„Snoro“ nacionalizavimas padėjo sustabdyti įžūlią ataką prieš Lietuvos bankinę sistemą ir prieš Lietuvos žmonių interesus“, – praėjusios savaitės Lietuvos banko ir Vyriausybės ryžtingus veiksmus vienareikšmiškai parėmė prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Šią savaitę, kai Europolo įstaigas jau pasiekė Lietuvos išduotas jų arešto orderis, „Snoro“ akcininkai V. Antonovas ir R. Baranauskas atsakė: tai Lietuva įvykdė išpuolį, „siekdama neleisti sėkmingam užsienio kapitalui, įskaitant ir rusišką, sustiprinti pozicijas Lietuvoje“.
Į akis pažvelgti neskuba
Šios dilemos sprendinys kol kas yra akivaizdus – garsiais pareiškimais padrebinę orą abu „Snoro“ partneriai kol kas neatėjo nei į Generalinę prokuratūrą pasiteisinti dėl turto pasisavinimo stambiu mastu, nei į Vyriausybę parodyti premjerui A.Kubiliui vertybinių popierių už 1 mlrd. litų, nei į Lietuvos banką pažiūrėti Vitui Vasiliauskui į akis. Tuo metu, kai buvo rašomos šios eilutės, R.Baranauskas Ukrainoje naudojosi teise ginti save su advokatais, o taip ir nespėjęs už latvių indėlius įsigyti SAAB koncerno V.Antonovas slapstėsi net Lietuvos žiniasklaidos neidentifikuotose erdvėse.
Atrodo, kad nei „Snoro“ savininkai, nei juos konsultavę asmenys visiškai nesitikėjo panašios įvykių eigos.
Jei priimsime įtikinamiausią versiją, kad karo veiksmus pradėjusią anoniminę „Lietuvos ryto“ publikaciją inicijavo abu arba vienas kuris „Snoro“ akcininkų (tai nesumažina leidinio vyr. redaktoriaus atsakomybės), šiandien jie abu turėtų gailėtis anos iniciatyvos.
Kol nebuvo publikacijos, primetusios prezidentei įsakymą trypti „lietuviškus bankus“, gal dar ir buvo įmanomos procedūros, kurias dabar Lietuvos bankui telefonu bergždžiai siūlo akcininkas R. Baranauskas.
Atrodo, kad nei „Snoro“ savininkai, nei juos konsultavę asmenys visiškai nesitikėjo panašios įvykių eigos.
Pasenęs scenarijus
Gali būti, kad prognozuojant reakcijas į provokaciją buvo remiamasi pasenusiu scenarijumi. 2003 m. sausį, prieš pat antrąjį prezidento rinkimų turą, R.Pakso rinkimų štabo lėšomis išleistas „Vakaro žinių“ laikraštis taip pat gąsdino skaitytojus galimu Vilniaus banko žlugimu.
Publikacija patikėję ir išsigandę rinkėjai po kelių dienų gausiai balsavo už tame pačiame numeryje šimtaprocentinį indėlių saugumą garantavusį J. Borisovo klientą. Pakartoti rusiško braižo provokaciją galėjo skatinti tai, kad informacinės atakos prieš bankų sistemą valstybės institucijos tada nesugebėjo nei sustabdyti, nei atskleisti.
Panašu, kad ir Lietuvos valdžia, ir visuomenė gerokai pasikeitė per tuos devynerius metus.
Vos 13 proc. bendrovės „Macroscope tyrimai“ apklaustų Lietuvos įmonių vadovų tiki „Lietuvos ryto“ anonimų versija apie bankininkų kraujo ištroškusią prezidentę.
Vieno banko perėjimas į valstybės rankas nesukėlė indėlininkų panikos, bankuose nebuvo neįprasto indėlių sumažėjimo. Rami aplinka leidžia finansų ministrei planuoti „Snoro“ indėlininkų gelbėjimą nenaudojant tam kitų mokesčių mokėtojų pinigų. Ko gero, didžiausiomis įžūlios atakos aukomis tapo apie 200 Lietuvos įmonių, turėjusių „Snore“ didesnius nei draudžiama suma indėlius.
