Dabar populiaru
Publikuota: 2017 lapkričio 28d. 21:00

Musulmonai, mugės ir maras: 31 įdomus faktas iš Lukiškių aikštės istorijos

Atidaryta rekonstruota Lukiškių aikštė
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Atidaryta rekonstruota Lukiškių aikštė

Apie Lukiškių aikštės ateitį ir apie sprendimą, koks memorialas joje iškils, visuomenėje kalbama daug. Tačiau Lukiškių praeitis – ne ką mažiau įdomi. Keliaujant po Lukiškių istoriją, galima rasti ir Leniną, ir Pilsudskį, ir pakartus sukilėlius, ir arklių turgų, ir ilgai čia gyvenusius totorius, ir dar ne vieną įdomybę.

Netylant aistroms dėl to, kokios Lukiškės bus ateityje, 15min siūlo prisiminti šios aikštės, kadaise buvusios Vilniaus priemiesčiu, praeitį ir susipažinti su 31-u įdomiausiu faktu apie Lukiškes ir jų istoriją.

Straipsnyje daugiausia remiamasi Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojų Vytauto Jogėlos, Elmanto Meilaus ir Virgilijaus Pugačiausko paremta kolektyvine monografija „Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro“.

1. Lukiškių vardo kilmė nėra visiškai aiški. Viena teorija sieja šį vardą su asmenvardžiu Lukas, kita – kad žvejybos vieta ar lankos prie upės seniau galėjo būti vadinamos Lukiškėmis, trečia kildina Lukiškių pavadinimą iš totoriško žodžio luk (lankas).

2. Istoriškai Lukiškėmis dažnai buvo vadinama daug didesnė teritorija negu dabar. Lukiškėmis iki XIX a. vadinta teritorija siekė netgi vietą, kur dabar yra Lazdynų tiltas.

Vilniaus miesto vaizdas ir šiaurės vakarų pusės
Vilniaus miesto vaizdas ir šiaurės vakarų pusės

3. Lukiškės nepriklausė Vilniaus miestui iki pat XIX a. Ši teritorija buvo Vilniaus miesto priemiestis.

4. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Lukiškės buvo paminėtos 1441 m. Tada paskelbtoje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio privilegijoje skelbiama „amžiniems laikams duodame mūsų lauką: iš vienos pusės nuo pačio miesto iki Neries upės, o iš kitos pusės nuo Pamėnkalnio iki Lukiškių…“. Vis dėlto iš šio teksto neaišku, ar Lukiškės tada buvo kaimas, ar tiesiog laukas, kokią teritoriją užėmė.

5. Būtent nuo tada, XV a. antros pusės, Lukiškės ėmė augti kaip Vilniaus priemiestis. Čia buvo dalinami sklypai didikams, pareigūnams, amatininkams ir paprastiems miestiečiams. Tauro kalnas, anksčiau dažnai vadintas Pamėnkalniu, naudotas kaip molio karjeras.

6. Vis dėlto iki pat XVII a. vid. Lukiškės, nors sparčiai vystėsi, buvo apgyvendintos gana retai, ir, kaip rašė amžininkai, miesto toli gražu nepriminė. Intensyviai namai kilo tik palei upę.

7. XVI a. Lukiškėse taip pat susiformavo uosto ir sandėlių rajonas, priemiestis faktiškai tapo svarbiausiu Vilniaus uostu. Sandėliuose buvo laikomi druska, javai, kanapės, vaškas, geležis ir t. t. Iš uosto į Kauną ir Karaliaučių bei priešinga kryptimi buvo plukdomos įvairios prekės. Būtent uosto dėka Lukiškės tapo svarbiu Vilniaus priemiesčiu.

8. Lukiškėse ilgai gyveno ir musulmonai. XV arba XVI a. Lukiškėse taip pat įsikūrė totorių gyvenvietė. Yra žinoma, kad 1631 m. Lukiškėse buvo 32 totorių ūkiai, vadinamieji dūmai, kiekviename gyveno po kelias šeimas. Jų bendruomenė, nors negausi, čia egzistavo ilgai, iki pat XX a.

