Tokius pokyčius lemia visa gausybė faktorių. Visų pirma, vyksta intensyvi globalinė urbanizacija, kitaip tariant, visame pasaulyje vis daugiau žmonių dėl įvairių priežasčių iš provincijos keliasi gyventi į didesnius ar mažesnius miestus. Skaičiuojama, kad iki 2025 m. miestuose ar netoli jų gyvens net 85% planetos gyventojų. Miestai tampa svarbiais traukos centrais tiek politiniu, tiek ekonominiu, o kilus konfliktui – ir kariniu požiūriu. Tikėtina, kad ateityje bus kariaujama ne dėl pačių miestų, o visų pirma dėl juose sutelktų protinių ir intelektinių išteklių.
Kai konfliktas persikelia į miestus, abi kariaujančios pusės susiduria su gausybe problemų ir iššūkių ir privalo juos spręsti. Mūšio apgyvendintoje vietovėje (MAV) atveju neįmanoma panaudoti sunkiosios ginkluotės, efektyvūs lieka tik nedideli koviniai vienetai (skyrius, būrys), kariauti tenka ir daugiaaukščiuose pastatuose su rūsiais, tai prideda papildomą dimensiją, kurios neturi atviros vietovės, ir pan.
Be to, apgyvendintoje vietovėje visuomet bus civilių asmenų ir atskirti, kurie yra lojalūs, nelojalūs ar persirengęs priešas – užduotis, reikalaujanti milžiniškų resursų.
Galvoti skatina realijos
Lietuvos kariuomenė įdėmiai seka ir analizuoja, kas vyksta pasaulyje, todėl vis daugiau dėmesio imama skirti „mūšio apgyvendintoje vietovėje“ klausimams, jų analizei ir pasiruošimui veikti tokioje aplinkoje.
Neseniai Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centre (JLMC) buvo organizuotas seminaras padalinių vadams ir štabų karininkams, kurio metu buvo nagrinėjami MAV aspektai. JLMC viršininkas plk. ltn. Žilvinas Gaubys sako, kad mintis surengti tokį seminarą kilo neatsitiktinai: „Mokymo centre mes turime visą MAV kursą, tačiau jis labiau orientuotas į pačius karius, t.y. skyriaus, būrio lygmenį. Visgi Lietuvos kariuomenėje pagrindinis kovinis vienetas yra kuopa, todėl šį kartą norėjome šią temą perkelti į aukštesnį lygmenį ir pakvietėme kuopų vadus. Papildomai pabandėme pritraukti ir batalionų bei brigadų vadovybę. Tai pirmasis toks seminaras, bet planuojame šią diskusiją plėtoti ir gilinti MAV žinias.
Pagrindinis postūmis diskutuoti šia tema buvo mūsų atnaujinti gynybiniai planai. Antra, tai lemia dabartinės pasaulio vystymosi tendencijos – globalinė urbanizacija, hibridiniai karai ir pan. Jei pažiūrėsime, visi pastarieji kariniai konfliktai pagrinde vyko urbanizuotose teritorijose. Visa tai ir skatina mus galvoti, kaip mes veiktume tokiomis sąlygomis.“
Supratimas, kaip kovoti apgyvendintoje vietovėje, yra, tačiau įgūdžius reiktų tobulinti.
Seminare padalinių vadai nagrinėjo pastaruosius konfliktus – operacijas Irake, Ukrainoje, Sirijoje. Kokias pamokas galima išmokti iš šių pavyzdžių?
„Pirmiausia matome, kad tokioje aplinkoje efektyviai galima pritaikyti tik mažų padalinių taktiką, – teigia pašnekovas. – O mūsų šiandien turimos kovinės struktūros yra kiek „per sunkios“ tokiai aplinkai, todėl turime padaryti išvadas ir labiau prisitaikyti. Suprantame, kad kovojant apgyvendintoje vietovėje, ypač besiginant, koviniai daliniai turi būti „lengvi“, decentralizuoti, kiekvienas karys turi žinoti savo užduotis ir gebėti improvizuoti. Tuomet puolančioji pusė, norėdama užimti miestą, turės būti dešimteriopai gausesnė, turėti modernią ir tikslią ginkluotę. Kitu atveju nuostoliai bus labai dideli... Reikia suprasti, kad niekam nereikalingas sugriautas miestas – nei puolantiems, nei besiginantiems. Taigi, supratimas, kaip kovoti apgyvendintoje vietovėje, yra, tačiau įgūdžius reiktų tobulinti.“
Papildomi iššūkiai ir galimybės
Taip jau susiklostė, kad pastaraisiais metais Lietuvos kariuomenė didžiąja dalį laiko, energijos ir resursų skyrė taip vadinamų ekspedicinių pajėgų vystymui, todėl mūsų kariuomenė savo struktūra ir turima ginkluote yra idealiai pritaikyta kovai atviroje vietovėje. Tuo tarpu MAV koncepcijai ir treniruotėms buvo skiriamas labai mažas dėmesys. Juo labiau, kad dabar jau yra ir tam skirta infrastruktūra – treniruočių miestelis Pabradės poligone.