Karas dėl atominės
Bet ar niekuo dėtos Lietuvos įmonės buvo atakos taikinys? „Atgimimo“ šaltiniai Vyriausybėje
teigia, kad Rusijos energetikų atstovai privačiame pokalbyje jau prieš du mėnesius kalbėjo, jog
šalies bankų sistemos laukia išbandymai. „Lietuva nepasistatys atominės elektrinės, nes nesugebės finansuoti savo dalies joje.
Turėsite skirti tiek pinigų bankams gelbėti, kad apie atominę galėsite pamiršti“, – tvirtino jie. Šeiminiai V.Antonovo ryšiai su Sovietų Sąjungos ir Rusijos atomine industrija leistų manyti, kad Kremlius galėjo naudotis juo kaip įrankiu siekdamas savo geopolitinio tikslo neleisti Lietuvai įsigyti palyginti pigios elektros energijos gamybos šaltinio.
Žinia, slaptųjų Kremliaus veikimo kanalų kol kas neįmanoma patikimai nustatyti. Bet negalima
nepastebėti, kaip savo tikslų Europoje Kremlius siekia viešais būdais. Praėjusią savaitę susitikęs su savo Prancūzijos kolega Francois Fillonu Rusijos premjeras V.Putinas neslėpė pasitenkinimo paslaugiai pateiktu klausimu apie prancūzų socialistų ir žaliųjų planus atakuoti atominę energetiką.
„Tai, žinoma, prancūzų tautos pasirinkimas, bet jeigu jūs paklaustumėte „Gazpromo“ vadovų, jie, aišku, tokį sprendimą palaikytų, ir žaliuosius taip pat, nes yra suinteresuoti parduoti daugiau dujų Europoje, taip pat ir Prancūzijoje“, – su malonumu atviravo energetinės imperijos valdovas.
Propagandos pliūpsnis
Nežinome, ar Lietuvos žalieji nepatiria panašių gundymų užimti politinę poziciją pagal „rėmėjo“ valią. Akivaizdu tik tai, kad Kremliaus pradėta Baltijskaja atominės elektrinės propagandos kampanija Lietuvoje įsibėgėja. Šią savaitę Lietuvą aplankė šių statybų vidury laukų vadovas, vienas
Slaptųjų Kremliaus veikimo kanalų kol kas neįmanoma patikimai nustatyti. Bet negalima
nepastebėti, kaip savo tikslų Europoje Kremlius siekia viešais būdais.
„Rosatomo“ šulų Sergejus Bojarkinas. Jo propagandiniame benefise, pavadintame „apskritojo stalo diskusija“, maloniai dalyvavo ir Lietuvos „atstovai“.
Sutikdami dalyvauti Rosatomo viešųjų ryšių akcijoje socdemai R.Sinkevičius ir B.Vėsaitė, „darbietis“ K. Daukšys ir „tvarkietis“ A. Dumbrava dar kartą priminė, kad prieš Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekiančią A.Kubiliaus vyriausybę Kremlius atidarė du frontus – išorinį ir vidinį.
Visa kohorta opozicinių politikų keletą metų nenustodama kaltino vyriausybę, interpeliavo energetikos ministrą už „sužlugdytą“ VAE projektą. Dabar, kai tarptautinės derybos su strateginiu investuotoju dėl VAE pasiekė kulminaciją, tie patys personažai, tarnaudami priešiškiems interesams, nesigėdindami imasi jas žlugdyti ir siūlyti Lietuvai parazitinę alternatyvą.
Iššūkis nepriklausomybei
Lietuvos Konstitucijos sudėtinė dalis yra Aktas dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į
posovietines Rytų sąjungas. Ilgametė integracija į Vakarų blokus šį mūsų valstybės pamatuose
slypintį nematomą saugiklį, regis, buvo pavertusi nebeaktualiu.
