Minėjime prie Medininkų memorialo pagarbą reiškė prezidentas Gitanas Nausėda, premjerė Ingrida Šimonytė, Vidaus reikalų ministerijos, Krašto apsaugos ministerijos, Seimo ir Muitinės departamento atstovai.
Tragedijos vietoje dar kartą susitiko žuvusiųjų artimieji.
Kėlė skaudžius klausimus
Kalbą sakė vienintelis išgyvenęs tragiškas Medininkų žudynes Tomas Šernas.
„Manęs kiekvienais metais klausia, ar vertėjo jums ten eiti ir žūti? Keistas klausimas – ar vertėjo žūti. Sakyčiau, kad nevertėjo. Štai, septyni jauni vyrai žuvo, paliko savo mylinčias motinas, paliko savo mažus vaikus, savo šeimas, nesulaukė savo anūkų. Ar vertėjo mirti? Geriau, kad nemirtų.
Pavyzdžiui, estai darė sprendimus, bet jie kažkaip nemirė pasieniuose. Mes nekalti, kad ta imperinė logika pasirinko mus, kad mes, galbūt, atrodėme tuo metu taip pavojingi“, – kalbėjo T.Šernas.
„Tuomet lieka klausimas – ar verta žmogui pasiryžti? Ar verta pasiryžti tautai? Atsiprašau, ar verta rytais dantis valytis? Ar verta žmogui mokytis septynerius metus, kad taptų gydytoju? Nežinau ar verta, kiekvienas atsako į tą klausimą sau.
Ar verta ryžtis artimajam paaukoti inkstą? Gal neverta? Tas yra dalykas, manau, svarbiausias mūsų tautos ir mūsų visuomenės išsilaikymo būdas – sakyti „verta“.
Mes norime būti kitokie, mes norime būti laisvi, mes norime keliauti po pasaulį, mes norime daugiau uždirbti. Ir jei mums kas trukdo, mes turime stovėti, ar vienoje pozicijoje, ar kitoje – kultūrinėje, politinėje.
Mes buvome čia. Mes jų nepuolėme – jie puolė mus. Mes nekalti. Jie negalėjo pakęsti to laisvės kvapo“, – susirinkusiems kalbėjo T.Šernas.
Linkėjo vienybės
„Prieš 30 metų šioje vietoje įvyko baisus nusikaltimas, kuomet svetimos valstybės atstovai ginkluota jėga pamėgino išgąsdinti jauną, besikuriančią naujam gyvenimui Lietuvą. Septyni pareigūnai atidavė auką, už kurią didesnės aukos nėra – gindami savo besikuriančią šalį, jie atidavė savo gyvybes“, – susirinkusiesiems sakė šalies prezidentas.
Jis kalbėjo, kad šiandien Lietuva susiduria su didžiuliu iššūkiu.
G.Nausėda žadėjo, kad būtini sprendimai šiai atakai stabdyti ir atlaikyti bus rasti ir įgyvendinti labai greitai.
Jis linkėjo ir sau, ir kitų valdžios institucijų atstovams nesusipriešinti ieškant minėtų sprendimų.
„Visiškai netoli nuo čia mes turime plonytę liniją, kuri skiria ne šiaip teritorijas, kuri skiria laisvę nuo nelaisvės, melą nuo tiesos, žiūrėjimą į žmogų kaip į visa ko tikslą, nuo žiūrėjimo į žmogų viso labo tik kaip į priemonę geopolitiniams tikslams įgyvendinti. Tai nepaprastai svarbi linija. Šią liniją mes turime ginti visomis savo išgalėmis“, – pabrėžė G.Nausėda.
Kvietė semtis stiprybės iš praeities
Į susirinkusius jautriais žodžiais kreipėsi šalies premjerė.
„Jeigu yra kažkas, kaip giedama mūsų himne, iš ko turime semtis stiprybės praeityje, tai yra tie atvejai, kurie mus sustiprina, tie įvykiai, kurie mums leidžia palyginti savo šios dienos sunkumus, problemas, dėl kurių esame linkę taip greitai pradėti piktintis ir nekantrauti, su žmogaus apsisprendimu ateiti vienam, ar keliese čia, nežinomomis aplinkybėmis, aplinkui siaučiant nedraugiškoms organizacijoms ir organizuotirms nusikaltėliams, ir tiesiog pasakyti: „Aš čia stoviu. Čia yra mano valstybė“ – kalbėjo I.Šimonytė.
