Naujoji Lietuvai grybų rūšis, dar net neturinti lietuviško pavadinimo, panaši į aksombaravykį (lot. Xerocomus), bet turi ypatingą požymį – perpjovus kepurėlę grybo trama parausta kepurėlės viršuje ir kiek žemiau pamėlsta „saulėtekis virš jūros“ – taip vaizdžiai mikologai apibūdina šį požymį. Grybas paprastai auga po lapuočiais medžiais, dažniausia beržais ir drebulėmis ar tuopomis, parkuose.
Pilna pieva grybų suformuotų „raganų ratų“. Tokiais ratais dažnai auga tauriabudės (lot. Clitocybe) – balti ar pikšvi nedideli grybukai. „Raganų ratai“ atsiranda tada, kai grybui reikalingos maisto medžiagos yra tolygiai pasiskirsčiusi dirvožemyje ir grybieną iš vieno taško "tįsta" link vietų kur tokių maisto medžiagų yra pakankamai. Pievoje tokį ratą formavo ir šviesiai rožinės spalvos grybukai rausvoji balteklė (lot. Calocybe carnea) – tai gana retas grybas, Lietuvoje rastas tik porą kartų. Tipingas pievų grybas – pievagrybis (lot. Agaricus) gana lengvai atpažįstamas, bet rūšių jų daug ir jos jau lengvai neatskiriamos. Jų tarpe pasitaiko ir nuodingų – tad pievagrybius saugiausia grybauti parduotuvėje.
Ant ąžuolo kelmų ir medinių suolų auga ąžuolinis vinguris (Daedalea quercina), o ant senų medžių tikroji pintis (Fomes fomentarius).
Tuo tarpu Aukštadvario regioninio parko miškuose pasipylęs gausus baravykų derlius nustebino ne tik vietinius gyventojus, bet ir atvykusius miško lankytojus. Tačiau nereikėjo eiti į mišką, kai ,,prieš pat akis“, lankytojų centro kiemelyje išaugo bronziniai baravykai (Boletus aereus). Šie grybai labai reti, skanūs, vertingumu tolygūs baravykui, augantys lapuočių miškuose ir yra saugomi.
