Dabar populiaru
Publikuota: 2016 gruodžio 31d. 17:00

Narkomanės išpažintis apie gyvenimą pakeitusią pažintį: „Viktoras Jermolovas – išskirtinis žmogus“

Geradarys Viktoras Jermolovas
Viktoro Jermolovo asmeninio albumo nuotr. / Geradarys Viktoras Jermolovas

Kiek kartų esate padėję, kai turėjote progą padėti? Ar visada atsidėkojate, kai jums kas ištiesia pagalbos ranką? Įsivaizduokite naktį parke. Einate pavargęs į namus, kai staiga ant suolelio pamatote kruviną žmogystą, kuri keikiasi. Sustosite? Padėsite? Mažai tikėtina. Kaune studijuojantis 20-metis Viktoras Jermolovas sustojo. Padėjo. Ir tai žmogystai tai buvo gyvenimą pakeitusi pažintis.

15min redakciją pasiekė padėkos žodžių kupinas kaunietės Kristinos (vardas pakeistas) laiškas. 23-erių metų jauna moteris dėkoja nepažįstamajam Viktorui Jermolovui, kuris privertė ją patikėti savimi. Tik šio jaunuolio, kurį sutiko gūdžią spalio naktį parke, kuomet buvo sumušta vaikino ir raudojo iš skausmo, dėka ji jau trečias mėnuo nebevartoja narkotikų.

Jaunos narkomanės Kristinos istorija

„Noriu pasidalinti savo neįtikėtina istorija. Noriu, kad ją išgirstų visa Lietuva. Apie tokius žmones, kokį sutikau aš, turi žinoti visas pasaulis. Esu Kristina. Kaunietė. Ir esu buvusi narkomanė. Trejus metus turėjau labai stiprią priklausomybę ir šiandien esu dėkinga Viktorui Jermolovui, kurį spalio mėnesį, naktį, sutikau Ąžuolyno parke.

Esu Kristina. Kaunietė. Ir esu buvusi narkomanė. Trejus metus turėjau labai stiprią priklausomybę ir šiandien esu dėkinga Viktorui Jermolovui, kurį spalio mėnesį, naktį, sutikau Ąžuolyno parke.

Tą vėlų vakarą susipykau su tuometiniu draugu. Barnis kilo dėl to, kad negavau eilinės narkotikų dozės. Jis mane aprėkė ir sumušė. Visa kraujuota ir „apdovanota“ mėlynėmis išėjau iš namų ir prisėdau Ąžuolyno parke. Bandžiau apsivalyti žaizdas, garsiai ir isteriškai verkiau iš skausmo. Aplink mane tekšėjo kraujas. Kuprinėje bandžiau surasti kokią servetėlę, bet tą pačią akimirką prie manęs priėjo jaunuolis. Aš velniškai išsigandau. Net negirdėjau, kaip jis ir iš kur atėjo.

Su dideliu rūpestingumu ir išgąstimi jis pradėjo klausinėti, ar nereikia greitosios medicinos pagalbos. Kelis kartus bandžiau pasakyti, kad nuo manęs atstotų, bet vos tik išgirdau, kad galiu nukraujuoti, sušalti ir, blogiausia, numirti, lioviausi ant jo šaukti. Greitosios atsisakiau, tad jis pasiūlė parvesti namo. Atsisakiau ir to.

Viktoro Jermolovo asmeninio albumo nuotr./Kaunietis Viktoras Jermolovas
Viktoro Jermolovo asmeninio albumo nuotr./Kaunietis Viktoras Jermolovas

Nebežinodamas, ką daryti, jis pasiūlė savo namus. Įvertinusi situaciją, kad man išties blogai ir kad jaunuolis vardu Viktoras stovėjo su peteliške, visas kostiumuotas ir neatrodė panašus į Kauno chuliganą, sutikau nuvykti pas jį sutvarkyti žaizdų.

Nuo šio susitikimo su Viktoru Jermolovu mano gyvenime atsirado viltis ir begalinis noras eiti šviesos ir doros keliu. Atvykusi į jo namus prie pat bažnyčios, pamačiau, kaip jaunuolis tvarkingai gyvena, kokia jauki aplinka. Kambaryje stovėjo pianinas, Dievo paveikslai ant sienų, tvarkingai ir net pedantiškai buvo sudėti daiktai. Man tai padarė didelį įspūdį. Priminė vaikystę, kai dar mama buvo gyva. Ji taip pat buvo labai tikinti ir labai tvarkinga.

Tą naktį, kol bandėme sutvarkyti žaizdas ir sustabdyti kraujavimą, pradėjome kalbėti labai rimtomis temomis. Tai buvo pirmas žmogus, kuriam pasakiau, kad esu narkomanė ir koks mano gyvenimas yra beprasmiškas ir sugadintas. Mes kalbėjome iki pat ryto. Viktoras papasakojo labai daug istorijų apie save. Viso susitikimo metu pozityviai ir tvirtai man kartojo, kad aš galiu pasveikti. Kad mano gyvenimas turi didžiulę prasmę.

