiką, kad ir koks jis bebūtų. O mūsų atveju, kai ilgai dirbi su vaikais, tai ir meilė jiems atsiranda. Ir laisvalaikiu apie juos galvoji visą laiką, gyveni jų problemomis“, – šypsojosi moteris. Ji ne vieną vaiką užaugino nuo pat mažų dienų, dabar kai kuriems jų 23-24 metai.
Mamą jie apskritai suvokia abstrakčiai – tai žmogus, kuris saugo ir rūpinasi, bet pats žodis „mama“ vaikams labai brangus, – sakė auklėtoja V.Čepulionytė.„Kai pagalvoju, jei kartais prireiks kokios paramos ar pagalbos, visada turėsiu kur kreiptis. Bet kada paskambinsiu auklėtiniams ir sakysiu – vaikai, reikia pagalbos – tai kaip mat sulėks visi“, – džiaugėsi auklėtinių rūpesčiu D.Zamalienė.
Auklėtojos Ona Valatkienė ir Vilija Čepulionytė, auginančios 1-ųjų Vilniaus vaikų globos namų mažiausiuosius, taip pat tvirtino dažnai atstojančios mažyliams mamas. „Turiu ir savo šeimą, ir anūkų turiu. Daug šitie vaikai pasiima mūsų jausmų, bet jie tokie geri. Man labai spaudžia širdį, kai kurio iš jų motina ar tėvas nuslydę, pabūna ir vėl išeina. O vaikas verkia vargšelis ir tik mes jam liekam“, – liūdnai kalbėjo O.Valatkienė. Kartu su kolege V.Čepulionyte moteris augina vaikų nuo 3 iki 7 metų grupę, kurioje dabar 12 vaikų.
Auklėtojos vienu balsu patvirtino, kad mažieji labai pasiilgsta savo tikrųjų tėvų, bet šie ne visada jiems tinkama atrama. „Kartais ir kurią mūsų iš inercijos vaikai mama pavadina, bet paskui supranta apsirikę. Šiaip mus vaikai vadina vardais, jie puikiai suvokia, kaip ir kur jie auga“, – neslėpė moterys.
Auklėtojos sakė, kad per Motinos dieną greičiausiai sulauks atviručių. „Jie mėgsta deklamuoti eilėraščius apie mamą, nesigilina į jų prasmę. Mamą jie apskritai suvokia abstrakčiai – tai žmogus, kuris saugo ir rūpinasi, bet pats žodis „mama“ vaikams labai brangus“, – kalbėjo V.Čepulionytė, kuri pati jau daugiau kaip 10-metį globoja mergaitę iš vaikų globos namų.
Auklėtojų tvirtinimu, prie vaikų lengva prisirišti, nes vaikai globos namuose keičiasi gana retai – vyresnieji išeina tik sulaukę 18 metų, o per metus įvaikinama tik keletas vaikų, kuriuos greitai pakeičia nauji auklėtiniai.
Įvaikinimų nemažėja
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Odetos Tarvydienės tvirtinimu, įvaikinimų skaičius šalyje nėra mažas – pernai lyginant su 2007-aisiais jis didėjo ir kol kas dar nekrito.
„Šiemet lietuvių šeimos yra įvaikinusios 36 vaikus. Lyginant su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, šie skaičiai truputį didesnis, bet reikia atsižvelgti į tai, kad įvaikinimo procesai buvo pradėti tuomet, kai krizė dar nebuvo prasidėjusi“, – vakar „15min“ sakė O.Tarvydienė. Anot jos, didelis skirtumas tarp vaikų, įvaikinamų Lietuvos ir užsienio piliečių – lietuviams dažniausiai siūlomi vaikai iki trijų metų, neturintys didesnių sveikatos sutrikimų, o užsieniečiams – ir vyresni, turintys brolių ar seserų, reikalaujantys specialios priežiūros. Šiemet 33 užsieniečių šeimos įsivaikino 59 vaikus iš Lietuvos. O.Tarvydienė džiaugėsi, kad Lietuvoje auga ne tik įvaikinančių šeimų skaičius, bet ir įvaikinimo kokybė – šeimos išklausiusios specialius įtėvių kursus tampa lankstesnės.
„Gyvybės langeliai“
Pasak Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Rimantės Šalaševičiūtės, vien vadinamųjų rastinukų – tėvų pamestų naujagimių - per pastaruosius 5-erius metus Lietuvoje rasta 59.
Pasak, kontrolierės, šalyje dar neįteisinti vadinamieji „gyvybės langeliai“ - vieta, kurioje būtų įmanoma anonimiškai palikti kūdikį. Radus vaiką "gyvybės langelyje" per tris mėnesius turėtų būti išsiaiškinta, ar niekas nesikreipė į policiją dėl kūdikio dingimo. Po trijų mėnesių nuo vaiko radimo „gyvybės langelyje“, vaikas įtraukiamas į įvaikinamų vaikų apskaitą. „Gyvybės langelius“ siūloma steigti prie Greitosios medicinos pagalbos įstaigų.
Planuojama, kad „gyvybės langelių“ klausimas greitu metu bus svarstomas Seime.
