Dabar populiaru
Publikuota: 2015 rugsėjo 14d. 12:52

Naujas fotografės Neringos Rekašiūtės fotoprojektas „Savanorės“

Karina Ivona, 19m., „Mano gyvenimas – mano pasirinkimas. Norėjau būti statybininke, bet nepavyko rasti darbo. Save ateityje įsivaizduoju su uniforma“.
Neringos Rekašiūtės nuotr. / Karina Ivona, 19m., „Mano gyvenimas – mano pasirinkimas. Norėjau būti statybininke, bet nepavyko rasti darbo. Save ateityje įsivaizduoju su uniforma“.

Grąžinus šauktinių kariuomenę, Lietuva savo archajiškame vaizdinyje iš naujo bandė išryškinti kontūrus to, kas tinka bei ką drausti vyrams ir moterims. Dažnų diskusijų objektu tapo ne šauktinių kariuomenės grąžinimo (ne)reikalingumas, o lyčių vaidmenys: verkiantys šauktiniai sukėlė masinę psichozę – ar šalis gali jaustis laisva ir saugi, kai verkia jos vyrai?

Ką daryti, kai ta visuomenės dalis, kuri „turėtų“ nė per plauką nedvejodama apie savo pačių svajones vykdyti „pareigą tėvynei“ – šeštą ryte stoti į rikiuotę, šaudyti poligonuose ir gerti lietų pratybose – verkia? „Verktiniais“ pavadinti šauktiniai parodė, kad erdvės perbraižyti vyriškumo kontūrui šalyje kol kas nedaug.

Naujas Neringos Rekašiūtės fotoprojektas „Savanorės” klausia, ar turime erdvės daugialypiškesniam moters vaidmeniui visuomenėje.

Tuo tarpu šis naujas Neringos Rekašiūtės fotoprojektas „Savanorės” klausia, ar turime erdvės daugialypiškesniam moters vaidmeniui visuomenėje. Nors Seimo pirmininkė teigia, kad pagrindinė moters pareiga – gimdyti vaikus, o ne tarnauti kariuomenėje, šiais metais Lietuvos kariuomenės savanorėmis tapo 79 merginos. Šešios iš jų nusifotografavo tam pačiame fone kaip ir tarnauti pašaukti vyrai – simboliškai atversdamos kitą to paties medalio pusę, kuris kvestionuoja moteriškumą. Savanorės, anot autorės, nufotografuotos be uniformos, nes joms ji nėra užvelkama loterijos būdu.

Ir, taip, nors moterys kariuomenėje absoliučiai nėra jokia naujiena, tačiau ką iš tikrųjų manome apie tokias moteris ir ar visuomenė bei pačios karinės struktūros jas vertina rimtai? Ar suvokiame jas kaip individus, kurie savarankiškai renkasi ne Seimo pirmininkės ir mažiausiai 90 proc. visuomenės joms peršamą scenarijų gyventi taip, kaip patogiau patriarchalinei sistemai, o pačios brėžia savo gyvenimo kreivę, renkasi, tai, kas joms svarbu.

Net jei tai lengvata studijoms. Suvokusi, kokią žinutę apie savo kūno ir idėjų realizavimą siunčia savanorės, patriarchalinė visuomenės dalis turėtų prapliupti keiksmais. Tokiais pat, kurie buvo skirti verkiantiems šauktiniams. Tačiau ar nebus taip, kad nemenka dalis žiūrinčiųjų į fotografijas jose matys objektus  – krūtines, iškirptes, lūpų formas – ne individus. Kiti galvos apie šių merginų „laikiną“ paklydimą, kurį po kelerių metų pakeis santuoka ir vaikai, na ir išimtiniais atvejais tarnyba krašto apsaugos sistemoje, susijusi su sveikatos apsauga, švietimu ar popierių tvarkymu. Verkiantys vyrai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, toks vaizdinys – ne.

Šios fotografijos, reikia pripažinti, kelia ir klausimų ne tik plačiajai visuomenei, bet ir vieną didelį tiems, kam rūpi feminizmo plėtra ir ateitis Lietuvoje – kaip įgyvendinti „radikaliąją“ idėją, kad moterys ir vyrai yra lygūs. Liberali fotografės Neringos Rekašiūtės prieiga siūlo stipriems individams integruotis į patriarchalinę sistemą ir keisti jos struktūrą iš vidaus. Tai neretai leidžia pasiekti labai aiškių ir iš pažiūros aiškiai apčiuopiamų rezultatų, keisti vyrų ir moterų reprezentacinį santykį, šalies vadove išrinkti moterį.

Moterų įsitraukimas į kariuomenę ir galimas dalyvavimas karuose tarsi leistų dalyvauti ir „moralinėje“ kovoje – juk karo atveju abi kariaujančios pusės dažniausiai teigia kovojančios už „teisingąsias“ vertybes. Iliustracijai įsivaizduokime, kad viena iš šių savanorių, kaip amerikietis eilinis Miltonas L. Olive karo su Rusija atveju atsigula ant besprogstančios granatos, žūva suskaidyta į gabaliukus, bet išgelbėja kitus. M. L. Ovile pirmasis juodaodis karys gavęs aukščiausią JAV karinį įvertinimą – Garbės medalį – Vietnamo karo metu. Tokie atvejai, kaip šio eilinio, mažino rasizmą Valstijose, ypač viešinant juodaodžių indėlį Antrojo pasaulinio ir Vietnamo karų metu. Pavykus efektyviai įsijungti į moralinį monopolį turintį vyrų klubą, greičiausiai keistųsi Lietuvos moterų istorijos naratyvas – jis nebeapsiribotų partizanų ryšininkių ir padėjėjų vaidmeniu. Tokie atvejai padėtų kovoti ir su seksizmu pačioje kariuomenėje bei suteiktų platesnes galimybes realizuoti save krašto apsaugos sistemoje.