Kartojo, kokia esu graži, kokia esu nuostabi pašnekovė ir labai puikus žmogus. Sėdėjau ir verkiau. Aš tokių komplimentų niekada gyvenime negirdėjau ir tuo labiau iš nepažįstamo žmogaus. Tą patį rytą jis mane įkalbėjo nuvykti į ligoninę, palydėjo pas specialistus, padavė užrašytą savo telefono numerį ir išeidamas garsiai ir tvirtai tarė: „Aš tikiu, kad tu pasveiksi!“

Tą naktį, kol bandėme sutvarkyti žaizdas ir sustabdyti kraujavimą, pradėjome kalbėti labai rimtomis temomis. Tai buvo pirmas žmogus, kuriam pasakiau, kad esu narkomanė ir koks mano gyvenimas yra beprasmiškas ir sugadintas.

Keletą dienų gulėjau ligoninėje. Vis neišėjo iš galvos tas išvargęs ir nuoširdus Viktoro veidas, jo tikėjimas manimi, jo neišblėstanti šypsena ir rūpestingumas, skirtas paprastai mergiotei narkomanei, raudančiai 3 val. nakties parke ant suoliuko. Apėmė didžiulė sąžinės graužatis.

Viktoras pasakojo, kad tą naktį ėjo namo po darbo (labai jam patinka vesti ir organizuoti renginius), bet stokodamas patirties dirba dar ir bažnyčioje (renginiai šiuo metu jam – tik didžiulė svajonė). Žmogus kažko siekia, kuria ir dar tiki Dievu.

Po keleto dienų jam paskambinau. „Žinojau, kad paskambinsi“, – prisipažino man jis. Iš džiaugsmo pradėjau net verkti, – Viktoras mane prisiminė. Pasiūlė susitikti. Sutikau, bet potraukis žalingiems įpročiams vis dar buvo labai stiprus. Viktoras nuramino: pradžia visiems yra labai sunki.

Pastarieji du mėnesiai buvo labai sunkūs. Teko kankintis kaip karceryje. Nors vieną dieną nepavartoji, tave ėda iš vidaus, degina visą kūną. Kyla nežmoniškas pyktis ir nerimas. Tikra kankynė. Bet praėjus keliems mėnesiams, Viktoro Jermolovo pozityvumo ir entuziazmo dėka, jo išrinktų specialistų pagalba man pavyko viso to atsikratyti. Kai jauti, kaip retai tenka į rankas paimti švirkštą ar miltelius, iš džiaugsmo šokinėja širdis.

Per visą šį laiką supratau, kad narkotikai nėra tik tie milteliai, švirkštai ar rūkalai. Kaip Viktoras sakė, narkotikas gali būti tavo gyvenimo būdas! Taip pat tavo mėgiamas darbas, hobis, pagalba kitam, pozityvumas. Narkotikas yra netgi muzika, draugai, šeima ir visos gerosios vertybės. Kodėl mes pasirenkame būtent tuos narkotikus?

Viktoras man vis kartojo ir kartojo, kol pagaliau, praėjus dviem mėnesiams, pradedu suprasti, ką jis man bandė visą šį laiką pasakyti. Pradėjau žiūrėti į gyvenimą, kaip į tikslą siekti, kurti, džiaugtis.

Iš visos širdies noriu padėkoti Viktorui Jermolovui už nežmonišką kantrybę, nuoširdumą, atsidavimą, už neišsemiamą pozityvumą ir džiaugsmą, motyvaciją gyventi. Šiuo metu aš jau nebevartoju jokių narkotikų, nerūkau. Dirbu man džiaugsmą keliantį darbą. Mečiau visus „gerus“ draugus iš savo gyvenimo rato ir esu labai laiminga.“

Paprastas vaikinas iš Naujosios Akmenės

Apie geradarį V.Jermolovą internete galima rasti ne vieną straipsnį. Tiesa, vaikinas, išgirdęs, jog jį nori pakalbinti žurnalistė, vis dar nustemba. Supratęs, kieno šįkart buvo „įduotas“, jis ima pasakoti lemtingosios pažinties su Kristina akimirkas.

„Ėjau naktį pavargęs iš renginio. Iki namų liko kokie 200 metrų, kai pamačiau ant suoliuko sėdinčią moterį. Ji keikėsi, rausėsi kuprinėje. Šalia – kraujo klanas. Praėjau, tačiau nusprendžiau grįžti. Juk šalta, negi paliksi likimo valiai. Pasekmės gali būti baisios: kas nors užpuls dar. Nebūtų tokios būsenos namo pati parėjusi. Vilkėjo ji tik megztinį ir timpas.

Iš pradžių moteris vijo mane, spardėsi, nenorėjo pagalbos. Pusę valandos gal ginčijomės. Jos rankose matėsi atviros žaizdos. Galiausiai nusileido, kai pasiūliau eiti pas mane į namus. Buvo baisu kviestis nepažįstamą asmenį, kuris, rodos, buvo „apsinešęs“, tačiau buvau tiek pavargęs, kad net ta atsargumo emocija buvo išsijungusi.

