Sankt Peterburgo lietuvių kultūrinės autonomijos patalpose savaitgaliais susirenka jau kiek pramokusieji lietuvių kalbos ir tie, kuriems ji dar nežinoma.
„Trisdešimt metų tėvai kasmet važiuoja atostogauti į Druskininkus. Kai buvo treji, seneliai ir mane atsivežė į Lietuvą. Suaugau, važiuoju viena. Draugai išmokė žodžių, moku skaičiuoti, galiu susikalbėti turguje, sveikintis. Bet to maža. Dažnai būdama Lietuvoje klausausi televizijos, radijo“, – apie savo santykį su lietuvių kalba pasakojo LRT Televizijos laidos „Panorma“ kalbinta moteris.
Mokymo programos tikslas ne supažindinti, bet išmokyti kitataučius, norinčius bendrauti lietuvių kalba.
„Kasmet važiuoju poilsiauti į Lietuvą. Turiu daug pažįstamų ir draugų. Labai puiki šalis. Šiek tiek pramokau jūsų kalbos, tačiau to maža. Mano tikslas – išmokti gerai kalbėti ir skaityti lietuviškai“, – dėstė kita mokinė.
„Esu čekė. Ištekėjau už lietuvio kuris negyveno Lietuvoje. Jis nežino nė vieno lietuviško žodžio, o aš noriu, kad mano vaikai kalbėtų šia tėvo kalba, nes tai jų kalba. Mokausi aš ir mano vaikai. Gal taip ir vyrą išmokysime lietuvių kalbos“, – vylėsi jauna moteris.
Savaitgalį mokyklėlė dirba dviem pamainomis – norinčiųjų daug, pedagogė viena, tuščių vietų klasėse nelieka.
„Pas mus ateina daug lietuvių kilmės žmonių, kurių senelis arba senelė, tėtis arba mama – lietuviai. Vis dėlto taip atsitiko, kad vaikystėje lietuvių kalbos jie neišmoko.
Džiugu, kad toks jaunimas, kuris, sulaukęs daugiau nei trisdešimties, suvokia, kad reikia vertinti savo šaknis, savo tėvų, senelių praeitą, ir nori išmokti lietuvių kalbos“, – džiaugėsi Sankt Peterburgo lituanistinės mokyklos pedagogė Apolonija Kalniūtė.
Pasak mokytojos, susidomėjimas lietuvių kalba labai didelis, mokyklą lanko įvairūs žmonės – nuo virėjos iki profesoriaus. Tai daugiausiai Rusijos piliečiai nuo 10 iki 70 metų.
