Tai ne festivalis, o sambūris. Čia beveik neegzistuoja pinigai. Visiškai nėra alkoholio, narkotikų, elektronikos prietaisų ir tualetinio popieriaus.
Koks skirtumas, kaip pavadinsi. Tai tik kvaili terminai. Svarbiausia – meilė.
Jei galvoji, kad vaivorykštė yra homoseksualų simbolis – tai tavo problema, o ne „Rainbow“ bendruomenės.
Galima sakyti, kad jie išvis neturi problemų. O jei turi – už jas dėkoja. Kam? Dievui? Pasauliui? Koks skirtumas, kaip pavadinsi. Tai tik kvaili terminai. Svarbiausia – meilė.
Daug kas stengiasi jiems priklijuoti etiketę ar surasti kokią ligą, kuri nukreipė tokio gyvenimo keliu: sekta, mėnulio žmonės, hipiai, gėlių vaikai, nudistai, žaliavalgiai, žolininkai ir dar visokie.
Sveiki sugrįžę namo!
Vaivorykštės šeima – tai būtų bene tobuliausias pavadinimas. Jis nenurodo nei tautybės, nei lyties, nei profesijos. Jei tu nesisvaigini alkoholiu, narkotikais, myli gamtą ir visą pasaulį – tu jau esi „Rainbow“ šeima.
Antazavės miestelyje vienas jaunuolis paaiškino, kaip surasti už kokių aštuonių kilometrų įsikūrusią „Rainbow“ gyvenvietę. Netrukus miško laukymėje pasimatė išrikiuoti automobiliai. Dauguma – mikroautobusai.
Jei tu nesisvaigini alkoholiu, narkotikais, myli gamtą ir visą pasaulį – tu jau esi „Rainbow“ šeima.
Tenka eiti porą kilometrų pėsčiomis. Pasitinka palapinė, tylūs būgnelių ir stygų garsai. Keletas besišypsančių žmonių sveikinasi angliškai: „Sveiki sugrįžę namo.“
Dabar čia, šalia Ilgio ežero, yra Europos „Rainbow“ namai. Yra nemažai atvykusių iš kitų žemynų.
Kodėl namai? Daugumai šių žmonių namai yra ten, kur visi šypsosi, dainuoja, padeda, myli, dalijasi viskuo. Likusiame pasaulyje to būna gana mažai.
Pirmieji sutikti žmonės neša vandenį. Sustoja ir maloniai paaiškina: „Ar jūs pirmą kartą? Fotografuoti galima tik kiekvieno žmogaus atsiklausus – tai ne festivalis, o jų erdvė. Mane galite fotografuoti kiek tik norite!“
Visi viskuo dalijasi
Dar gerą kilometrą plyti vien tik pievos ir pavienės atsiskyrėlių pavėsinės. Vyrai uoliai kažką konstruoja. Paaiškėja, kad šioje vietoje yra gręžinys, tačiau elektrinis siurblys tiek aukštai vandens nepakelia. Montuoja rankinę pompą.
Spalvingos nuorodos. Štai vaikų zona, tualetas. Kai kurie užrašai ragina rodyti pagarbą vietai ir jos nešiukšlinti. Ne toks informatyvus, bet raminantis: „Kas skaito šį užrašą, tas yra organizatorius.“
Pažiūrėkite į čia esančius žmones – jie laimingi.
Niekas niekur neskuba. Nėra susirūpinimo, įtampos, streso. Didesnis bruzdesys virtuvėje. Čia pulkas vyrų ir moterų pjausto daržoves, kaičia didžiulius katilus. Keli muzikantai groja.
Šokolado spalvos moteris su gėle plaukuose klausia, ar pasiliksime ilgesniam laikui. Šeira – panašiai skamba jos vardas lietuviškai. Ji iš Surinamo. Tai kažkur Pietų Amerikos šiaurėje.
Ji taip pat prašo nerodyti žmonių veidų be jų sutikimo: „Kai kurie jų gyvenime turi profesijas, pareigas. Čia jie lyg namuose, šeimoje. Aš kadaise buvau mokytoja ir turėjau savo verslą. Dabar jau dvejus metus keliauju ir gyvenu tik tokiuose sambūriuose.“
Moteris iškeitė savo ankstesnį gyvenimą į visišką laisvę nuo pinigų, vartojimo, miesto karuselės, streso, gyvenimo nuo mokesčių iki mokesčių.
