Bombos ir draustiniai
Sovietų okupacijos metais Rūdninkuose veikė tankodromas bei aviacijos poligonas, kuriame treniravosi lėktuvai ir pilotai iš visos Sovietų Sąjungos. Per ilgus treniruočių dešimtmečius teritorijoje susikaupė itin didelis nesprogusių bombų kiekis, šios apylinkės dėl žemėje esančių sprogmenų kiekio laikomos vienomis pavojingiausių visoje Lietuvoje, nors civilių gyventojų gyvybei grėsmė dažniausiai nekyla.
Rūdninkų miškuose galima rasti tiek didelio svorio aviacinių bombų, tiek mažesnių, nes sovietai aktyviai treniravosi naudodami ir kasetines bombas, kurios po plačią teritoriją paskleidžia didelį kiekį mažesnio svorio sprogmenų. Viename kasetiniame karkase gali būti ir iki kelių šimtų mažo svorio bombų, dalis kurių pasiekusios žemę nesprogo, o liko smėlynuose bei pelkėse.
Nuo Nepriklausomybės paskelbimo išminuotojams šioje teritorijoje jau teko neutralizuoti ne vieną šimtą bombų.
Šiemet pirmą kartą ketinama imtis šiek tiek sistemingesnio dalies poligono valymo ir išminuoti maždaug vieno hektaro plotą. Šiuo metu dar civilinės paskirties žemės išminavimą koordinuoja Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, nustatantis prioritetus, teritorijoje dirbs Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono specialistai.
Buvusio poligono teritorijos atkūrimą apsunkina ir tai, kad šiuo metu joje ne tik keli draustiniai, bet ir „Natura 2000“ tinklui priklausanti teritorija.
Čia veikia Kernavo telmologinis draustinis, teritorija ribojasi su Visinčios ir Šalčios upių slėniais, joje yra ir kraštovaizdžio bei geomorfologinių draustinių.
Sprogdavo kas trečia ar ketvirta bomba
Buvęs Lietuvos Karinių oro pajėgų vadas Jonas Marcinkus prisimena kaip pats 1987–1991 metais tarnavo Daugpilio pulke ir neretai atskrisdavo treniruotis į Rūdninkų poligoną.
Anot jo, į Lietuvą buvo skrendama siekiant paįvairinti naikintuvus-bombonešius Mig-27 pilotavusių karių treniruotes, išbandyti naujus maršrutus ir manevrus. Rūdninkų poligone tuo metu buvo leidžiama naudoti įvairias bombas iki 500 kg kalibro – skeveldrines, fugasines, betoną pramušančias ir kasetines. Dėl gaisro grėsmės nenaudotos tik padegamosios bombos.
Dėl pelkėtos teritorijos didelė dalis numestų bombų pasiekusios žemę nesprogdavo, o tiesiog panirdavo į durpes ir dumblą.
„Sprogdavo, galiu tvirtai pasakyti, beveik kas trečia, kas ketvirta bomba. Jeigu bomba nepataikydavo į kokį nors rąstigalį, didesnį kupstą ar medelį, ji nesprogdavo, nes nesuveikdavo sprogdiklis“, – 15min sakė J.Marcinkus.
Dalies bombų sprogdiklis suveikia į kažką atsitrenkęs, nuo smūgio, o tas smūgis privalo būti pakankamai stiprus, aiškino jis.
Sprogmenų – be skaičiaus
„Jūs galite įsivaizduoti, kiek ten tų bombų yra, nes mes skraidėme tik epizodiškai (...) o nuolat skraidė iš Lydos aerodromo Baltarusijoje, iš Černychovsko aerodromo Kaliningrade“, – teigė buvęs KOP vadas.
„Ten Su-24, kurie nešė aštuonias tonas bombų, diena iš dienos, šešias dienas per savaitę mėtydavo bombas ir leisdavo nevaldomas raketas“, – pasakojo jis.
Buvusio lakūno teigimu, nevaldomos raketos S5 ir S8 orlaiviams galėjo būti kabinamos po sparnais ir leidžiamos pavieniui arba salvėmis, o lėktuvo ginkluotę galėjo sudaryti blokai iki 32 raketų. Nors jų kalibras mažesnis nei bombų, tačiau sprogdiklis – toks pats.
„Jų tai ten išvis be skaičiaus. Bombų irgi“, – pabrėžė J.Marcinkus.
Prasidėjus Sąjūdžiui sovietai bandė atsakyti į tuo metu vykusias žaliųjų akcijas ir Maskvoje sudarė komisiją, kuri atvažiavusi į Lietuvą surinko turėtus duomenis ir bandė išvalyti poligoną, tačiau tokie veiksmai tetruko porą mėnesių ir palietė tik teritorijos pakraščius, prisimena buvęs karininkas.