9. Lukiškėse nuo XVI a. taip pat stovėjo ir medinė mečetė, kurioje kiekvieną penktadienį vyko totorių pamaldos. Tiesa, dabar apie ją primena tik Mečetės gatvė. Po II pasaulinio karo prasidėjus sovietinei okupacijai, joje buvo įkurtas sandėlys, o 1969 m. ji nugriauta.

10. Dabartinis Vingio parkas istoriškai irgi buvo ilgai priskiriamas Lukiškių teritorijai. Tik apie 1800 m. parkas, prieš tai ilgai priklausęs jėzuitams, gavo Vingio pavadinimą.

11. XVI a. Lukiškėse, Mikalojaus Radvilos Juodojo dvare, veikė pirmoji evangelikų reformatų mokykla Lietuvoje.

LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr./Radvila Juodasis
LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr./Radvila Juodasis

12. 1642 m. Lukiškėse iškilo Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo medinė bažnyčia ir dominikonų vienuolynas. Vėliau ji sudegė ir buvo vėl atstatyta, o 1722 m. baigta mūryti buvo mūrinė bažnyčia, kuri stovi iki šiol. Ilgą laiką bažnyčia ir vienuolyno kompleksas buvo vieninteliai mūriniai pastatai šioje teritorijoje.

13. 1655 m., prasidėjus karui su Rusija, Vilnių ir Lukiškes nusiaubė kazokų kariuomenė. Kareiviai grobstė sandėlius, ardė miestiečių namus. Šaltiniai teigia, kad būtent Lukiškėse tais metais apsistojo mieste gyventi nenorėjęs Maskvos caras Aleksejus Michailovičius.

14. XVIII a. Lukiškės taip pat vystėsi sunkiai: priemiestį, kaip ir Vilniaus miestą, niokojo rusų, švedų, saksų ir sava kariuomenės, taip pat maras, gaisrai. Visa tai stabdė Lukiškių integraciją į Vilnių. Iki XIX a. pradžios Lukiškių priemiestis, anot amžininkų, buvo labiau panašus į kaimelį negu iki miesto dalį – čia vyravo pievos, daržai, ganyklos. Išimtis buvo tik paupio teritorija, kur egzistavo uostas ir sandėliai.

15. XVIII a. pabaigoje Lukiškės ėmė susilieti su Vilniumi, pamažu iš miesto priemiesčio faktiškai tapdamos jo pakraščiu. XIX a. pradžioje jos pamažu imtos laikyti miesto dalimi, nors iš pradžių atrodė toli gražu kaip ne miestas.

16. „Tolėliau už miesto, upių pakrantėse, galėjai užuosti ir pamatyti krūvas mėšlo sulig žmogaus ūgiu. Priemiesčiai skendo smėlyje ir purve. Apylinkių grožis neatsvėrė šių nepatogumų“, – 1805 m. Vilniaus priemiesčius, taip pat ir Lukiškes, aprašė Jozefas Frankas.

17. Dabartinė Lukiškių aikštė atsirado XIX a. viduryje: anksčiau šioje vietoje buvo tik smėlynai arba pavieniai namai, gamyklos ir gatvelės. 1836 m. nutiesus Šv. Jurgio prospektą (dabartinį Gedimino prospektą) 1860 m. čia buvo įrengta turgavietė, kuri buvo didžiausia Vilniaus prekyvietė iki pat 1920 m. Ji padėjo Lukiškėms sparčiau integruotis į Vilnių.

en.wikipedia.org nuotr./Lukiškių aikštė 1860 m., prieš įrengiant turgavietę
en.wikipedia.org nuotr./Lukiškių aikštė 1860 m., prieš įrengiant turgavietę

18. Tiesa, nauju miesto turgumi daugelis miestiečių buvo nepatenkinti. Rudenį čia nuolat telkšojo pelkės, žiemą būdavo šalta, infrastruktūra nebuvo paruošta prekybai. Stigo vietų, kur būtų galima pasislėpti per lietų ar pūgą.

