ĮSPĖJIMAS APIE TURINĮ: Šiame kūrinyje nagrinėjamos seksualinės prievartos ir traumos temos. Kūrėjų tikslas – informuoti visuomenę apie seksualinio smurto nusikaltimo žiaurumą, daromą žalą ir jos pasekmes. Skaitytojams siūlome pasirūpinti savimi.
Nemokama ir konfidenciali pagalba nukentėjusiems nuo seksualinio smurto: prabilk.lt
Ką tik patyrus smurtą kreipkitės į gydymo įstaigas ir policiją telefonu 112.
Pirmąjį ciklo straipsnį ir dokumentinio filmo dalį rasite čia: Prievartavimo sukelta trauma: vienatvė, alkoholis, savižudybė ir „pati kalta“.
Specializuotos pagalbos idėja
Lietuvoje nuo 2022 metų pradžios turi veikti nukentėjusiųjų nuo seksualinio smurto pagalbos sistema. Penkiose šalies ligoninėse – Vilniaus universiteto Santaros klinikose, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose, Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, Respublikinėse Šiaulių ir Panevėžio ligoninėse – nukentėję žmonės turėtų būti pasitinkami medikų ir medicinos personalo komandos, kuri suteiktų būtiną pagalbą, nuo nukentėjusio žmogaus kūno surinktų smurto įrodymus, numatytų tolesnį gydymo ir palaikymo planą.
Viena iš šios tvarkos architekčių, gydytoja akušerė ginekologė profesorė Kristina Jarienė pasakoja, kad idėjos šerdimi tapo siekis pasirūpinti žmogumi tuo metu, kai jis būna itin pažeidžiamas, sutrikęs, išgyvenantis šoko būseną. Kad nuo seksualinio smurto nukentėjęs žmogus nevaikščiotų nuo vieno kabineto iki kito, profesorė su kolegomis vysto budinčios komandos idėją – specialistai turėtų susiburti aplink nukentėjusįjį.
„Tai ne ta situacija, kur tuoj pat reikia patekti pas kardiologą, nes baigiasi vaistai. Čia reikia gyventi pačiai su savimi, su tuo, kas atsitiko, ir tikėtis, kad išgyvensi. Būtent taip jos dažniausiai ir daro. Taigi mūsų misija yra prisikviesti jas, kad jos neliktų užsidariusios vienos ir kad gautų visą pagalbą, kokia yra reikalinga“, – sako medikė.
Idėja jau nugulė sveikatos apsaugos ministro įsakyme, kuris galioja nuo 2022 metų pradžios. Pacientėms ir pacientams penkiose ligoninėse specializuotą pagalbą turi teikti penkių specialistų komanda: gydytojas akušeris ginekologas ir (ar) skubiosios medicinos gydytojas, išklausęs pagalbos teikimo seksualinį smurtą patyrusiems asmenims kursą; teismo medicinos ekspertas; medicinos psichologas; bendrosios praktikos slaugytojas ir socialinis darbuotojas.
Jei reikia, kviečiamas gydytojas psichiatras ir kiti specialistai. Turi būti atskira patalpa laukimui, kad nukentėjusi nebūtų bendroje eilėje, bei atskiras apžiūros kabinetas. Jei nukentėjusi atvyksta į kitą gydymo įstaigą, jai turi būti organizuojamas pervežimas į vieną iš penkių centrų.
Vaikai vežami į globos namų „Užuovėja“ Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centrą.
„O tai ką mes čia galim padaryt?“
Tačiau praktiškai ministro įsakymas vis dar veikia ne visose gydymo įstaigose. Anonimiškai savo patirtimi pasidalinusi moteris pasakoja, kad praėjusiais metais, su nukentėjusiąja apsilankiusi vienoje iš minėtų gydymo įstaigų, ji turėjo medikams pristatyti galiojančią tvarką, kad gautų pagalbą.
„Sakau, štai išžaginta mergina. Jie atsako: o tai ką mes čia galim padaryt? Sakau, jūs turit visą įsakymą, ką turit padaryt. Kokį įsakymą, duokit jį mums, sako jie. Atsisiunčiau iš interneto, persiunčiau jiems, jie atsispausdino, pažiūrėjo. Šalia moteris, kuriai reikia pagalbos, o jie printina įsakymą. Tada jie paskambino, atėjo gydytoja…
Viskas vyksta prie moters. Juk nepasakysi moteriai, kad dar palauktų, išeitų, kažkur pabūtų“, – pasakoja moteris.
„Popieriuje įsakymas atrodo labai gražiai, bet mes įgyvendinto plano realiai neturime“, – sako prof. Kristina Jarienė.
Kalbinti medikai sako, kad šios tvarkos praktikoje yra ne viena neišspręsta sisteminė problema, kurią paliekama spręsti pačioms gydymo įstaigoms. Medikai pasakoja jaučiantys bejėgiškumą.
Popieriuje įsakymas atrodo labai gražiai, bet mes įgyvendinto plano realiai neturime.
Teismo medikų trūksta
Pirmiausia pagalbos nukentėjusiems nuo seksualinio smurto grandinėje itin aštriai iškyla teismo medicinos specialistų trūkumas Lietuvoje. Tai ne tik kelia įtampą tarp teismo medicinos specialistų ir gydytojų ginekologų, bet ir riboja galimybes nukentėjusiems vėliau apsiginti teisme.