Šiandien, kai autokratiniai Eurazijos valdovai pažymi Sovietų Sąjungos žlugimo 20–metį steigdami kaip tik tokią, prieš 20 metų Konstitucijos kūrėjų numatytą postsovietinę „erdvę“, o Europos Sąjungą drebina skolų krizė, šį kategorišką Lietuvos apsisprendimą „niekada ir jokiu pavidalu“ nesijungti prie Rytų reikia apmąstyti iš naujo.
Gali būti, kad šis įžvalgus vienareikšmiško geopolitinio Lietuvos apsisprendimo Aktas vis dėlto buvo ir yra nepakankamas. Erdvėmis, į kurias gali būti klastingai viliojama jauna valstybė, jis įvardijo politines, gynybines, ekonomines, finansines, karines „ar kitokias“ Rytų valstybių sąjungas ar sandraugas.
Sunku spėlioti, ar šį uždraustų Lietuvai „erdvių“ sąrašą papildęs žodis „energetinės“ būtų iš esmės pakeitęs pastarųjų dviejų dešimtmečių Lietuvos ūkio politiką. Viena aišku, kad „ekonominė“ erdvė apima „energetinės“ erdvės sąvoką, tad šiandien visiškai teisėta yra klausti, ar siekis, kad Lietuva atsisakytų Visagino atominės elektrinės projekto ir prisidėtų prie Baltijos atominės elektrinės statybų Karaliaučiuje, nėra priešiška Lietuvos nepriklausomybei veikla?
Abejonių miglos iš „Rosatom“
Rusijos valstybinio koncerno „Rosatom“ programų direktorius ir Baltijos atominės elektrinės (AE) statybos projekto vadovas Lietuvos pasirinktą japonų technologiją būsimai naujai
atominei elektrinei įvardija kaip labai pavojingą.
Taip jis vertina būsimos strateginės investuotojos į Visagino AE – Japonijos korporacijos „Hitachi“ siūlomą ABWR tipo atominį reaktorių.
„Mums labai rūpi sprendimas statyti Europos centre tokį reaktorių. Noriu pasakyti, kad tokio tipo reaktorių statė viena pasaulio šalis – Japonija. Visas pasaulis atsisakė tokių reaktorių, jie labai pigūs, bet dėl to labai pavojingi“, – trečiadienį Vilniuje vykstančioje diskusijoje „Atominės energetikos plėtros perspektyvos Europoje po avarijos Japonijoje: Baltijos jūros regionas“ kalbėjo Sergejus Bojarkinas.
Jis sakė paprašęs Lietuvos energetikos ministerijos paaiškinti, kodėl pasirinkta tokia technologija. „Mes uždavėme klausimus Energetikos ministerijai. Labai tikimės gauti atsakymus, kodėl priėmė sprendimą pasirinkti tokią pavojingą technologiją“, – sakė S. Bojarkinas.
S. Bojarkinas, be kita ko, pažymėjo, kad jau yra surinkti visi dokumentai, reikalingi Baltijos AE projektui įgyvendinti. „Dirbame pagal grafiką. Tikimės, kad 2016 metais pirmas Baltijos jėgainės blokas pradės gaminti elektrą ir tiekti ją į tinklą“, – sakė S. Bojarkinas.
Tuo tarpu Lietuva kritikuoja Rusijos planus statyti atominę elektrinę Kaliningrado srityje. Lietuvos pareigūnams nerimą kelia planuojami statyti rusiški reaktoriai, neparengti planai avarijos atvejui, skubant ignoruojami saugumo klausimai.
Tačiau S. Bojarkinas atmetė tokius priekaištus ir sakė, kad Baltijos AE technologija atitiks saugos reikalavimus. Pasak jo, kaimyninės šalys yra nuolat informuojamos apie projekto įgyvendinimą.
