Ar lig šiol vietovei tinka perfrazuotas dzūkų posakis „Jei ne grybai ir ne uogos, būt Lekėčių mergos nuogos“? Pagaliau – kas yra mėlyniavimas: ar vien tik pajamos bei gardi uogienė? Pasirodo, ne vien. Tai – ir poilsis, smagumas, bendrystė su gamta. Tai ir šiltų santykių tarp šeimos narių apraiška.
Koks vargas, jeigu užsidirba?
Sekmadienio pavakarys. Kaip žvirblių nusėtas kelio Kaunas–Šakiai pakraštys ties Lekėčių kaimu. Mėlyniautojai įsitaisę toje pusėje, kur patogiausia stabtelti galimiems pirkėjams, važiuojantiems Kauno link, – nereikia pereiti kelio. Logiška – didesnė tikimybė, kad uogas pirks grįžtantieji į Kauną, o ne važiuojantieji į Šakių kraštą. Pastarieji – dažniausiai vietiniai, tad, jei norės, pasinaudos galimybe prisiuogauti.
Kelio 5–6 kilometrų atkarpoje tarp Altoniškių ir Lekėčių – apie 20 žmonių, laukiančių, kol kas nors, išlipęs iš automobilio, prieis prie uogų.
Kelio 5–6 kilometrų atkarpoje tarp Altoniškių ir Lekėčių – apie 20 žmonių, laukiančių, kol kas nors, išlipęs iš automobilio, prieis prie uogų.
„Šiandien atsinešiau vienuolika litrų mėlynių, pardaviau devynis. Už litrą prašiau pustrečio euro. Kas pirko daugiau, pavyzdžiui, keturis litrus, tam atidaviau už du eurus. Priuogavau su močiute“, – sako Dominykas Baukus, Lekėčių pagrindinės mokyklos aštuntokas. Paklaustas, kodėl uogaująs, ar nesunku ir ar patinka tai daryti, po kiek litrų žmonės perka mėlynių, papasakoja: „Kartą vienas žmogus iškart nupirko 34 l. Tądien uogų buvau pririnkęs kartu su mama, močiute ir dviem broliais. Turiu tris vyresnius brolius. Mėlyniauju, grybauju ne pirmus metus. Žinoma, kad patinka. Nepavargstu – nelabai sunku mėlynes rinkti. Koks vargas, juk užsidirbu! Labai smagus jausmas, kai prirenku daug uogų – kokius penkis litrus.“
Motoroleris palauks
„Laukiu vasaros, kad galėčiau užsidirbti. Dažniausiai su mama einu mėlyniauti. Paprastai atsikeliu 8 val., po pusvalandžio – jau miške. Per tris valandas prirenku tris keturis litrus mėlynių, – tęsia Dominykas. – Ne, nei aš, nei mama mėlyniauti nebijome – gyvačių miške nėra, piktavalių nepasitaikė. Bet užpernai iš močiutės ir dieduko kažin kas atėmė kibirą mėlynių. Šiemet mėlynių sezonas vėlavo. Turėjo prasidėti tuoj po Joninių, o prasidėjo apie liepos 5 dieną.“
„Ne, nei aš, nei mama mėlyniauti nebijome – gyvačių miške nėra, piktavalių nepasitaikė. Bet užpernai iš močiutės ir dieduko kažin kas atėmė kibirą mėlynių“, – sako Dominykas.
Dominykas mėlyniaudamas šįmet užsidirbo 200 eurų. „Noriu nusipirkti naudotą motorolerį už 150 eurų. Bet nemažai pinigų išleidau. Įsigijau mokyklai priemonių – kuprinę, parkerių, sportinę aprangą. Kartais visus pinigus, gautus už per dieną parduotas mėlynes, atiduodu močiutei arba mamai. Močiutei būtina padėti, nes ir ji man padeda – nuperka, kai ko nors reikia.“
Dėl geros širdies nutols vaikinuko svajonė šįmet įsigyti motorolerį? „Spėsiu nusipirkti – susitaupysiu pinigų grybaudamas. Be to, mėlynių miške dar daug“, – šypsosi Dominykas. Ar jis mėlyniaudamas užsidirba todėl, kad šeima varginga? „Ne, darbą turi ir mama, ir brolis, kitas brolis dirba pas ūkininką. Pats noriu turėti pinigų!“
Atsipalaiduoja, sveikatos pasisemia
Dominykas teigia prekiaująs pakelėje todėl, kad neapsimoka su savo trimis ar keturiais litrais mėlynių vykti į Kauną, kai kelionė pirmyn ir atgal atsieina beveik šešis eurus.
Dviračiu atrieda Dominyko mama mėlynais pirštais. Matyti, kad mėlyniavo, rūpi, kaip sūnui sekasi. „Vaikams – Dominykui ir Jurgiui padedu pririnkti uogų, jie parduoda, – sako ji. – Daugelis Lekėčių ir aplinkinių vietovių paaugliukų eina į mišką uogauti ir, pardavę uogas, iškart gauna pinigų. Kai kurie už juos labai gražiai apsirengia. Jie uogauja, grybauja, norėdami būti savarankiški – nepriklausomi nuo tėvų. Mėlynės – gera proga tam.“
Daugelis Lekėčių ir aplinkinių vietovių paaugliukų eina į mišką uogauti ir, pardavę uogas, iškart gauna pinigų. Kai kurie už juos labai gražiai apsirengia.