„Kodėl mečiau savo senąjį pasaulį? Pažiūrėkite į čia esančius žmones – jie laimingi. Ir aš laiminga. Daugiau nieko ir nereikia. Pažvelkite į žmonių veidus didmiesčiuose ir viską suprasite“, – paprastai paaiškino Šeira.
Vyrai juda iš visų pakampių su glėbiais sausų šakalių. Pagrindinėje virtuvėje darbo niekada netrūksta.
Nuogumas čia – nei taisyklė, nei yda, nei diskusijų objektas dorovės policijai.
Po kelių labai lietingų dienų pasirodė daugiau saulės. Visi pulkais traukia į Ilgio ežerą maudytis. Čia niekas šampūnu ar muilu neteršia vandens. Ne visi ir maudymosi kostiumus turi. Nelabai jų ir reikia.
Nuogumas čia – nei taisyklė, nei yda, nei diskusijų objektas dorovės policijai. Jei tau taip norisi – bėgiok nuogas sau į sveikatą. Būk toks, kokį gamta sukūrė. Tą patį galima pasakyti ir apie laisvą seksą. Jei nori tokio – ieškok bendraminčių. Jokios prievartos.
Pabėgę iš Babilono
Kol kas dar neteko sutikti lietuvių. Kur jie dingo? Begrįžtant – akistata su legendiniu keliautojų Justu. Raumeningas vyras su ilga į kasą supinta barzda. Rodos, jis jau kelis kartus aplėkė aplink pasaulį.
Pakviečia apsilankyti lietuvių stovykloje. Ant laužo užkaičia arbatinį ir išverda kavos su kardamonu ir kitais prieskoniais. Pavaišina sumuštiniais su avokadu.
Kelis obuolius pjausto skiltelėmis ir dalina kone tuzinui žmonių.
Prabangu? Kažkas pametė, o kažkas jį truputį užmynė. Kitaip niekas neimtų ir lauktų, kol atsiras savininkas. Pats likimas liepė jį suvartoti. Kai baigėsi šie sumuštiniai, atsirado ir lašinių.
Yra dar keli obuoliai. Juos pjausto skiltelėmis ir dalina kone tuzinui žmonių. Nors tai lietuvių stovyklavietė, tačiau yra nemažai ir užsieniečių. Čia niekas nieko neskirsto pagal jokius kriterijus.
Pasiūlo ir nakvynę. Vakaras nusimato smagus. Antazavėję vyksta miestelio šventė. Kvietė prisijungti ir „Rainbow“ bendruomenę.
Meilė ir laisvė – atsakymas į visus klausimus
Pakeliui iki automobilio Justas trumpai ir ramiai atsako į visus klausimus, kurie natūraliai kyla, pirmą kartą pamačius „Rainbow“.
Ar tai hipiai? Galima vadinti ir taip, jei tik nori, tačiau tai nėra tie patys Vudstoko žmonės, kuriems buvo reikalinga seksualinė revoliucija. Gal vegetarai? Yra visokių. Žaliavalgiams pateikiamas neapdorotas maistas.
Tai ne folkloro festivalis, tačiau niekas nedraudžia būti savimi ar tiesiog savotišku.
Gal nudistai? Tikrai ne, tačiau niekas nedraudžia būti nuogu. Telefonai, kompiuteriai, internetas – ne! Tai yra didžiausias šiuolaikinės visuomenės narkotikas. Savo stovyklavietėje, esant svarbiam reikalui, gali pasinaudoti ir šiuolaikinėmis technologijomis – policijos nėra.
O kaip su tautų papročiais? Tai ne folkloro festivalis, tačiau niekas nedraudžia būti savimi ar tiesiog savotišku. Kai kurie čia susirinkę kilę iš Indijos, Afrikos, Izraelio. Dauguma tikrų hipių yra muzikantai, aktoriai, dailininkai, keliautojai.
Babilonas. Taip jie vadina didmiesčius, civilizaciją. Kartais grįžta ir stačia galva neria į mums įprastą kasdienybę, tačiau tikrasis gyvenimas – čia, vienovėje su gamta.
Iš rankų į rankas eina lazda. Pas ką ji – tas kalba. Jei lazda apeina ratą ir niekas paskutiniam pasiūlymui neprieštarauja – sprendimas priimtas.
