Vieningos tendencijos nėra
Tarptautinė vadybos ir konsultacijų bendrovė „Hay Group“ pristatė jau vienuoliktą mūsų atlyginimų rinkos tyrimą, kurio pagrindinė išvada būtų tokia: šiemet Lietuvos atlyginimų rinkoje bendrų tendencijų nebeliko. Visos įmonės sukasi kas kaip, ir paaiškinama tai paprastai – krizė. Nors kai kuriuos bendrus pokyčius įžvelgti galima.
Iš visos šalies ir toliau išsiskiria Vilnius – mat sostinėje ir toliau mokami didžiausi atlyginimai.
Pasirodo, šiemet „rekordininkai“ pagal atlyginimo (ir bazinio, ir viso piniginio) kritimą yra mažmenininkai. Po jų – savo verslą „sukantys“ iš pirminių žaliavų („dėkui“ sustojusioms statyboms). Finansininkai, įvertinus nedidelį jų atlyginimo padidėjimą ir infliaciją kartu, iš esmės šiemet liko tame pačiame lygyje. Šiek tiek atlyginimai padidėjo gaminantiems greito vartojimo prekes bei telekomunikacijų sferos darbuotojams, o į lyderius šiemet išsiveržė farmacininkai (padidėjimas – net 15 procentų). Ne veltui jie visame pasaulyje pagal uždirbamą pelną varžosi su naftininkų ir ginklų sektoriais.
Be abejo, sunkmetis gerokai pakoregavo visų įmonių planus. Pernai, kai minėtoji vadybos ir konsultacijų bendrovė vykdė savo dešimtąjį tyrimą, net 90 proc. apklaustų įmonių vadovų tikino, kad 2009 m. atlyginimai jų darbuotojams bus keliami vidutiniškai 10 proc. Šiemet paaiškėjo, kad tarptautinėse įmonėse fiksuotas darbo užmokestis tepakilo vos 3 proc. O lietuviškose įmonėse užfiksuotas net jo kritimas – tegul ir tik 0,3 proc. Taip krizė vėl išryškino tarptautinių korporacijų mentalitetą: bet kokios krizės akivaizdoje yra būtina išlaikyti geriausius savo darbuotojus.
Beje, iš visos šalies ir toliau išsiskiria Vilnius – mat sostinėje ir toliau mokami didžiausi atlyginimai. Kiek mažesni (3 proc.) tik Klaipėdoje bei Kaune (9-8 proc.), o visa provincija uždirba net penktadaliu mažiau, nei už analogišką darbą gautų sostinėje. Ar ne todėl visi – nuo statybininkų iki medikų – ir veržiasi į Vilnių.
Pirmauja šiuolaikiniai „šaukliai“
Krizė pakoreguoja visų įmonių planus bei atlyginimus darbuotojams. Pirmiausiai vadovai gręžiasi į finansų skyrių: kur ir kaip galime sutaupyti? Už tai, aišku, reikia paskatinti (bent minimaliai) šio padalinio darbuotojus. Toliau seka rinkodarininkai: o kaipgi jūsų pagalba mes galime išlaikyti užimamas pozicijas rinkoje ar net jas padidinti? Ir daugiausiai, pasirodo, įmonių vadovai šiemet ėmė skirti išorinei bei vidinei komunikacijai – viešųjų ryšių specialistams. Tai ir suprantama: gera vidinė komunikacija padeda mobilizuoti kolektyvą sunkumų akivaizdoje. O veiksmingai vystomi viešieji ryšiai kuria nepasiduodančios krizei įmonės įvaizdį visuomenės akyse. Tad kaip išvardintų specialybių specialistams nemokėti daugiau?
