Lietuva planuoja, kad esant dabartiniam gynybos finansavimui šalyje šis karinis vienetas kariuomenėje bus sukurtas 2030 metais. Vis tik pilnai sukomplektuotas jis turėtų taptų dar po penkerių metų.
Tai reiškia, kad per šį laikotarpį Lietuvą turėtų prašyti sąjungininkų paramos, pavyzdžiui, tolimosios artilerijos, raketinės artilerijos, žvalgybos ar aviacijos vienetų.
„Apie tai su Lietuva gali diskutuoti kitos šalys. NATO nėra griežto reikalavimo turėti diviziją Lietuvoje, bet, žinoma, būtų gerai, kad Lietuvoje būtų divizija“, – interviu BNS šią savaitę sakė admirolas.
„Taigi visi tai apsvarstys – jei šalys gali padėti Lietuvai, jos ir nuspręs tą padaryti“, – sakė jis.
R. Baueris taip pat pabrėžė, kad ir pati Lietuva nepamirštų galvoti apie šių paramos vienetų sukūrimą.
„Todėl tai, kad dabar nėra šių pajėgumų, neturėtų būti traktuojama kaip blogybė. – kalbėjo NATO karinio komiteto vadas. – Tai yra normalus dalykas, nes kai kuriamas toks didelis vienetas, kaip divizija, tai užtrunka.“
– Prieš kelias dienas Lietuvos diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad Rusijos sustabdyti Ukrainoje nepavyksta ir ji gali imtis karinių veiksmų prieš NATO šalis. Tuo metu vokiečių ekspertai prognozuoja, kad pasibaigus intensyviems karo veiksmams Ukrainoje, Rusijai prireiks nuo šešerių iki dešimties metų atkurti savo pajėgumus. Ar NATO pasirengusi galimam karui?
– Aljansas visada yra pasirengęs. Tai mūsų pareiga, nes esame gynybinis aljansas. (...)
2018 metais NATO pradėjo rengti naują karinę strategiją. Tai, kas buvo parengta, dienos šviesą išvydo 2019 metais – tai buvo grėsmėmis grindžiama karinė strategija, o grėsmė yra ir Rusija, ir teroristinės grupuotės. Tai buvo didelis mąstymo pokytis, nes ilgą laiką, beveik 20 metų, NATO laikė Rusiją partnere. Tačiau kai prasidėjo agresyvus Rusijos elgesys, pradėjome kurti naujas karines strategijas. Viena jų skirta euroatlantinei erdvei ginti, o kita – užtikrinti, kad būtume pasirengę ir būsimoms grėsmėms.
Visas šis darbas kolektyvinės gynybos srityje reiškia, kad kai 2022-ųjų vasario 24 dieną rusai įsiveržė į Ukrainą, NATO buvo pasiruošusi, ir mes iš karto, per kelias valandas, į orą pakėlėme 120 lėktuvų, per mažiau nei dvi savaites turėjome vis daugiau ir daugiau laivų jūroje ir 40 tūkst. pasirengusių karių, kuriems vadovavo NATO.
Taigi, taip NATO sugebėjo reaguoti, ir tai net nebuvo situacija, kai buvome užpulti mes – pats Aljansas.
Jei norime taikos, turime ruoštis karui ir stiprinti atgrasymo priemones. Tai geriausias būdas užkirsti kelią karui. Mes nekariaujame su Rusija ir manau, kad rusai nenori karo su NATO, nes esu įsitikinęs, kad jie žino, jog jį pralaimėtų.
– Tuo metu Vokietijos gynybos ministras sako, kad Europos Sąjunga nepajėgs pagaminti milijono artilerijos sviedinių Ukrainai. Ar įžvelgiate pavojų, kad Europos karinė pramonė per lėtai prisitaiko prie pasikeitusios geopolitinės aplinkos?
– Man parama Ukrainai ir mūsų pačių gynybos stiprinimas yra du skirtingi dalykai.
Visiškai sutinku su Vokietijos ministru, kad turime didinti gamybą, kad paremtume Ukrainą, nes matome, kad Rusijos ekonomika keičiasi į karo laikų ekonomiką. Tai reiškia, kad Rusijos ekonomika tarnauja karo veiksmams kaip pagrindiniam tikslui, o Europoje taip nėra. Tai šiek tiek labiau būdinga JAV, kur yra daugiau priemonių iš esmės įsakyti pramonei teikti pirmenybę gynybai.
Taip, Europos pramonė turi sparčiau augti. Tačiau daugumoje liberalių ekonomikų tai užtrunka ilgiau, nes turime reikalų su privačiais investuotojais, įvairiais reglamentais, todėl daug kalbu šia tema, nes mums to reikia – reikia greičiau ir reikia didesnio kiekio.
– Ar tai nereiškia, kad tokiu atveju Europa yra pernelyg priklausoma nuo JAV ir jų karinių pajėgumų?
– NATO gynyba ir atgrasymas – bendros visų sąjungininkių pastangos. Jungtinių Valstijų ginkluotosios pajėgos yra didžiausios, todėl joms tenka labai svarbus vaidmuo.