Iš kur pinigai? Pasirodo, kad jų reikia labai mažai, kai žmogui pakanka keleto kąsnių maisto, gurkšnio vandens. Nereikia kabelinės televizijos ir centrinio šildymo. Nemažai jų dirba – kas tarnybose, kas vadovauja, o kas groja ar žongliruoja gatvėse – paaukoja dalį uždarbio stovyklai.
Kodėl šis „Rainbow gathering“ vyksta būtent Lietuvoje? Tai buvo nuspręstą pernai, tokios pat stovyklos pabaigoje. Visų šalių atstovai susirinko ir ilgai tarėsi. Nieko panašaus į mūsų tarybas ir daugumos teisybę.
Sprendimui turi pritarti visi. Susiburia ratu. Iš rankų į rankas eina lazda. Pas ką ji – tas kalba. Jei lazda apeina ratą ir niekas paskutiniam pasiūlymui neprieštarauja – sprendimas priimtas.
Spalvinga Antazavės miestelio šventė
„Rainbow“ tradiciškai savo buvimu nuspalvina ir aplinkinių gyventojų pasaulį. Jie visada apsilanko pas vietinius gyventojus ir jiems dainuoja, šoka, parodo cirko triukų. Tai tarsi padėka už suteiktą galimybę apsistoti šalia.
Antazavės gyventojai susirinko gana gausiai. Ne vien dėl suplanuotų pramogų ir sporto rungčių. Visiems knietėjo pažiūrėti į keistuolius keliautojus iš viso pasaulio.
Padėtį gerokai apsunkina apavas. Nuzulinti sandalai prieš kaustytus kerzinius batus.
Vaivorykštės žmonės tiesiog susiliejo su vietiniais. Jie greitai sudarė virvės traukimo komandą. Keliautojai – velniškai stiprūs ir ištvermingi, tačiau atsilaikyti prieš profesionalius virvės traukikus sudėtinga.
Padėtį gerokai apsunkino apavas. Nuzulinti sandalai prieš kaustytus kerzinius batus. Reikia pripažinti, kad nė vienas vietinių laimėjimas nesukėlė tiek džiaugsmo klegesio, kiek „Rainbow“ komandos pralaimėjimai. Jie moka džiaugtis viskuo.
Veiksmas cirkuliuoja be sustojimo – tarsi šaltinis. Scenoje džiazuoja marga tarptautinė muzikantų kompanija. Jiems nereikia scenų, nes ji atskiria atlikėjus nuo žiūrovų. Netrukus visas pulkas muzikantų nulipa ir susimaišo su žmonėmis. Visi kartu pajuda laužo link.
Jo veidas ir visas kūnas tarsi išnyksta. Egzistuoja tik būgnelį meistriškai užgaunančios rankos.
„Rainbow“ žmonės dažnai savo srityse neprilygstami. Vienas austras su arabiška čolma ant galvos yra visų afrikietiškų muzikos instrumentų guru.
Jo veidas ir visas kūnas tarsi išnyksta. Egzistuoja tik būgnelį meistriškai užgaunančios rankos. Vienas ritmas keičia kitą.
Tuo metu žonglieriai tamsoje suka degančias lazdas, mėto spalvotus šviečiančius kamuolius. Tokių meistrų retai pamatysi tikrame cirke.
Kažkas padega Antazavės gyventojų sukurtą šiaudinę skulptūrą. Šoka ne tik svečiai, bet ir nemažai vietinių. Scenoje kažkas pradeda tyliai leisti vakaro diskotekos muziką. Tai ženklas, kad spalvotosios gyvos linksmybės baigėsi.
Būgnelio meistras to negirdi. Niekas jo nestabdo. Jau stovyklos virtuvėje matyta Šeira iš Surinamo žvelgia tiesiai muzikantui į akis. Ištiesia į ji rankas tarsi per atstumą glosto, ramina. Ritmas lėtėja ir galiausiai visai nutyla.
Šioje bendruomenėje niekas niekam neįsakinėja ir nekeičia natūralios tėkmės. Šeira jau tuomet, virtuvėje, buvo užsiminusi, kad muzikantų negalima kalbinti, kol jie groja. Tai jų gyvenimas – jų upės tekėjimas.
Maisto ratas – pagrindinis „Rainbow“ ritualas
Tai vyksta du kartus per dieną. Galime tai vadinti pusryčiais ir vakariene, tačiau tai tik „babiloniški“ terminai. Tai metas, kai visi susirenka į didžiulį ratą ne vien dėl maisto.