„Iš mūsų pulko irgi važiavo ten specialistai, bet jie ten nieko beveik neiškasė. Ką jie iškasė, tai – lašas jūroje“, – sakė jis.
Pusę tonos sveriančios bombos į žemę sminga labai giliai, tad ir išgauti jas tuomet nebuvo paprasta.
„Patikėkit, 500 kilogramų bomba, skrendant 1000 km/val. greičiu ir dar pikiruotėje, tai jos kritimo greitis yra maždaug 50 m/sek.“, – teigė J.Marcinkus.
Platūs išminavimo darbai – įteisinus teritoriją
Nors Daugpilyje tarnavę kariškiai sprogmenis mėtė tik į pelkėtas teritorijas, tačiau kiti pilotai atakavo ir smėlynuose buvusius taikinius, jiems naikinti naudotos mokomosios bombos bei šešiavamzdės ar dvivamzdės 30 mm kalibro patrankos.
Tiesa, išminuotojai poligono teritorijoje esančiuose smėlynuose ne kartą yra radę ir kovinių sprogmenų, kuriuos teko neutralizuoti.
Apie tai, kad teritoriją reikės išminuoti, kalba ir krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas. Jo teigimu, Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono kariai poligone galės dirbti, kai teritorija bus įteisinta kaip karinė. Tai tikimasi padaryti iki 2024 metų.
Kaip vieną iš pagrindinių darbų steigiant poligoną politikai įvardija gamtos apsaugos užtikrinimą.
Prioritetas gamtos apsaugai
Ministras A.Anušauskas tikino, kad kuriant poligoną bus siekiama, jog gamtai būtų padarytas kuo mažesnis poveikis, atsižvelgta ir į gerąją kitų šalių patirtį suderinant poligonų veiklą su draustiniais ar „Natura 2000“ tinklo teritorijomis.
Feisbuke ministras teigė, kad 90 proc. poligonui reikalingos teritorijos išliks saugoma, joje šaudymai ar manevrai nebus vykdomi.
Vyriausybės nariai po VGT posėdžio tvirtino, kad poligono plėtra vyks atsižvelgiant į aplinkosauginius reikalavimus, derinant su vietos bendruomene, ne karinių pratybų metu teritorija bus atvira gyventojams.
„Šiuo metu poligonas apima septynias saugomas teritorijas ir absoliuti dauguma iš jų bus nepaliestos“, – tvirtino ir aplinkos ministras Simonas Gentvilas.
Jo teigimu, kariuomenė taip pat įsipareigojo kompensuoti visą poveikį gamtai, jei toks būtų padarytas.
„Rūdninkų giria – ne tik mūsų rajono turtas, bet ir visos Lietuvos. Labai svarbu, kad kuo mažiau būtų padaryta žalos gamtai“, – kiek vėliau naujienų agentūrai BNS sakė ir Šalčininkų rajono meras Zdislavas Palevičius.
Apskritai, Rūdninkų giria yra penktas pagal plotą Lietuvos miškų masyvas. Bendras jos plotas – daugiau nei 37 tūkst. hektarų.
Visgi, kaip sumažinti šią žalą ir iš tiesų užtikrinti saugomų teritorijų apsaugą, atsakymų kol kas nėra. Galbūt į tai atsakys poveikio aplinkai vertinimas, kurį tikimasi atlikti iki kitų metų rudens.
Perkūnas iš giedro dangaus
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė 15min sakė kol kas neįsivaizduojanti, kaip būtų galima suderinti susikertančius kariuomenės ir gamtosaugininkų interesus.
„Mums, žinokite, truputį šokas ir stresas (...) Kol kas nelabai įsivaizduoju, kaip tokioje saugomoje teritorijoje, kurioje yra daug vertybių ir daug draustinių, galima steigti karinį poligoną“, – teigė ji, VGT paskelbus apie savo sprendimą.
Anot jos, kone visą siūlomo karinio poligono teritoriją apima Rūdninkų biosferos poligonas – saugoma teritorija. Viduryje jo yra ir kitų draustinių – kraštovaizdžio, hidrografinių, telmologinių ir geomorfologinių.
„Yra biosferos poligonų, kuriuose draustinių nelabai yra, tai dar ten paprasčiau. O čia pilna visokiausių draustinių viduje, jie yra centre. Visa kita teritorija yra miškas“, – sakė valstybės tarnautoja.
Galimybės naikinti draustinį nėra
Nepriklausomai nuo draustinio rūšies, visiems jiems galioja vienodi saugumo reikalavimai, kurie gali būti tik išimtinai griežtesni, tačiau ne laisvesni.
