„Neįsivaizduojame, kokie žmonės pasirūpino, kad ant šių kapelių atsirastų naujas kryžius“, –tikino kelis dešimtmečius Melnragėje gyvenantis Jonas Zabiela. Vyras pats prisidėjo, kai beveik prieš porą dešimtmečių šiose kapinaitėse buvo statomas senasis medinis kryžius, matė, kaip buvo bandyta jį nuversti, liūdnai stebėjo, kaip jis pūva.
Senąją mirusiųjų amžinojo poilsio vietą J.Zabiela lanko ne tik per Vėlines. Žvakutes ir gėles į kapinaites, kur kaip spėjama palaidoti kadaise šiose apylinkėse gyvenę žvejai, atneša ir kiti melnragiškiai. Pirmosiomis lapkričio dienomis, kai nuo žvakių mirga didžiosios miesto kapinės, švieselės žybsi ir mažosiose kapinaitėse. Sakralinę vietą žymi ir prie pušų pritvirtinti metalo kryželiai.
„Su žmona lankome ir Lėbartų, ir Joniškės kapines, tačiau niekada nepamirštame abiejų Melnragės kapų – ir prie geležinkelio, ir arčiau gyvenvietės“, – aiškino vyras. Šiemet kapinaitėse, kurių ribos jau išsitrynusios, antkapius paženklino laikas, atsirado naujas medinis kryžius, kurio statytojai iki šiol nežinomi. Melnragiškiai iki šiol svarsto, kas pasirūpino pastatyti šį kryžių.
Šį klausimą kėlė ir Melnragės bei Girulių seniūnijos darbuotojai bei miesto kapinių prižiūrėtojai. „Klausinėjau visų, tačiau niekas man nepasakė, būtų įdomu sužinoti, kas pastatė tą kryžių“, – sakė seniūnė Vanda Dorčienė.
Atsakymo į šį klausimą nepavyko rasti ir Kapinių priežiūros tarnybos vadovei Inai Kichtenkienei. Šiemet prieš Vėlines daug klaipėdiečių pasisiūlė tarnybai į pagalbą tvarkyti kapines. „Siūlėme tvarkyti senąsias kapines, tas, kuriose seniai nebelaidojama. Tačiau norinčiųjų nebuvo, visi pageidavo važiuoti į Lėbartus ar Joniškes“, – pasakojo specialistė.
Dviračiu taku riedantys poilsiautojai pastaruoju metu nustemba privažiavę properšą su nauju kryžiumi – daugiau ženklų apie čia esančias kapinaites nėra. Dar sudėtingiau nevietiniam gyventojui aptikti kitas kapinaites, netoli Pauosčio geležinkelio stoties.Tarnyba rūpinasi ir senosiomis miesto kapinaitėmis – nušienauja, nugrėbia lapus, praūžus vėjams nurenka lūžusias šakas. Miesto kapinių priežiūra besirūpinanti I.Kichtenkienė teigė, kad apie sumanymą statyti naują kryžių tarnyba turėjo būti informuota. „Mes esame už gerą iniciatyvą, tačiau apie tai turėtume žinoti“, – aiškino ji.
Pasak J.Zabielos, senosios kapinės smarkiai keičiasi. „Kapines prie geležinkelio kadaise juosė tvora, tačiau dabar nieko neliko: nei tvoros, nei kuoliukų. Vienas žmogus kapinaitėse buvo pastatęs suoliuką, kad galėtų pasėdėti, pamąstyti – ir jo neliko“, – aiškino melnragiškis. Prie to esą prisidėjo ir vandalai.
Dviračiu taku riedantys poilsiautojai pastaruoju metu nustemba privažiavę properšą su nauju kryžiumi – daugiau ženklų apie čia esančias kapinaites nėra. Dar sudėtingiau nevietiniam gyventojui aptikti kitas kapinaites, netoli Pauosčio geležinkelio stoties.
Klaipėdos savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėja Edita Petrauskienė teigė, kad valstybiniame registre tarp saugomų objektų įtraukta trylika senųjų Klaipėdos kapinaičių. „Patvirtintame bendrajame miesto plane iš viso yra sužymėta maždaug trisdešimt vietų, kur buvo kapinės, tačiau kai kurių jų ribos nebeaiškios, dalis yra užstatytos“, – aiškino ji.
Kapinaičių istorija
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus vadovas Jonas Genys teigė, kad pačios seniausios kapinaitės Klaipėdoje buvusios prie pilies. Jų istorija siekia XIII-XIV amžių. „Vienos seniausių miesto kapinių buvo pietrytinėje turgaus aikštės dalyje, netoli Galinio pylimo gatvės. Laidojama buvo ir prie Jono bažnyčios – tai daryta maždaug šešioliktame amžiuje“, – aiškino istorikas. Kapinaites turėjo ir dabartinių priemiesčių – Vitės ir Smeltės gyventojai.