„Maisto ratas! Dabar!“ Tai reiškia, kad veiksmas prasidės kažkur po valandos.
„Food cirkle!“ – apie dešimtą valandą ryto plyšauja kažkur tolumoje. Kviečia į maisto ratą, tačiau niekas niekur neskuba.
Po poros valandų vėl tas pats, tačiau visi savo stovyklavietėse ramiai geria kavą.
Trečias šaukimas jau iš trijų žodžių: „Maisto ratas! Dabar!“ Tai reiškia, kad veiksmas prasidės kažkur po valandos. Visi palengva juda link pagrindinės susibūrimo vietos.
Susėda keliais didžiuliais ratais beveik tūkstantis žmonių. Į centrą atneša kelis puodus avižinės košės su miško uogomis. Ar jau valgysim?
Kažkas užveda dainą. Ačiū už maistą – jis gydo mus, Ačiū už vaikus – jie gydo mus. Ačiū už lietų – jis gydo mus. Ačiū už šeimą – tai gydo mus.
Visi stovi ratu susikibę rankomis. Kažkas pasiunčia bučinį kaimynui į žandą, petį, ranką.
Vieną dainą keičia kita. Visi stovi ratu susikibę rankomis. Kažkas pasiunčia bučinį kaimynui į žandą, petį, ranką.
Bučiniai apeina ratu per visus čia susirinkusius – nesvarbu, kokios tautybės ar lyties atstovai susikibę.
Niekas nestoja į eilę prie katilų. Košė ateina pati. Tereikia paduoti indelį pribėgusiam vaikui ir šis jau grįžta su koše. Vėliau tuo pačiu ratu vaikšto tie, kurie turi ką pasakyti.
Vienas reklamuoja savo jogos užsiėmimus, kitas mokins muzikos meno. Dar kitas praneša, kad netrukus čia bus daugiau žmonių, todėl reikia statyti naują didesnę ir patogesnę virtuvę. Kviečia nagingus šeimos narius į talką.
Vėliau taip pat ratu juda ir muzikantų pulkas. Jie dainuoja kažką linksmo, o kai kurie nešioja „stebuklingą kepurę“. Taip vadinama kepurė, į kurią renka aukas – juk reikės iš kažko vėl nusipirkti maisto kitai dienai. Tai vieninteliai čia egzistuojantys pinigai.
Babilono laiku – jau gerokai po pietų. Vakarinis toks ratas gali vykti su besileidžiančia saule ar tekančiu mėnuliu. Mėnesį trunkančio „Rainbow gathering“ susibūrimo kulminacija – pilnatis.
Ketvirtadieni kaip tik stoja ši mėnulio fazė. Numatoma, kad stovykloje tuo metu bus daugiausia žmonių – per 1500. Jie šoks ir dainuos iki ryto.
Vudstoko šalyje viskas kitaip
Kažkas žiūrėjo daug filmų ir „youtube“ vaizdelių ir nori sužinoti apie „žolę“ šioje bendruomenėje? Nerūkančiųjų gerokai daugiau. Paprastų cigarečių beveik nematyti. Daugelis kiekvieną cigaretę susisuka pats.
Šiek tiek aiškumo įneša svečias iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Jis pasako keletą skirtumų tarp panašių renginių, vykstančių čia ir už Atlanto. Ten susibūrimai būna žymiai didesni – susirenka dešimtimis tūkstančių.
Pakanka nevartoti alkoholio ir išjungti velniop išmanųjį telefoną.
JAV susibūrimuose daugiau patogumo. Veikia tualetai ir dušai, tvarkingas ir gausus maitinimo sektorius.
„Žolė“ keliauja laisvai – tarsi saldainiai. Ypač tose valstijose, kuriose ji legalizuota.
Kitose valstijose tenka saugotis policijos. Jei kažkas sušunka garsiai „seven up“, tai reiškia, kad užsuko įstatymo sergėtojai. Europos sambūriuose taip pat pasitaiko besimėgaujančių „žole“, tačiau tai į akis nekrenta.
Dabartinių laikų hipiams nereikia slėptis nuo kasdienybės marihuanos dūmuose. Pakanka nevartoti alkoholio ir išjungti velniop išmanųjį telefoną.
Madų vaikymasis ir susvetimėjimas – baisiau už narkotikus. „Žolės“ gali tiesiog nerūkyti, o Babilone išlikti laisvu beveik nėra šansų.