Tačiau  kyla klausimas, ar galime atskiriems žmonėms užkrauti tokią pokyčių naštą vietoj to, kad kritikuotume sistemą ir siektume jos pokyčių? Taip pat ar turime siekti tik nominalios lygybės, ar ir galvoti apie patriarchalinių diskursų ir vertybių ardymą: jungiantis prie kariuomenės toliau įtvirtinamas ir palaikomas šios institucijos moralinis monopolis, skatinimas militarizmas, asmens moralinių ir dvasinių galimybių vertinimas pagal jo gebėjimus nužudyti „priešą“ bei „tikrų“ vyrų kultas. Bet ar realu tikėtis tokių didelių pokyčių dabartiniame kontekste? Šis kąsnis toks didelis, kad net neaišku, nuo kurios vietos pradėti kąsti.

Taigi projektas „Savanorės“ užduoda esminį klausimą feministiniam aktyvizmui: kas geriau – mažos pergalės, kurios leidžia keisti reprezentacinę politiką, suteikia daugiau ir įvairesnių galimybių moterims, tačiau dažnai turi užmerkti akis prieš moralines dilemas, o savo indėliu neretai stiprina struktūras, kurios nėra palankios ne tik moterims, bet ir daliai į standartus netelpančių vyrų. Ar  siekti didžiųjų permainų ir patriarchalinių sistemų ardymo, kurios suteikia nuoseklumo ir moralinio stuburo jausmą, bet kartais atrodo, jog bando rieškutėmis išsemti Atlanto vandenyną.

Fotoprojektas „Savanorės“ gimė fotografei Neringai Rekašiūtei bendradarbiaujant su režisiere Giedre Žičkyte, rengiant režisierės naujausią trumpametražį filmą. Filmas atskleidžia skirtumus į požiūrį į kariuomenę Lietuvoje ir Danijoje, lygina vyriškumo ir moteriškumo normas. Nuotraukų postprodukcija – Simona Vaičytė.

Neringos Rekašiūtės nuotr./Viktorija, 18m., „Jau mokykloje svajojau būti būti pasieniete arba policininke. Noriu ugdyti pilietiškumą, padėti žmonėms. Noriu saugoti Lietuvą ir parodyti, kad tai geba daryti ne tik vyrai“.
Neringos Rekašiūtės nuotr./Viktorija, 18m., „Jau mokykloje svajojau būti būti pasieniete arba policininke. Noriu ugdyti pilietiškumą, padėti žmonėms. Noriu saugoti Lietuvą ir parodyti, kad tai geba daryti ne tik vyrai“.
Neringos Rekašiūtės nuotr./Mingailė, 22m., „Pasirinkau savanoriauti, nes noriu įrodyti sau ir kitiems, kad galiu, kad nesu silpna.
Neringos Rekašiūtės nuotr./Mingailė, 22m., „Pasirinkau savanoriauti, nes noriu įrodyti sau ir kitiems, kad galiu, kad nesu silpna.
Neringos Rekašiūtės nuotr./Gintarė, 19m., „Svajoju apie teisės studijas, kurioms pinigų neturiu.Savanoriauti einu ir dėl mokslo lengvatų“.
Neringos Rekašiūtės nuotr./Gintarė, 19m., „Svajoju apie teisės studijas, kurioms pinigų neturiu.Savanoriauti einu ir dėl mokslo lengvatų“.
Neringos Rekašiūtės nuotr./Veda, 22m., „Baigiau psichologijos studijas. Savanorystę pasirinkau, nes ateityje noriu tęsti studijas, įgyti magistro laipsnį ir tapti karių ir jų šeimų psichologe.“
Neringos Rekašiūtės nuotr./Veda, 22m., „Baigiau psichologijos studijas. Savanorystę pasirinkau, nes ateityje noriu tęsti studijas, įgyti magistro laipsnį ir tapti karių ir jų šeimų psichologe.“
Neringos Rekašiūtės nuotr./Ieva, 28m., „Mano nuomone, yra dvi moterų grupės: su vaikais ir be vaikų. Aš myliu vaikus, tačiau nejaučiu poreikio gimdyti, nenoriu tiesiog. Jei turiu galimybę išmokti apginti savo šalį, šeimą, kodėl neturėčiau ja pasinaudoti?”
Neringos Rekašiūtės nuotr./Ieva, 28m., „Mano nuomone, yra dvi moterų grupės: su vaikais ir be vaikų. Aš myliu vaikus, tačiau nejaučiu poreikio gimdyti, nenoriu tiesiog. Jei turiu galimybę išmokti apginti savo šalį, šeimą, kodėl neturėčiau ja pasinaudoti?”

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

03:39
01:19
00:58

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min