Tačiau svarbu, kad Kanados ir Europos ginkluotosios pajėgos pradėtų atlikti svarbesnį vaidmenį užtikrinant pajėgumus. Planai, kurie buvo patvirtinti Vilniuje NATO viršūnių susitikimo metu, iš tikrųjų skirti didesniam Europos ir Kanados ginkluotųjų pajėgų indėliui, siekiant šiek tiek pakeisti pusiausvyrą.
– Kalbant konkrečiai apie Lietuvą. Vilniui ir Berlynui sutarus dėl brigados, Lietuva tapo vienintele rytinio sparno šalimi, kurioje bus dislokuotas toks karinis vienetas. Suprantama, Lietuva dėl to džiaugiasi, tačiau ar tai nesumažina jūsų, kaip planuotojo, galimybių dislokuoti pajėgas ten, kur jų labiausiai reikia?
– Nebūtinai. Gerai dėl vokiečių brigados Lietuvoje yra tai, kad su naujais NATO regioniniais planais atsirado geresnis ryšys tarp jų ir nacionalinių gynybos planų. Taigi, dėl to valstybės daugiau dėmesio skiria savo regionui.
Tai nereiškia, kad jų pajėgos negali būti visur, bet regiono šalys pirmiausia žiūrės, kaip dislokuoti savo pajėgas kaimyninėse šalyse arba šalyse, kurios yra netoli, todėl šis Vokietijos ir Lietuvos vyriausybių sprendimas yra logiškas. Jis grindžiamas ilgalaikiais santykiais, užsimezgusiais nuo pat NATO priešakinių pajėgų bataliono priskyrimo pradžios 2016 metais.
– Tačiau kaip jūs pats vertinate tai, kad rytiniame sparne tėra viena tokia brigada?
– Madride buvo nuspręsta palei rytinį flangą suformuoti aštuonias kovines grupes, kurių mažiausias dydis būtų batalionas. Toks buvo sprendimas, kuris yra įgyvendinamas. Taip pat nuspręsta, kad šios kovinės grupės turi turėti galimybę prireikus, remiantis žvalgybos duomenimis, sustiprinti pajėgas iki brigados. Kelios šalys jau dalyvavo pratybose, kuriose į jas atvyko brigada, taigi matome, kad mechanizmas veikia: prireikus kovinės grupės gali būti sustiprintos iki brigados.
Vokietijos ir Lietuvos sprendimas visam laikui sustiprinti pajėgas iki brigados neprieštarauja NATO planams: jis papildo mūsų planus. Šis sprendimas yra aiškus sąjungininkų solidarumo įrodymas. Jis reikalauja daug investicijų iš abiejų pusių. Tačiau jis siunčia aiškią žinią, kad NATO yra pasirengusi ginti kiekvieną sąjungininkų teritorijos centimetrą. Būtent toks ir yra mūsų regioninių planų tikslas: užtikrinti, kad išankstinę gynybą derintume su strateginiu lankstumu, siekdami apsaugoti kiekvieną centimetrą visose srityse.
– Ar matote kokių nors galimybių kitoms šalims artimiausiu metu padidinti savo batalionus iki brigados?
– Tai priklauso nuo pačių šalių ir nuo juose veikiančių šalių. Mes matome Latvijos ir Kanados susitarimą, kai daugiau žmonių iš Kanados atvyksta į Latviją. Ir tai vyksta dėl taip pat suprantamos priežasties, nes jei esi Kanadoje su daug karių ir pajėgumų, tai atvykti į Latviją prireiks daugiau laiko. Taigi jie sustiprina savo buvimą ir dėl to Latvijoje taip pat bus daugiau karių, kaip ir Lietuvoje.
– Lietuva planuoja šalyje turėti diviziją 2030 metais. Tačiau iš pradžių, mažiausiai penkerius metus, Lietuva neturės savo vadinamųjų įgalintojų – paramos vienetų – ir sieks, kad tai būtų NATO sąjungininkų pajėgos. Ar matote tam kokių nors galimybių?
– Apie tai su Lietuva gali diskutuoti kitos šalys. NATO nėra griežto reikalavimo turėti diviziją Lietuvoje, bet, žinoma, būtų gerai, kad Lietuvoje būtų divizija.
Taigi visi tai apsvarstys – jei šalys gali padėti Lietuvai, jos ir nuspręs tą padaryti. Tuo pačiu metu Lietuva per ateinančius metus turi sukurti tuos pajėgumus. Todėl tai, kad dabar nėra šių pajėgumų, neturėtų būti traktuojama kaip blogybė. Tai yra normalus dalykas, nes kai kuriamas toks didelis vienetas, kaip divizija, tai užtrunka.
– Lietuva taip pat ieško partnerių, kurie galėtų rotacijos principu dislokuoti oro gynybos elementus šalyje ir pakeisti oro policijos misiją. Nuo tada, kai gynybos ministrai susitarė dėl tokio modelio, praėjo beveik pusė metų, tačiau nė vienas susitarimas nepasirašytas. Kada būtų galima tikėtis proveržio?
– Visiems šiems dalykams reikia laiko. Kalbama apie pajėgumus, kurių valstybės nebūtinai turi iš karto, kad galėtų dislokuoti, šiuo atveju, Lietuvoje ar bet kurioje kitoje Baltijos šalyje. Vasario mėnesį vyksiančiame gynybos ministrų susitikime apie tai kalbėsime.
– Ačiū už jūsų laiką.
