Uostamiesčio Sendvario pagrindinėje bei Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklose dirbanti choreografė praėjusiais mokslo metais už kantrų, atsakingą ir meilės vaikui kupiną darbą buvo pripažinta Klaipėdos metų mokytoja. Su tarp dviejų mokyklų ir repeticijų besisukančia pedagoge D.Mockuviene „15min“ kalbėjosi apie mokytojo darbą ir ratu besisukančius rugsėjus, atnešančius pokyčių mokinių, jų tėvų bei mokytojų gyvenimuose.
Kokia jums yra Rugsėjo 1-osios šventė?
– Kai sutinku savo klasės draugus, jie vis pasakoja, kaip ruošia vaikus mokyklai. O aš pagalvoju, kad man nuo pat mokyklos, universiteto metų, o vėliau jau ir įsidarbinus, vis tenka laukti Rugsėjo 1-osios. Šios šventės laukiu su naujomis idėjomis, kurias noriu įgyvendinti. Ir dabar jau ruošiuosi šokio „Aguonėlė“ 105-osioms metinėms, galvoju apie spektaklį, kurį statysime per mokslo metus.
Ką jums reiškia pernai gautas Metų pedagogo įvertinimas?
– Niekada nedirbau dėl apdovanojimų. Tiesiog dirbu tai, ką labai mėgstu ir vertinu. Labai malonu, kad pastebėjo būtent tokios srities, kaip menai, specialistą. O darbai verda kaip ir anksčiau – pilasi įvairūs planai, idėjos. Kaip dirbau iki apdovanojimo, taip dirbu ir dabar. Aišku, buvo labai malonu jį gauti, bet šį pasiekimą vertinu ne kaip asmeninį, o visos komandos įvertinimą.
Pedagoginį darbą dirbate 23 metus. Kaip per tą laiką pasikeitė moksleiviai, mokyklos bendruomenė?
– Gal labiau galėčiau lyginti miesto ir rajono vaikus, nes teko dirbti Gargždų kultūros namuose. Kai po penkerių metų Gargžduose grįžau į Klaipėdą, pastebėjau akivaizdžius skirtumus. Atrodo, kad Gargždai – visai čia pat, bet vaikai ten kur kas nuoširdesni, smalsesni, jiems viskas labai įdomu. Klaipėda – jau didmiestis ir vaikus čia sudominti kur kas sudėtingiau, jie labiau išlepę.
Kita vertus, visais laikais buvo visokių vaikų. Visus juos labai myliu ir jaučiu. Kartą per repeticiją vienas mokinys niekaip negalėjo susikaupti, vis blaškėsi, išdykavo. Viena kartą jam daviau pastabą, antrą, o jis vis nereaguoja. Galop pasiūliau išeiti lauk, jei taip neįdomu. Per pertrauką vartau savo popierius, prieina jis prie manęs ir sako: „Daugiau taip nedarysiu, atsiprašau“.
Gal jis tiesiog per repeticiją norėjo dėmesio? Per tuos metus buvo gausybė tokių šiltų momentų. Esu įsitikinusi – pasirinkau tai, ką geriausiai sugebu.
Be darbo Sendvario pagrindinėje mokykloje, dirbate ir Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykloje. Ar sudėtinga vaikus, gyvenančius tylos pasaulyje, išmokyti šokti?
– Visada norėjau dirbti su tokiais vaikais. Dar besimokydama universitete norėjau išbandyti save – ar galėčiau ugdyti vaiką, turintį negalią. Ir likimas lėmė taip, kad I.Simonaitytės mokykloje, kur anksčiau dirbau, atsirado neprigirdinčiųjų klasės. Tada pradėjau dirbti su šiais vaikais.
Pavyksta pasiekti pačių netikėčiausių rezultatų, tarkime, pamenu vieną visai negirdinčią mergaitę, gebėjusią šokti kur kas geriau, nei girdintieji.
Kartą vasaros estradoje girdintys Sendvario mokyklos vaikai šoko drauge su kurčiaisiais. Vaikučiai su klausos negalia jautėsi geriau, nei girdintieji. Šie niekaip negalėjo atsistebėti, kaip galima negirdint muzikos taip gerai šokti.
Kaip manote, kodėl taip atsitiko, kad pedagogo profesija Lietuvoje tapo ne tokia patraukli kaip anksčiau?
– Labai sunku atsakyti. Kai pati buvau mokinė, jaučiau didelę pagarbą mokytojams. Jie man buvo lyg pavyzdžiai. Bandžiau tas pačias vertybes įdiegti ir savo vaikams. Negalima sakyti, kad mokytojai yra visiškai nuvertinti. Visokių vaikų yra. Juk turime aštrių socialinių problemų: tėvai išvažiuoja į užsienį, vaikai lieka čia. Visos vertybės ir ateina iš šeimos, iš kartos į kartą. Jauniems specialistams taip pat nelengva. Atėję dirbti į mokyklas jie gauna didžiulį krūvį – pamokos, įvairūs planai, o jei dar auklėtojais tenka dirbti... Tiesiog stokojama patirties dirbti su tėvais, vaikais, mokytojais. Gal mums buvo skirta daugiau suvokti, koks yra pedagogo darbas? O dabar žmones viskas tiesiog užgriūva.
Ar bičiuliai neklausia, kodėl neatidarote savo šokių studijos? Juk tai taip populiaru.
– Sulaukiau tokių klausimų. Bet aš esu sėslus žmogus, noriu dirbti gražiai ir tvarkingai. Ir mokykloje aš neskaičiuoju valandų, neretai tenka derintis prie vaikų planų, o ne jiems prie manęs.
Kaip atrodo jūsų šeimos Rugsėjo 1-oji?
– Mano duktė pernai baigė magistrantūros studijas, sūnus vis dar studijuoja. Tačiau stengiamės laikytis tradicijos rugsėjo 1-ąją aplankyti močiutę. Visi žinome, kad bus pyrago ar torto, arbatos. Anksčiau ir kokią mielą smulkmenėlę vienas kitam padovanodavome, pavyzdžiui, molinį varpelį.