Sudie, premijos
Kaip žinia, daugumoje įmonių visas atlyginimas susideda iš trijų dalių: bazinio, kintamo (įvairios premijos) bei papildomų naudų vertės (tarnybinis mobilusis telefonas, tarnybinis automobilis, gyvybės bei sveikatos draudimas darbdavio sąskaita ir t. t.). Ir šiemet tyrimą vykdę specialistai pastebi: įmonės atsisako įvairių nuo rezultatų tiesiogiai nepriklausančių piniginių išmokų, kurios anksčiau būdavo mokamos automatiškai. Atitinkamai sumažėjo ir nuo rezultatų priklausančios premijos – daugiau nei trečdaliu. Tačiau ir vėl šioje sferoje tarptautinės įmonės išsiskiria vietinių fone. Labiau patyrę užsieniečiai jei ir mažina visokius priedus, tai žymiai mažiau, nei lietuviai darbdaviai savo darbuotojams. O štai mažinti fiksuotą atlyginimą vengia visi: jau geriau šiek tiek sumažinti darbuotojų skaičių, nei visiems „nurėžti“ bazinį atlyginimą.
Minėtosios bendrovės tyrėjai prognozuoja, kad dar viena atlyginimų (ir priedų) mažinimo banga gali kilti šių metų pabaigoje, kai įmonės ims skaičiuoti 2010 metų mokos fondą.
Geriausiai gyvena valdininkai ir tautos „išrinktieji“
Tradiciškai anksčiau paskutinėje vietoje vis buvę medžioklės ūkių darbuotojai dabar savo vietą užleido siuvėjoms.
Statistikos departamento pateikiamuose duomenyse apie vidutinį darbo užmokestį iki šiol pirmaudavo finansų sferoje dirbantys žmonės. Tačiau valdininkai, seimo nariai ir visi kiti piliečiai bei pilietės, sugebėję atsidurti arčiau valdžios olimpo, įrodė, kad jie – „lygesni“ tarp lygesnių. Spręskite patys. Štai 2007 m. vidutinis mėnesinis atlyginimas (neatskaičius mokesčių) žmonių, dirbančių centrinių administracinių institucijų įstatymų leidžiamojoje bei vykdomojoje valdžioje buvo 3 736 Lt, po metų (2008 m.) – jau 4 341 Lt. Nuo jų beveik neatsilieka užsiimantys piniginiu tarpininkavimu (iš esmės – bankininkai): 3 736 Lt ir atitinkamai 4 341 Lt. O vidurinių mokyklų pedagogų algos pokyčiai buvo gerokai menkesni: užpernai jų vidutinė alga siekė 1 523 Lt, pernai – 1 927 Lt.
Tradiciškai anksčiau paskutinėje vietoje vis buvę medžioklės ūkių darbuotojai dabar savo vietą užleido siuvėjoms. Mat šių vidutinis atlyginimas užpernai „tetraukė“ vos 1 168 Lt, pernai – 1 339Lt. Įdomu, kodėl už siuvėjas daugiau uždirbantys transporto darbuotojai (atitinkamai – 1 653 Lt ir 1 984 Lt) vis grasina streikuosiantys ar net ir streikuoja, o siuvėjos – ne? Matyt todėl, kad pastarųjų streiko niekas ir nepastebės, o štai nuosavais automobiliais važinėja dar ne visi...
Mūsų ekonomikos paradoksai...
Tas pats Statistikos departamentas pranešė: antrąjį šių metų ketvirtį įmonių pelnas prieš mokesčius siekė 0,5 mlrd. litų. „Ekonominė logika nesuprantama – didžiausias BVP nuosmukis, o įmonės registravo... pelną“, – stebėjosi vieno komercinio banko vyriausioji analitikė. Išties, mūsų ekonomika pilna paradoksų. Ne tik pas mus įmonių savininkai išsimoka didžiausius dividendus už pusmečio ar 9 mėnesių rezultatus, o po to metų pabaigoje registruoja... nuostolį. Ne mažiau įdomus ir kitas dalykas: kas būtų, jei kas palygintų įmonių suminį pelną su įmokomis „Sodrai“ per atitinkamą laikotarpį? Arba kiek išaugo vokeliuose mokamų atlyginimų dalis? Bet apie tai – kitą kartą.
