Vienas iš ryškiausių šių -ozių simptomų yra tas, kad atmintį sergantysis praranda reguliariai. Pavyzdžiui, seimozei būdingas paūmėjimas kas ketverius metus, kartais kas aštuonerius, metraščiuose pažymėti ir ilgesni tarpai, tačiau praktiškai visos laiko atkarpos stebėtinai puikiai dalijasi iš keturių. Tiesa, būna ir išimčių, bet tai tikrai reti atvejai. Ligos paūmėjimai paprastai fiksuojami rudenį ir ankstyvą žiemą. Matyt todėl, kad mūsų motina gamta – dėsnių karalienė…
Kitų -ozių periodiškumas ne toks akivaizdus. Jei prezidentozė teoriškai turėtų kartotis penkerių metų ciklais, tai su ministroze ar premjeroze kiek sudėtingiau. Tačiau yra kitų nuostabiai įdomių simptomų, būdingų visoms -ozėms.
Pavyzdžiui, atkreiptas dėmesys, jog sergančiojo atmintis niekada neišblunka iki baltumo. Pamirštami tik kai kurie ruoželiai, kaip, tarkime, šiuo atveju: paskutiniąsias dienas dirbi ministre ir neišmoki pašalpų neįgaliesiems. Tačiau vos tik į tavo kėdę atsisėda kitas ministras, staiga visa tai pamiršti, ir pradedi reikalauti savo įpėdinio: „Išmokėk išmokas, jos ir taip vėluoja! Kodėl iki šiol neišmokėjai?”
Dar daugiau – vienus dalykus, kaip jau matėme, ligonis pamiršta lyg jie būtų paskendę be pėdsakų, tačiau kitus atsimena taip gerai, lyg jie būtų nutikę vakar. Dažniausiai atrandamos sąsajos su neva savo neva gerais darbais ir su neva oponentų padarytais neva blogais darbais. Pavyzdžių tiek daug, kad net tingisi vardinti.
Visa tai matydama naujoji valdžia nusprendė visiškai atsiriboti nuo praeities. Kad nebūtų ką pamiršti, taip sakant. Anksčiau koalicija galvojo mokesčių reformomis nugrįsti sau tiesų kelią – suvienodinti pagrindinius mokesčius iki 20, 20 ir 20 proc. Tačiau ištyrus, kokia tikroji padėtis, gimė nenumaldomos noras perlipti į visišką kitą lygmenį. O kad liptum, reikia laiptų – 19, 20 ir 21 proc.