Pasak Dominyko mamos, nenorėjusios, kad būtų minimas jos vardas, uogavimas – ne tik paauglių pajamos: „Ar pastebite: pakelėje pirkėjų laukia žmonės nuo mažiuko iki žilagalvio. Ne tiek jau daug pinigėlių už uogavimą gauni, bet vis tiek parama, kai algos ar pensijos nedidelės. Juk ką uždirbame, tą išleidžiame būtiniausiems dalykams. Miškas yra gerai! Tai – ne tik papildomos pajamos. Tai ir poilsis, sportas, sveikata. Kai kurios pensininkės sako, jog išėjus į mišką pasitraukia liūdesys ir rūpesčiai. Smagiau pasidaro. Nė vaistų nereikia. Miške rinkdamos uogas atsipalaiduoja, pailsi. Judėti juk sveika. Vežti uogas į Kauną neapsimoka: laikas gaištamas, už turgų reikia mokėti, kelionė brangi.“
Moteris pastebi, kad miške mažai miestiečių uogautojų: „Arba tingi uogauti, arba benzinas labai brangus. Seniau miškai pilni automobilių buvo.“
Miestietis uogauja per atostogas
Dominyko mamos žodžius, kad uogauti sveika, malonu, patvirtina kaunietė Dalia Griškienė, laukianti mikriuko namo. Ji tądien, uogaudama nuo 8.30 iki 16.10 val., pririnko penkiolika litrų mėlynių. Atostogavo tris savaites ir beveik kasdien vykdavo į Lekėčių miškus mėlyniauti.
„Šios dienos uogos skirtos sūnaus šeimai – išsivirs uogienės. Marti nėščia... Daugelį metų uogauju, grybauju. Lekėčių miškuose – šešerius metus. Gaila: čia, skirtingai nei Ežerėlyje, niekada nesutikau tikrintojų. Nagus nukapoti reikėtų tiems, kas mėlynes braukia šukomis. Šiandien aptikau didžiulį plotą juoduojančio mėlynyno – stagarai likę iš krūmelių. Sunaikintas uogynas – kitąmet tikrai mėlynių nebus“, – piktinasi D.Griškienė. Šypsena veidą nutvieskia, kai aiškina, kodėl mėlyniaujanti: „Kaip man smagu, malonu miške! Net jei daugiau uždirbčiau, vis tiek atostogas leisčiau uogaudama, grybaudama.“
Kiek D.Griškienė per atostogas užsidirbo mėlyniaudama? „Pavyzdžiui, per dvi savaites uogavau vienuolika dienų, vidutiniškai pririnkdama po dešimt litrų mėlynių. Parduodavau turgelyje po pustrečio euro už litrą. Atmesti reikia kelionės išlaidas visuomeniniu transportu ir „mikriuku“ – po septynis eurus kasdien“, – matematikos užduotį pateikia moteris. Išeitų, per vienuolika dienų ji „užsiuogavo“ 275 eurus (948,75 litus). Atmetus kelionei išleistus 77 eurus, grynojo pelno liko 198 eurai. Užtai poilsis nieko nekainavo. Gardžios uogienės namuose netrūks.
Miškas lauks visą rugpjūtį
Lekėtiškis Gintautas Kazlauskas patogiau įsitaisęs pakelėje – ne ant žolės sėdi, o ant kėdės, prie stalelio. Ant jo – mėlynės, voveraitės.
„Laisva rinka – kiek kas nori, tiek tas prašo... Už litrą mėlynių, – jos šįmet truputį smulkesnės, – prašau pustrečio euro, už voveraičių – trijų eurų. Mėlynės gražios, nesutrintos: rankomis, ne šukomis rinktos! – aiškina vyras. – Dukra Odeta kasdien prirenka po penkis litrus mėlynių, aš kas antrą dieną atnešu po 10 litrų parduoti. Dukra augina vaikelį, uogaudama prisiduria. Paskui ieškos darbo. Aš ir žmona Odetą įkalbėjome grįžti iš Ispanijos. Nenorėjome, kad jos vaikas ne lietuvis užaugtų.
Aš šįmet tik grybauju. Tai – mano hobis. Žinoma, ir priedas prie algos. Pernai „užsigrybavau“ apie tūkstantį litų. Šįmet grybų mažiau. Pernai, užpernai žmonės į pakelę atsinešdavo po 20 litrų voveraičių. Vieną dieną grybauji, kitą – pardavinėji. Įsigijome dvi džiovyklas – prisidžioviname baravykų, raudonviršių, makavykų. Grybų ir pasiraugiame, prisikonservuojame. Blynus valgome su mėlynių uogiene, jos dedame į arbatą, pyragus. Kas netingi, neblogai uždirba. Antai mėlynes pardavinėja daugiavaikės šeimos nariai, pabirę atskirai. Šeimoje – devyni ar dešimt vaikų. Išeina būrys į mišką... Kartą atsinešė 60 litrų mėlynių. Visas pardavę užsidirbo mažiausiai 120 eurų.“
D.Griškienė be vargo įsėda į Kaunan grąžinantį „mikriuką“. „Seniau, – prisimena ji, – į Lekėčius važiuodavęs autobusas būdavo pilnas uogautojų. Išmirs mūsų karta – nebus kam miške uogauti. Kaimai tuštėja, o miesto jaunimas nenori uogauti.“ Aistringa uogautoja tikina, jog mėlynių sezonas tęsis visą rugpjūtį: „Dar daug neprisirpusių uogų.“