19. 1863-64 m. Lukiškių aikštėje buvo vykdomi mirties nuosprendžiai sukilimo dalyviams. Mirties nuosprendžiai buvo vieši: 12 sukilimo dalyvių buvo pakarti, 9 – sušaudyti. Lukiškės tapo svarbiomis Lietuvos istorijai. Kur tiksliai stovėjo kartuvės ir buvo vykdomos egzekucijos, nežinoma. Spėjama, kad jas galėjo stebėti apie 20 tūkst. žmonių.

20. 1875 m. Lukiškių aikštė įgijo savo dabartinę formą. Ją apsupo Šv. Jurgio prospektas (dabartinis Gedimino pr.), Arzamaskaja gatvė (dabartinė J.Tumo-Vaižganto g.) ir Jokūbo skersgatvis. Aplink aikštę sparčiai ėmė kilti mūriniai gyvenamieji namai su restoranais, kavinėmis, parduotuvėmis, dirbtuvėmis.

21. XIX a. pabaigoje Lukiškėse atsiradusios odos gamyklos leido rajonui tapti ir pramonės centru. Čia tiestos gatvės, kilo administraciniai pastatai.

22. XX a. pradžioje Žvėrynas buvo prijungtas prie Vilniaus. Lukiškėms būdingų priemiesčio bruožų nebeliko, jos tapo vienu iš miesto kultūros centrų. Čia vykdavo parodos, cirko pasirodymai, lenkų teatro spektakliai.

23. 1891-1904 m. Lukiškėse dukart per metus vyko arklių turgūs. Tuomet dėl sanitarinių priežasčių turgus buvo iškeltas: skleidė blogą kvapą, stigo vietos pagirdyti ir išjodyti arklius.

24. 1896 m. Lukiškėse taip pat pradėjo veikti trijų aukštų pirtis su rūsiu. Joje veikė garo katilas, buvo įvesta elektra. Pirtis dirbo kasdien, buvo įrengtos spintelės drabužiams, atskiri vyrų ir moterų skyriai.

25. Nuo 1901 m. Lukiškių aikštėje balandį vykdavo Jurgio mugės. Čia iškildavo dešimtys paviljonų, kuriuose vietas išsipirkdavo norintys prekiauti prekiautojai. Taisyklės buvo griežtos: buvo privaloma pieno produktus laikyti uždaruose induose, draudžiama pardavinėti supelijusius kepinius, perpardavinėti prekes. Budėdavo policininkai, buvo įrengti viešieji tualetai.

26. Dabartinis Lukiškių kalėjimas iškilo XX a. pradžioje. Tuo metu tai buvo vienas daugiausia kainavusių pastatų regione. Naudoti jis pradėtas 1904 m.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Lukiškių kalėjimas
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Lukiškių kalėjimas

27. 1920 m., lenkams užėmus Vilnių, Lukiškių aikštėje pastatytas paminklinis akmuo 1863 m. sukilimo aukoms atminti.

28. 1936 m. aikštė pavadinta Juzefo Pilsudskio vardu, o jos viduryje iškilo paminklas J.Pilsudskiui. Paminklinis akmuo buvo perkeltas į aikštės šiaurę.

29. 1939 m. iš aikštės galutinai iškeltas turgus, joje įrengtas takų tinklas, aikštė apsodinta augalija ir imta naudoti paradams.

30. 1949-1952 m. aikštė rekonstruota, įrengti šviestuvai, bordiūrai, želdynai. 1952 m. aikštėje iškilo Lenino paminklas, aikštė imta naudoti oficialiems sovietiniams paradams. Iš Lukiškių ji pervadinta Lenino aikšte.

31. 1991 m. paminklas stebint didžiulei miniai buvo demontuotas, vėliau iškeliavo į Grūto parką. Prasidėjo iki šiol nesiliaujančios diskusijos, kas turėtų iškilti jo vietoje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie 15min