Aktualijų laida „Prime Time“ pasidomėjo sudėtinga nusikalstama sistema, padedančia sukčiams uždirbti iš labdarai aukojamų dėvėtų drabužių. Šioje sistemoje darbuojasi ir lietuviai, surenkantys dėvėtus drabužius ir sunkvežimiais vežantys juos parduoti į Rytų ir Vidurio Europos šalis.
Airijos labdaros sektoriuje per metus apsisuka beveik 6 milijardai eurų, pasakoja „Prime Time“ vedėjas Paulas Maguire'as, tad nieko nuostabaus, kad toks pelningas ir nepakankamai reguliuojamas verslas masina toli gražu ne labdaringų jausmų motyvuojamus veikėjus.
Pasekę vieną iš tokių furgonų, televizijos tyrėjai atvažiavo iki sandėlio Dubline, kur kelis konteinerius nuomojasi lietuvis Valdas D. Užsimaskavusiems žurnalistams lietuvis papasakojo, kad dėl dėvėtų drabužių verda nuožmi kova ir konkurentai kartais net padega vieni kitų furgonus.
Kiekvieną savaitę eiliniai airiai savo pašto dėžutėse randa šūsnis skrajučių bei lipdukų, raginančių paaukoti nebereikalingus drabužius įvairioms labdaringoms akcijoms. Po prašymais pasirašo žinomos labdaros organizacijos, tačiau, kaip atskleidžia airių žurnalistai, tai toli gražu nereiškia, kad paramą renka išties jos ir kad ji pasieks tuos žmones, kuriems reikia pagalbos.
„Pirmą dieną jie po namus išnešioja lankstinukus, tada grįžta ir surenka žmonių paliktas aukas, – laidai pasakojo Airijos labdaros parduotuvių asociacijos atstovas Paulas Hughes'as. – Kitą dieną jie pakartoja tą patį, tik su kitokiais lankstinukais ir viskas kartojasi nuo pradžių. Taip veikia sistema. Lankstinukuose nurodomi mobiliojo telefono numeriai, tačiau paskambinus niekas neatsiliepia, nenurodomas joks adresas, taigi neįmanoma su jais susisiekti.“
Dėl senstelėjusios teisinės bazės Airijoje nėra centralizuotos duomenų bazės, kur žmonės galėtų patikrinti, ar lankstinuke minima organizacija išties renka labdarą jų rajone.
„Prime Time“ žurnalistai stebėjo, kaip ankstų rytą neva labdara užsiimantys „savanoriai“ išnešioja lankstinukus, o vėliau furgonas surenka žmonių lauke paliktus maišus su paaukotais drabužiais.
Pasekę vieną iš tokių furgonų, televizijos tyrėjai atvažiavo iki sandėlio Dubline, kur kelis konteinerius nuomojasi lietuvis Valdas D. Užsimaskavusiems žurnalistams lietuvis papasakojo, kad dėl dėvėtų drabužių verda nuožmi kova ir konkurentai kartais net padega vieni kitų furgonus.
Už 6,5 euro tyrėjai iš lietuvio nusipirko 500 skrajučių, kad galėtų „prasukti“ savo pačių aferą. Pasak jų, kiekvieną dieną išduodami vis kitokie lankstinukai, kuriuose nurodomos skirtingos organizacijos, tačiau tas pats kontaktinis telefono numeris. Juo paskambinus skambutis iškart nukreipiamas į balso paštą.
Po savaitės žurnalistai grįžo į Valdo sandėlį su keliais maišais drabužių, neva surinktų iš labdaringai nusiteikusių žmonių. Čia „laimikis“ buvo kruopščiai peržiūrėtas, aprašytas, dalis daiktų netgi atmesta. „Mes neimame pagalvių“, – paaiškino lietuvis. Už 107 kilogramus drabužių jis airiams sumokėjo 107 eurus. Jokių klausimų.
Žurnalistams prisistačius jau su kameromis ir paprašius komentaro, lietuvis atsisakė kalbėti. Vėliau jis laidai atsiuntė raštišką pareiškimą, kuriame tvirtino vadovaujantis teisėtam verslui: „Aš superku dėvėtus drabužius iš trečių šalių. Skrajutėse aiškiai nurodoma, kam bus naudojami drabužiai ir, priešingai jūsų teiginiams, niekur nekalbama apie pagalbą jokioms labdaringoms akcijoms.“
Vis dėlto, kaip laidai paaiškino teisininkas Paulas Anthony McDermottas, nors lankstinukuose išties nė karto neminimas žodis „labdara“, jie verčia žmones galvoti, kad jų aukojami drabužiai bus skirti padėti vienišoms motinoms, našlaičiams ar kitoms pažeidžiamoms grupėms. Taigi toks drabužių rinkimas, kai meluojama apie tikruosius jų panaudojimo tikslus, tolygus vagystei.
Pasak laidos tyrėjų, surūšiuoti drabužiai iš sandėlių Dubline sukraunami į vilkikus ir keliauja į parduotuves Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje ir kitose Vidurio ar Rytų Europos valstybėse, kur parduodami gerokai pelningiau nei pačioje Airijoje.
Jei norite peržiūrėti visą Airijos žurnalistų parengtą siužetą apie naudotų drabužių verslą, spauskite čia.