„Mes ne kartą poveikio aplinkai ataskaitą išsiuntėme per Užsienio reikalų ministeriją mūsų kolegoms iš Lietuvos. Dalį tos ataskaitos išvertėme į lietuvių kalbą. Mes nustebome išgirdę kaltinimus, kad mūsų ataskaitoje mažai informacijos“, – sakė S.Bojarkinas.
Lietuvai reikia savo, o ne svetimos elektrinės
„Litgrid“ generalinis direktorius Virgilijus Poderys
Lietuvos elektros sistemos operatoriaus „Litgrid“ požiūriu VAE projektas yra laiku ir reikalingas. Daugumos specialistų nuomone, mūsų regioną 2020 m. ištiks gilus elektros gamybos deficitas (maždaug 1.3 gigavatvalandės, GW). Toks deficitas žymiai apsunkintų mūsų integracijos į žemyninės Europos tinklus galimybes. Be to, Lietuva jau turi sukurtą infrastruktūrą VAE integruoti.
Nereikėtų pamiršti, kad elektrą gaminti iš branduolinio kuro strategine prasme Lietuvai yra saugiau nei gaminti iš dujų, nes taip sumažėtų apsirūpinimo pirminiais energetiniais resursais rizika.
Kol kas nėra pateikta realistinių Baltyjskaja AE projekto planų, kaip ši elektrinė bus infrastruktūriškai integruota į tinklą. Pati Kaliningrado sritis yra aiškiai per maža planuojamai įrengti galiai ir neturi pakankamų jungiamųjų linijų šiai aiškiai perteklinei galiai eksportuoti.
Kaliningrado sritis viena negalėtų užtikrinti rezervinių galių savo atominei elektrinei. Todėl šiam tikslui naudotų Lietuvos infrastruktūrą, už kurios pastatymą ir išlaikymą moka mūsų vartotojai.
Rinkos požiūriu mūsų santykiai su Rusija yra aiškiai asimetriški.
Mes, kaip pavyzdingi europiečiai, liberalizavome savo elektros rinką ir leidžiame joje be apribojimų veikti Rusijos prekiautojams elektra. Tuo tarpu mūsų prekybininkai iš viso neįleidžiami į Rusijos rinką jokiomis sąlygomis. Esant tokiai ydingai praktikai, pašonėje statomi Rusijos generatoriai žlugdytų mūsų elektros gamybos sektorių.
Visagino atominės elektrinės generalinis direktorius Rimantas Vaitkus
„VAE strateginis investuotojas „Hitachi“ korporacija pasiūlė konkrečią technologiją – pažangųjį verdančio vandens reaktorių ABWR (advanced boiling water reactor). Tai naujausias trečiosios saugumo kartos reaktorius, jau išbandytas praktikoje.
Šio reaktoriaus elektrinė galia siekia apie 1350 MW, technologija pasižymi pagerinta saugos sistema, didesniu nei 87 proc. galios išnaudojimo koeficientu. Palyginti su ankstesnėmis technologijomis, ABWR tipo reaktorius sunaudoja mažiau branduolinio kuro ir išsiskiria didesniu branduolinio kuro išdegimo lygiu, ilgesniu projektinio tarnavimo laiku. Technologija atitinka griežčiausius radiacinės saugos reikalavimus. Keturi tokio tipo reaktoriai jau veikia Japonijoje, dar du šiuo metu ten yra statomi, taip pat du statomi Taivane.“
Provokacija
Balsas.lt apie žuvusįjį VAE direktorių:
„Ne ką mažiau mįslinga mirtis yra ir Visagino AE generalinio direktoriaus Šarūno Vasiliausko <...> Kalbama, jog jis <...> vis dažniau pasisakydavo už tai, jog branduolinę energiją galima pirkti iš kitų.“ balsas.lt 2011.10.24
VAE generalinio direktoriaus R. Vaitkaus komentaras: „A.a. Š. Vasiliauskas niekada nėra šito sakęs. Tai – provokacija.“
