Nepasitikėti populiaru
Paprastai akcentuojami duomenys, kad Lietuvos piliečiai labiausiai visoje ES nepasitiki savo valdžia. Net naujai išrinktai valdžiai suteikiamas vos keliais procentais aukštesnis pasitikėjimo kreditas. Tai panašiau į pasidygėjimą bet kokia valdžia nei į natūralų nepasitikėjimą tais, kurie netikusiai valdo valstybę.
Tačiau tai – tik nepasitikėjimo ledkalnio viršūnė. Visai neatkreipiamas dėmesys į tai, kad nepasitikėjimas plinta kaip užkratas: žmogus nepasitikės daug kuo, galbūt net viskuo, ir galiausiai – pats savimi, nes bijos netgi žengti žingsnį, baimindamasis būti nuviltas, apgautas ir pralaimėti. Žinoma, užsitęsęs nepasitikėjimas ilgainiui suformuoja ir savotišką žmogaus charakterį – atsargų, įtarų, be iniciatyvos, drąsos ir ugnies.
Sociologai ir psichologai pasitikėjimą apibūdina kaip atvirus pozityvius žmonių santykius, paremtus išankstiniu įsitikinimu jų padorumu ir palankumu. Laikydami pasitikėjimą labai svarbiu žmonių ir visuomenės gyvenimo bruožu, nedaug kas mėgino nustatyti nepasitikėjimo kainą. Iš tikrųjų nepasitikėjimo laukas – tuščia erdvė, kurioje nieko nevyksta. Jei iš principo nepasitiki žmonėmis – neturi draugų, nesukuri šeimos, niekam neatidarai durų, nebendrauji su kaimynais, nekuri verslo, neimi būsto paskolos, laikai pinigus kojinėje, net cento valkatai neduodi – gal jis ims ir pragers?
Žodžiu, iš nepasitikėjimo nieko negimsta, ir nors ši yda mūsų šalyje neatrodo labai krintanti į akis, net gana toleruojama, kraštutinis nepasitikėjimas – tai tartum mirties taškas. Laimei, jį ilgainiui išguja mus supanti įtarumo sistema, nes antraip mūsų vaikai bijotų žengti pirmąjį žingsnį, nepasitikėdami ir savimi, ir tėvais.
Plinta kaip virusas
Vienas žymiausių šių laikų mokslininkų F.Fukujama pasitikėjimą laiko labai svarbiu socialiniu veiksniu. Jis savo knygoje „Pasitikėjimas: socialinė dorybė ir kelias į gerovę“ rašo, kad šalyse, kur žmonės vieni kitais pasitiki, jaučiamasi saugiai, be to, šie žmonės puikiai orientuojasi kintančioje aplinkoje, patys drąsiai ją veikia. Jie buriasi į bendruomenes – bažnyčių, labdaros, pilietines, pagal pomėgius – ir jaučiasi vieni kitiems artimi – nėra vien pro šalį slankiojantys įtartini anonimai.
Pasitikėjimu pagrįsta grupė gali nuveikti kur kas daugiau nei ta, kurios nariai nepasitiki vienas kitu.
Autorius samprotauja, kad būtent šis būrimasis į draugijas tampa jungimosi į valstybės kūrimo struktūras slenksčiu, o kūrusį valstybę žmogų skatina ją mylėti ir ginti. O mes juk ne veltui sakome, kad moralinis klimatas Lietuvoje atšiaurus, o valstybė mums – svetima. Nepatikliai žvalgomės ne tik į valstybės institucijas, bet ir vieni į kitus. Pasitikėjimas savimi ir kitais, atvirkščiai, skatina ko nors imtis, net ir esant neaiškiai bei rizikingai perspektyvai.
Tad kartais, analizuodami, kodėl gyvename ne taip, kaip norėtume, priežasčių ieškome keistose vietose. Nors paaiškinimų, kodėl vienos šalys gyvena geriau už kitas, sugalvota daugybė. Ir žinoma, kad svarbiausios priežastys – ne naudingosios iškasenos, palanki geografinė padėtis ar naujai išrinkta gera valdžia.
Anksčiau manyta, kad šie dalykai lemia pavienių šalių gerovę, daugelis ir dabar tiki, kad didžiausia Lietuvos bėda – naudingųjų iškasenų stygius ar atominės elektrinės uždarymas. Tačiau XX a. pabaigoje susivokta, kad čia esama ir kažkokios paslapties. Mat daugelis panašaus ploto ir turinčių panašų kiekį naudingųjų iškasenų šalių, kartais net įsikūrusių greta, gyvena visiškai skirtingai: vienos – pasiturimai ir laimingai, o kitos kapanojasi kažkokiame liūne, bandydamos kažką kažkur apmauti (visos skurdžios valstybės, kaip žinome, išsiskiria nemenka korupcija ir nusikalstamumu).
Ilgainiui ta paslaptis buvo atskleista, ir imta kalbėti apie ne mažiau svarbų socialinį šalių kapitalą, sudaromą paplitusių tarpusavio santykių modelių. O pasitikėjimas imtas vadinti pagrindine socialinio kapitalo dalimi. Maža to, nustatyta, kad be socialinio kapitalo lygiai taip pat nieko nenuveiksi kaip ir be finansinio.
Trūksta ne naftos
Pasitikėjimu pagrįsta grupė gali nuveikti kur kas daugiau nei ta, kurios nariai nepasitiki vienas kitu. Dėsnis yra toks, kad dviese sutartinai dirbant ir neabejojant, kad kitas žmogus taip pat dirba atiduodamas visas jėgas ir nebando tavęs apgauti tinginiaudamas ar finansiškai, padaroma ne du kartus, kaip būtų galima manyti, o tris ar net keturis kartus daugiau.
Naudojamas socialinis kapitalas nuolatos auga ir plinta. Ir atvirkščiai: nenaudojamas jis greitai sunyksta. Nutrūkus bendradarbiavimui, atsiradęs nepasitikėjimas auga kaip ant mielių, tad socialinis kapitalas sparčiai sumenksta.
Tai, kad socialinis kapitalas yra toks pat svarbus kaip ir finansinis, įrodo verslo sandoriai: iš esmės kiekvienas toks sandoris pagrįstas pasitikėjimu. Daugiau investuojama tose šalyse, kuriomis labiau pasitikima, arba tose, kur tikimasi gauti daugiau pelno (tiesa, rizikuojama daugiau ir prarasti).
Turbūt ir investicijų į mūsų šalį stoka, apie kurią mums kalbama jau metų metus, yra susijusi ne su vienu kokiu nors mokesčiu ar įstatymu, o su tuo, kad mūsų šalimi nepasitikima, o mes patys įtariai žiūrime į Vakarų investuotojus, kurie esą ateina tik tam, kad mus apiplėštų, priterštų mūsų žemę (arba ją išpirktų) ir t. t.
Taigi socialinis kapitalas ir pasitikėjimas garantuoja ūkio plėtrą. O ekonominis atsilikimas yra tiesiogiai susijęs su tarpusavio pasitikėjimo stygiumi, nes paralyžiuoja bet kokią veiklą, stabdo verslą, uždaro žmones savo kiautuose – vienus su savo bėdomis.