Neišspręsta byla
V.Landsbergio teigimu, Medininkų žudynių tyrime nebuvo padaryta viskas, ką buvo galima padaryti.
„Jeigu mums rūpi vien ceremonijos ir tai, kaip kuo greičiau padėti tašką dėl dviejų ar daugiau žmonių nužudymo, tai mes patys – nerimta valstybė. Nusikaltimui jau 30 metų. Galima pasakyti „ei, dar tik trisdešimt“.
Tokia beviltiška byla ši tą byloja. Ji vis dar nėra politinio, valstybinio, sovietų terorizmo ir teroristinės agresijos byla. Jei būtų buvusi taip vedama, gal šiandien neturėtume naujų pavidalų teroristinio karo su apvogtų žmonių gyvaisiais taranais“, – kalbėjo V.Landsbergis.
Žaizdos negyja
Žuvusio S.Orlavičiaus žmona Genė Orlavičienė puse lūpų prasitarė pasigendanti valdžios dėmesio.
„Sausio 13-tosios aukų giminės irgi negauna jokių rentų. Gauna tas vadinamas pensijas, kurios buvo nuimtos 2009 metais. Pernai grąžino Saulius Skvernelis, šiemet mačiau, biudžete buvo eilutė grąžinimui, bet deja, nenumatyta“, – kalbėjo našlė.
Nužudyto muitininko A.Musteikio našlė Alytė Musteikienė prisipažino anksčiau dažnai važiuodavusi aplankyti Medininkų posto – čia moteris jaučia ypatingą ramybę.
„Tą dieną visada labai sunku. Visada labai įtempti nervai. Bet aš kažkaip geriausiai jaučiuosi čia, kur jis baigė gyvenimą. Važiuodavome mes naktį čia, bet nebeturime jėgų ir dieną, ir naktį atvažiuoti“, – kalbėjo A.Musteikienė.
„Man čia yra ta baisioji vieta, kurios net nesinori nei prisiminti. Asmeniškai aš, negaliu čia atvažiuoti, nes bloga“, – apie priešingą savijautą Medininkų poste atviravo G.Orlavičienė.
„Tos žaizdos niekada neužgis, jos negali užgyti. Lengviau nėra. Tik sunkiau būna, nes jau dabar nėra nei tos sveikatos, nei ko.
Visą laiką, galvoju, kas būtų, jei jis tebebūtų gyvas – vaikai turėtų tėvą, anūkai senelį, o aš žmogų, su kuriuo būtų galima pasikalbėti, į kurį atsiremti“, – su ašaromis akyse sakė S.Orlavičiaus našlė.
Kruvina tragedija
Vienas iš privalomų nepriklausomos valstybės požymių yra savų sienų kontrolė, todėl netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo imtasi organizuoti sienų apsaugą, steigti muitinės postus.
Sienos kontrolės pradžia buvo dramatiška: Sovietų Sąjunga priešinosi Lietuvos siekiams atsiriboti nuo kitos imperijos dalies, pasitelkusi okupacinę kariuomenę ir specialiuosius sovietinės milicijos būrius – Vilniaus ir Rygos OMON-ą, puldinėjo ir siaubė pasienio kontrolės ir muitinės postus.
Ankstų 1991 metų liepos 31 dienos rytą užpuolę Medininkų pasienio poste Lietuvos valstybės sieną su Baltarusija saugojusius 8 muitinės ir policijos pareigūnus, SSRS vidaus reikalų ministerijos ypatingosios paskirties milicijos būrio (OMON) smogikai nužudė septynis Lietuvos pareigūnus.
Šeši pasienio punkto darbuotojai žuvo iš karto, vienas po kelių dienų mirė ligoninėje.
Nužudyti Mindaugas Balavakas, Juozas Janonis, Algimantas Juozakas, Algirdas Kazlauskas, Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius ir Ričardas Rabavičius mirė.
T.Šernas – vienintelis iš aštuonių pareigūnų, išgyvenusių Medininkų žudynes. Tačiau dėl patirtų sužalojimų kurį laiką negalėjo kalbėti, ir dabar nevaikšto.
Dėl Medininkų žudynių nuteistas ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atlieka buvęs OMON milicininkas Konstantinas Michailovas.
Dar tris omonininkus – Andrejų Laktionovą, Česlavą Mlyniką ir Aleksandrą Ryžovą – Lietuvos teismai griežčiausia bausme nuteisė už akių, nes Rusija atsisako juos išduoti.
