1992 m. Vyriausybė patvirtino nutarimą „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, kuris nustatė magistralinių dujotiekių ir naftotiekių apsaugos, šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklų apsaugos, vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų ir įrenginių apsaugos zonas, geležinkelio viešojo (bendrojo) naudojimo kelių, privažiuojamųjų kelių ir jų įrenginių apsaugos zonas.
Nutarime numatyta ir tai, kad atitinkamose apsaugos zonose turi būti taikomi ūkinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimai. Įrenginius ir (ar)statinius (kuriems taikomos apsaugos zonos) eksploatuojančios įmonės vadovaujantis nutarimu privalo gauti sutikimą, kuris patvirtina, kad apsaugos zonose tretieji asmenys gali atlikti ūkinę ir (ar)kitokią veiklą.
„Specialiosios žemės naudojimo sąlygos tai yra apribojimų rinkinys, kuris taikomas žemės sklypų savininkams. Pavyzdžiu galėtų būti elektros linijos apsaugos zona. Tai reiškia, kad aplink tą liniją paliekama teritorija, kurioje apribojama veikla. Taip pat gali būti vandens telkinio apsaugos juostos ir zonos. Vandenviečių zonose negali atsirasi pramoninių objektų, natūralu, siekiama apsaugoti vandens telkinius nuo taršos.
Yra ir sanitarinės apsaugos zonos, kurios saugo būtent gyventojus nuo išorinių veiksnių tokių kaip gyvulininkystės, paukštininkystės ūkių ir pan. Paprastai kalbant minėti apribojimai reikalingi tam, kad žmonės gyventojų saugiai, o gamta būtų tausojama“, – apie specialiąsias žemės naudojimo sąlygas kalbėjo Aplinkos ministerijos atstovas.
Taigi – gyventojams bus mažiau rūpesčių, vienai ar kitai jų veiklai atsiras daugiau erdvės.
Reikėjo atnaujinimo
M.Narmontas visų pirma pabrėžė, kad nuo tada, kai įstatymas buvo priimtas – 1992-ųjų –, jis nebuvo keistas: „Laikas bėga, gyvenimas keičiasi, žmonių veiklos – viskas keičiasi. Dabar matome, kad įstatyme yra dalykų, kurie nebeatitinka tikrovės. Tai viena iš priežasčių, kodėl reikėjo ji peržiūrėti ir pakoreguoti.“
„Naujoji tvarka aiškiai atskirs ir įvardins, kas yra apsaugos, o kas yra sanitarinė zona. Sanitarinės zonos yra skirtos saugoti aplinką nuo objekto, o apsaugos zonos saugos objektą nuo išorinių veiksnių. Iki šiol tarp šių dalykų buvo šiokia tokia painiava ir neretai kildavo neaiškumų“, – pasakojo M.Narmontas.
„Prieš 23 metus Lietuvos teisinė bazė dar tik kūrėsi, todėl, natūralu, kai kurių terminų dar nebuvo. Pavyzdžiui, kalbant apie servitutą, tokio termino tada dar nebuvo, o dabar jis neretai persipina su minėtomis specialiosiomis žemės naudojimo sąlygomis. Taigi siekiama sklandumo, aiškumo. Kad tokie dalykai nesidubliuotų“, – pagarbiai.
Anot Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktoriaus, naudą, aišku, pajus ir sklypų savininkai. „Kai kurios apsaugos teritorijos bus sumažintos susiaurintos, kai kuriose apsaugos teritorijose bus praplėstos veiklos galimybės. Taigi – gyventojams bus mažiau rūpesčių, vienai ar kitai jų veiklai atsiras daugiau erdvės“, – kalbėjo M.Narmontas.
Parengta bendradarbiaujant su LR Aplinkos ministerija
