Beje, ne visiems fantaziją leidžiama turėti. Bene griežčiausia šiuo požiūriu Lietuvoje yra ,,Šatrija-ne Šatrija” Kazimira Prunskienė, seno sukirpimo ekonomikos profesorė, viską pamatuojanti procentais procentėliais. Štai ėmė ir išdalino visiems savo partijos nariams buratiniško paklusnumo vadovėlį (panašius dalina Jehovos liudytojai), kaip kalbėti su žmonėmis viešumoje. Turbūt net nacių propagandos genijus Paulas Goebbelsas taip toli nebuvo pažengęs.
,,Valstiečių” kunigaikštienei paliepus, jos ištikimas tarnas, senas ministerijos klerkas (tas, kuriam pamačius operatorių kameras, telefonas krenta iš rankų) išdalino partiečių grietinėlei instrukciją, kaip elgtis per televizijos debatus, susitikimus su rinkėjais.
Dokumente dėstomos žinios, kurias per paskaitas dar kokiame antrame (o gal jau ir pirmame) kurse sužino žurnalistikos studentai, tačiau, akivaizdu, jog apie jas nė nenutuokia ,,valstiečiai”: „Tai, kaip pasakysite, svarbiau už tai, ką pasakysite. Net 55 proc. informacijos priimama akimis ir 38 proc. įspūdžio sudaro balso tembras, raiškumas. Žiūrovas atsimena tik 7 proc. kalbos turinio. Žmonės neprisimena, kas ką kalbėjo, bet prisimena, kaip kas atrodė“.
Tai dabar tapo aišku, kodėl K.Prunskienės darbotvarkėje kirpykla įrašyta maždaug kas antrą dieną! (Kažin, ar iš savo lėšų.) Ir kostiumėlius dažnai ji keičia. O štai paprastesni „valstiečiai“, ne profesoriai, ko gero su vyžomis į televiziją ruošėsi eiti, tai ir gavo pamokymų dozę. Fantazijai, taip sakant, lavinti.
Didžiausias fantastas
Vis dėlto didžiausias fantastas yra paksininkų vado Rolando Pakso atstovas Vilniaus miesto savivaldybėje, t.y. sostinės meras Juozas Imbrasas. Nė kiek nesirūpindamas šiukšlynais mieste, nusikalstamumo stabdymu (vos prieš keliasdešimt valandų vienoje Vilniaus gatvėje nepilnamečiai mirtinai sumušė vyrą), valkatomis, kurie bent iki oro atšalimo jaukiai glaudėsi policijos pašonėje (pats mačiau), J.Imbrasas ėmėsi fantazuoti.
Nueisiu, sako, vieną dieną aš pėsčiom į darbą, ir visi sakys – ne senas krienas tas meras Imbieras (taip jį meiliai vadina). Nuėjo. Tik po eitynių žurnalistai meru nepatikėjo. Atitaikė jo žingsnio greitį ir atstumą nuo J.Imbraso namų Antakalnyje iki darbo Konstitucijos prospekte ir nuėjo per daug ilgesnį laiką. Neišdegė ši fantazija.
Tada meras griebėsi kitos fantazijos: misijos, kurios kodinis pavadinimas – „apdovanok bobutę“. Kodėl būtent tokios? Ogi todėl, kad bobutės Lietuvoje labai jau nekaip gyvena. Sugalvojo tada meras su savo ištikimaisiais pagalbininkais surengti geriausios kiemsargės-šlavėjos konkursą. Jį laimėjo Naujininkų seniūnijoje (bjaurus, nešvarus rajonas, daug darbo) 32 metus dirbanti ponia Sofija. Jai meras įteikė ne vokelį su pinigais (sako, bobutės tokias dovanas vertina labiausiai), bet nemenką raudoną lagaminą ir bilietus savaitės poilsinei kelionei dviems asmenims į Grand Kanariją.
Ponia Sofija šį kurortą žada aplankyti po mėnesio su sūnumi. J.Imbrasas, švytėdamas nuo savo kilnumo, su moterimi nusifotografavo ir reziumavo savo fantaziją: „manau, tai taps kasmetinė ir naudinga miestui tradicija“. Neišdegs. Viena bobutė viso politinio mėšlo nesušluos, net jei kas mėnesį ją į Grand Kanariją.
Nors giliai abejoju mero patarėjų ir tarnų giliamintiškumu, vienas dalykas šioje fantazijoje išties įdomus: Grand Kanariją 1492 metais atrado Kristoferis Kolumbas prieš pasiekdamas Ameriką. Sakoma, kad Amerikos atradinėti jis neskubėjo, o saloje gerai pailsėjo. Kaip ir mūsų politikai.