Paklaustas apie apgyvendintose vietovėse kylančius papildomus iššūkius ar sunkumus, plk. ltn. Ž.Gaubys išskiria keletą aspektų: „Visų pirma – tai šalia esantys civiliai. Turėsim susitaikyti, kad didelė dalis gyventojų niekur nedings. Antra – strateginė infrastruktūra, pradedant istorinio paveldo statiniais, ligoninėmis ir baigiant centralizuoto vandentiekio, elektros tiekimo įrenginiais. Dėl šių dalykų negalėsime turėti pilnos veiksmų laisvės, būsim tam tikra prasme suvaržyti. Visuomet turime užduoti sau klausimą „O kas po to?“. Jei konflikto metu bus sugriauti pastatai ar kertiniai infrastruktūros objektai, vėliau juos reiks atstatyti ir tai kainuos labai brangiai... Kaip matote, iššūkių ir klausimų MAV atveju yra be galo daug ir net žymiausio lygmens vadai turi galvoti, kai juos spręsti.“
Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajam pulkui vadovaujantis plk. ltn. R.Dumbliauskas, savo karjeroje vadovavęs ne vienam kariniams vienetui, mūšio apgyvendintoje vietovėje aspektus vertina labiau iš praktinės pusės: „Lietuvos karys turi mokėti kautis įvairiose aplinkose, ir miestas yra viena iš jų. Miestas duoda šiokį tokį fortifikacinį pranašumą (apsauga nuo sunkiosios ginkluotė ir pan.), bet ir turi tam tikrų trūkumų (pajėgų susitelkimas vienoje vietoje, priklausomybė nuo resursų ir t.t.).
Kodėl miestai yra svarbūs? Iki šiol kariniuose planuose miestas žymimas kaip kliūtis, o, kaip žinia, geriausias kliūties įveikimo būdas – jos apėjimas. Kita vertus, miestai tapo svarbiais transporto mazgais, komunikacijų, pramonės, galų gale, smegenų centrais. Todėl abi konfliktuojančios pusės nori juos kontroliuoti, išlaikyti savo įtakoje.
Pastarųjų konfliktų patirtis rodo, kad civiliai visuomet yra ir bus operacinės aplinkos dalis, jie niekur nedings, tai faktas. Ir tai reikia įvertinti planuojant operaciją mieste. Todėl svarbu įvertinti, kiek pastangų reiktų skirti žmonių srautams valdyti, juos kontroliuoti, išaiškinti ir neutralizuoti priešiškai nusiteikusius asmenis. Galų gale, mūsų pagrindinė misija ir yra apginti civilius gyventojus ir juos išsaugoti. Betoną atstatysim, o žmonių gyvybių nesusigrąžinsim...“
Pagalbininkus reikia ruošti jau dabar
Kaip mūsų kariai veiktų, jei reikėtų ginti vieną ar kitą miestą? Ką darytų, jei tame mieste atsirastų kovotojų be skiriamųjų ženklų („žalių žmogeliukų“)? Juk išvilioti juos iš miesto būtų sudėtinga?
„Mūsų nuomone, tokioje situacijoje turėsime rasti glaudų ryšį su miesto civiline administracija ir vietos gyventojais, – įsitikinęs JLMC viršininkas. – Tik tokiu atveju galėsime atskirti persirengusias priešiškas pajėgas nuo kitų civilių. Juk vietos žmonės dažniausiai žino savo gatvės ar rajono kaimynus, tad puikiai matytų, jei mieste atsirastų nepažįstamų žmonių.
Kaip taisyklė, karinių konfliktų metu laikas veikti būna labai ribotas, todėl pirmiausia bus svarbu kaip įmanoma griečiau užmegzti ryšį su vietiniu teritoriniu kariniu vienetu. Tai gali būti vietos KASP kuopa arba vietinis Šaulių sąjungos padalinys. Jų užduotis ir būtų nurodyti karinėms pajėgoms svarbiausius vietos infrastruktūros objektus, privažiavimo arba atsitraukimo kelius, geografinius vietovės ypatumus, formalius ar neformalius vietinius lyderius, įtartinas asmenų grupes ir t.t. Netgi žinant vietos pastatų inžinerines konstrukcijas, juos galima efektyviau panaudoti gynybai.“
Naudingos informacijos vietos savanoriai ar šauliai gali suteikti be galo daug. Be abejo, juos taip pat reikia mokyti ir ruošti konkrečioms užduotims. Viena iš seminaro išvadų ir buvo, kad reguliarios kariuomenės vienetams jau dabar reikia megzti ryšius su konkrečių miestų ar didesnių gyvenviečių vietiniais KASP arba LŠS padaliniais, įtraukti juos į karinio rengimo procesą.
Būtina jau dabar ruošti šaulius bei patriotiškai nusiteikusius piliečius vietose atlikti tam tikras užduotis, jei to prireiks.
Su tokia mintimi sutinka ir plk. ltn. Ričardas Dumbliauskas, save laikantis labiau karybos praktiku.
„Beveik prieš dešimtmetį turėjome dideles žvalgų pratybas Alytaus mieste, – pasakoja pulkininkas-leitenantas. – Tada kilo mintis pajungti ir vietinius šaulius. Pasikvietėm keliolika jaunųjų šaulių, porą valandų juos apmokėme, davėme jiems kontaktinio mobilaus telefono numerį, paleidome į miestą pėsčius, su dviračiais ir liepėme nustatytu laiku periodiškai SMS žinute informuoti, kur ir kokius uniformuotus žmones pastebėjo mieste. Net neliepėm atskirti, kokias uniformas tie žmonės vilki, kokius skiriamuosius ženklus turi ar panašiai. Ir turiu pripažinti, kad tai buvo puikus improvizuotas žvalgų tinklas. Būdami štabe, žinojome, kur tuo metu randasi mūsų pajėgos ir maždaug šimto metrų tikslumu žinojome, kur juda ir ką veikia „priešo“ pajėgos. Štai šia linkme turime dirbti ir toliau, būtina jau dabar ruošti šaulius bei patriotiškai nusiteikusius piliečius vietose atlikti tam tikras užduotis, jei to prireiks.“