„Gali visada sakyti, kad mums nereikia viso jo, tik dalies, bet jei įstatyme pasakyta draudžiama, tai visur draudžiama. Draudžiama keisti paskirtį, draudžiami plynieji ir visokie kitokie kirtimai“, – pabrėžė R.Baškytė.
Ji pažymėjo, kad galimybės naikinti draustinį nėra.
„Lietuvos saugomų teritorijų įstatymas nenumato galimybės naikinti saugomas teritorijas – likviduoti statusą. Tai yra padaryta specialiai (...) tam, kad nepriklausytų nuo politinės valios, kad nebūtų taip, kad vieni įsteigė, o kiti atėjo ir panaikino“, – aiškino VSTT direktoriaus pavaduotoja.
„Ribas koreguoti galima, keisti, bet nežinau, trečdaliu sumažinti biosferos poligoną...“ – pridūrė ji.
Sunkumų yra ir steigiant draustinius, ne tik išsaugant
Aplinkosaugininkė sutiko, kad kartais pavyksta rasti sutarimą ir kariniai poligonai gali sėkmingai sugyventi su saugomomis teritorijomis.
„Kad ir Pabradės poligone yra dirvoniniam kalviukui saugoma teritorija – jam net ir reikia, kad būtų smėlynas, nes jeigu šiaip nenaudojama, tai užauga miškas ir nebelieka tų atvirų buveinių. Tai atviroms buveinėms gal net ir būtų gerai, bet jos yra labai nedidelė dalis šiuo atveju“, – svarstė R.Baškytė.
Ji taip pat teigė kol kas nesuprantanti, kaip ir kur būtų galima kompensuoti poveikį gamtai.
2019-ųjų pavasarį Europos Komisija pradėjo pažeidimo procedūrą prieš Lietuvą, nes ji neįvykdė įsipareigojimų – nenustatė pakankamai biologinei įvairovei išsaugoti skirtų tinklo „Natura 2000“ teritorijų.
Su sunkumais susiduriama ir įkuriant nacionalinius draustinius, kartais tam sutrukdo ir privatūs sklypai, dėl kurių sumažėja draustiniams tinkamų teritorijų.
Ar yra alternatyvų?
Nepaisant šių iššūkių, panašu, kad labiau kariuomenės ir nacionalinio saugumo interesus atitinkančios teritorijos naujajam poligonui Lietuvoje nepavyko rasti.
A.Anušausko teigimu, Rūdninkų poligonas buvo šeštoji KAM ir Kariuomenės svarstyta teritorija, taip pat vertinti ir sklypai Alytaus, Lazdijų, Varėnos rajonuose, tačiau jie poreikių neatitiko.
Šalia kitų privalumų, Rūdninkuose nusižiūrėtoje teritorijoje nėra privačių sklypų ir sodybų – gyventojų, kuriuos reikėtų perkelti pradėjus poligono plėtrą. Kai kuriose kitose svarstytose teritorijose būtų galėję tekti perkelti ir kelis šimtus jose esančių namų ūkių.
„Be galo sunku atrasti Lietuvoje teritoriją, kuri sudarytų 150 kvadratinių kilometrų bendros teritorijos ir neskaudintų įvairių interesų, nebūtų iškraustomi gyventojai, nebūtų didele apimtimi paliesta privati nuosavybė, nebūtų valstybinės reikšmės kelių ir paveldo objektų. Esamo poligono plėtra yra racionaliausias kelias“, – sakė ir S. Gentvilas.
Puikus nelengvo proceso pavyzdys galėtų būti praėjusieji metai, kai planų rengti poligoną vakarinėje šalies dalyje, netoli Kuršėnų ir Telšių, teko atsisakyti sulaukus vietos gyventojų pasipriešinimo.
Poreikis ir nauda
Poreikis naujajam poligonui išryškėjo stiprėjant šalies kariuomenei ir augant sąjungininkų skaičiui, kai didžiausi Lietuvos poligonai – Gaižiūnų ir Pabradės – pradėjo braškėti pro siūles. Šiuo metu jie yra užpildyti kone 130 proc. savo pajėgumų.
Kai kurie politikai ir ekspertai svarsto, kad poligonas ne tik leistų užtikrinti pakankamą sąjungininkų ir Lietuvos karių parengtį bei pasiruošimą, bet ir dėl savo geografinės padėties – pietrytinėje šalies dalyje, netoli sienos su Baltarusija – galėtų sustiprinti atgrasymo politiką.
Rūdninkus palankiai vertina ir kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys, anot kurio, ši vieta Lietuvos karių poreikius tenkina kone visomis prasmėmis.
Tuo metu Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno teigimu, sutarimas dėl naujojo poligono galėtų priartinti ir nuolatinį JAV karinių pajėgų buvimą šalyje, kurio Lietuva aktyviai siekia jau keletą metų.