Po dviejų valandų man reikėjo keltis ir eiti į darbą, bet praleidau jas kalbėdamasis su ta moterimi. Atšaukiau dienos planus.

Tikiu Kristina. Ji pradėjo lankyti bažnyčią. Jei netikėčiau ja, ji pati savimi netikėtų“, – įsitikinęs Viktoras.

Viktoro Jermolovo asmeninio albumo nuotr./Kaunietis Viktoras Jermolovas
Viktoro Jermolovo asmeninio albumo nuotr./Kaunietis Viktoras Jermolovas

Tuo metu jis dirbo Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje zakristijonu. Iš Naujosios Akmenės kilęs vaikinas šiuo metu studijuoja renginių organizavimą Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre. Tikisi ateityje tapti profesionaliu renginių organizatoriumi. O kol juo taps, realizuoja save įvairiose labdaringose organizacijose, tokiose kaip „Maisto bankas“ ar „Maltos ordinas“.

„Gyvenimo hobis – padėti kitiems. Tuomet geriausiai jaučiuosi. Tikras „kaifas“ apima, kai matai laimingas žmogaus akis. Kiek save pamenu, visad mėgau aktyvų gyvenimą. Nuolat kažką veikiu. Kas mane išmokė gėrio? Neskaičiau jokių psichologinių knygų, visko sėmiausi iš gyvenimiškos senolių, kuriuos lankau su labdaringomis organizacijomis, patirties, istorijų.

Mano autoritetas – Naujosios Akmenės jaunųjų maltiečių vadovė Vanda Jasevičienė. Ji – praktikuojanti katalikė, mokanti sakyti motyvacines kalbas, mokanti padaryti taip, kad širdyje būtų gera“, – gerų žodžių savo įkvėpėjai negailėjo iš penkių vaikų šeimos kilęs V.Jermolovas.

Nesvetimos ir mini depresijos

Iš kur tas noras padėti visiems? Viktoras paaiškina, kad darbas žmogų puošia. Tai lyg eglutė. O geras darbas puošia dvigubai. Tai lyg žaisliukais apkarstyta eglutė. Padėsi – grįš su kaupu.

Viktoras paaiškina, kad darbas žmogų puošia. Tai lyg eglutė. O geras darbas puošia dvigubai. Tai lyg žaisliukais apkarstyta eglutė. Padėsi – grįš su kaupu.

„Norint išklausyti gyvenimu nusivylusį žmogų, reikia turėti pašaukimą. Pastaruoju metu jaučiu, kad nebesusitvarkau vienas. Siunčiu daugelį pas kunigus. Tos blogos kitų emocijos dedasi ir po kokio mėnesio smogia tau pačiam. Labai pavargsti energetiškai. Nebenori nieko matyti, užsidarai, atsiriboji. Puoli į mini depresiją. Kaip gelbsčiuosi? Tikėjimu. Pakeičiu aplinką, nueinu į bažnyčią. Išsivalau“, – patikino Viktoras.

Tačiau toks, koks yra dabar, jis ne visuomet buvo. Pačiam reikėjo atrasti ramybės kelią.

„Nebuvau tobulas vaikas. Paauglystėje turėjau labai liūdną laikotarpį, apie kurį nesinori kalbėti. Nesinori prisiminti. Galiu pasakyti tik tiek, kad išsiskyriau iš bendraamžių lankymusi bažnyčioje, tylumu, santūrumu. Sulaukiau patyčių“, – trumpam nutilo Viktoras.

Mokykloje jam net buvo kilusių minčių apie kunigystę. Tačiau vėliau vaikinas pasinėrė į renginių organizavimą ir gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Išsilaisvinęs iš Naujosios Akmenės pančių, jis tapo kur kas atviresnis ir aktyvesnis – priešingybė savo paties „aš“. Tai padėjo pasiekti savarankiškumas Kaune.

Viktoro Jermolovo asmeninio albumo nuotr./Kaunietis Viktoras Jermolovas
Viktoro Jermolovo asmeninio albumo nuotr./Kaunietis Viktoras Jermolovas

„Tie, kuriems esu padėjęs, žino, kaip nemėgstu padėkų. Nemoku jų priimti. Ėmė kai kurie, ir surado silpną mano vietą – dėkoja viešai. To sustabdyti negaliu“, – kiek susinepatoginęs dėl parodyto dėmesio, prisipažino vaikinas.

Paklaustas, ar turi, kaip Kristina, kokią nors priklausomybę, Viktoras prisipažino: „Priklausomas esu nuo džiaugsmo, neišdildomo optimizmo. Pats nusprendžiu, kada man gera diena. Laimingas esu, ir kai kritikuoja“.

Ateityje vaikinas, kurio gyvenimo šūkis – „Vienas žingsnis atgal – du pirmyn“, svajoja įsteigti savo paties labdaros organizaciją.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

KARTU SU MAXIMA: VERTINAME LIETUVIŠKĄ KOKYBĘ

Video

05:04
01:14:26
01:05

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min