Pagal jau minėtą įsakymą teismo medicinos ekspertas turėtų būti vienas iš penkių pagalbos komandos narių. Ne vienas kalbintas ekspertas – tiek gydantis medikas, tiek teismo medicinos specialistas akcentavo, kad dirbant su seksualinio smurto aukomis teismo mediko buvimas, ypač per pirmąsias 72 valandas, labai svarbus.
„Yra sužalojimų lyties organų srityje, bet gali būti ir ant rankų, ant kojų. Ginekologas sakys: kuo čia dėtos tos rankos, kojos? Aš žiūriu tik savo sritį. Tada reikia teismo mediko, kad jisai aprašytų tai, kas yra ant rankų ir kojų.
Akušeriui ginekologui geriau, kad atvyktų teismo ekspertas. Geriau, kad visada dirbtų komisija, – sako nepriklausomas teismo medicinos ekspertas Paulius Petreikis. – Mes galime nuo kūno paimti svetimo žmogaus dalykus – plaukus, panagių turinį. Teismo ekspertas žino, kaip pasiimti, o akušeris ginekologas – ne.“
Teismo medicinos specialistas, apžiūrėjęs nukentėjusį žmogų, vėliau savo išvadas pateikia tyrėjams bei pristato teisme. Teismo medikai yra pasirengę ir pripratę prie emocinio krūvio teisme bei moka medicinines išvadas pristatyti taip, kad jas suprastų teisėsaugos darbuotojai.
Nesant teismo medicinos eksperto, darbas krenta ant apžiūrą atlikusių gydytojų ginekologų pečių. Pasak specialistų, gydantiems gydytojams tai trukdo dirbti savo tiesioginį darbą.
Yra sužalojimų lyties organų srityje, bet gali būti ir ant rankų, ant kojų. Ginekologas sakys: kuo dėtos tos rankos, kojos? Tada reikia teismo mediko, kad jisai aprašytų tai, kas yra ant rankų ir kojų.
„Ginekologas, akušeris – visi turi savo darbo dienas, grafiką, paskirtus pacientus, konsultacijas. Ir staiga tau įkrenta teismas. Nebegali užsirašiusio žmogaus apžiūrėti, paskirtos operacijos atlikti. Tai jiems labai nepatogus darbas, – užstoja gydančius kolegas P.Petreikis. – O teismo ekspertui kas?
Tavo grafike įrašyta teismo diena – tavo tos dienos darbas. Tuo tarpu ginekologui – dešimt konsultacijų ir teismas. Kiek užtruks teismas, niekas nežino. Ar pusę valandos, ar tris, ar penkias. Ką jiems daryti su užregistruotomis konsultacijomis? Bet kuris gydantis gydytojas nenori teismo, nes kenčia jo darbas.“
„Stengiesi išvengti pažeminimo“
Profesorė Kristina Jarienė atskleidžia, kad gydantiems gydytojams dalyvavimas teisminiame procese bei susidūrimas su galimų smurtautojų gynėjais ir jų veiklos metodais neretai yra žeminanti patirtis.
Medikė prisimena vieną tokį atvejį iš daugelio: „Neseniai kalbėjau su kolega. Jis turi ne vieną tokią patirtį. Turėjau ir dar vis turiu įrodinėti, kad gebu dirbti savo darbą, pasakoja jis man. Nors žmogus jau tuoj išeis į pensiją, jis išmokęs daug puikių specialistų, parašęs ne vieną vadovėlį, straipsnį. Ir turi įrodinėti, kad yra savo srities specialistas. Yra situacijų, kai tu stengiesi išvengti pažeminimo.“
Specialistai apibendrina: dėl šių priežasčių gydantys gydytojai stengiasi išvengti teismo. Todėl jie gali vengti ir nukentėjusio žmogaus apžiūros.
„Jeigu nedarei apžiūros, tavęs ir į teismą nekvies. Tai natūralus procesas“, – teismo medikas P.Petreikis išryškina sisteminę specialistų trūkumo problemą, metamą ant medikų pečių.
Valstybinė teismo medicinos tarnyba patikslino, kad per metus ekspertai apžiūri apie 240 galimų seksualinio smurto aukų. Vilniuje dirba 18 teismo medikų, o budinčių Vilniuje – tik 3. Kituose keturiuose didžiuosiuose miestuose dirba iš viso 19 teismo medicinos ekspertų. Kiekviename jų budinčiųjų daugiau nei Vilniuje: Kaune budi 5 ekspertai, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje – po 4.
Dabartinio budinčių specialistų skaičiaus Vilniaus skyriuje nepakanka tolygesniam krūvio paskirstymui, sako tarnybos atstovai. Vilniaus apskrityje pagal absoliučius skaičius registruota daugiausia seksualinio smurto atvejų, o budi mažiausiai teismo ekspertų. Regionuose situacija dar sudėtingesnė.
Teismo medikas P.Petreikis pasakoja, kad kai kuriuose miestuose visus metus dirba ir budi tik vienas teismo ekspertas. Pasak teismo medicinos tarnybos, daugiau ekspertų „nesirenka budėti dėl papildomo darbo krūvio ir šiuo metu nustatyto apmokėjimo“.
Kodėl pareigūnai vengia pradėti tyrimus?
Įtarus seksualinį smurtą, apie tai visada informuojama policija. Atvykęs policijos pareigūnas sprendžia, ar pradėti tyrimą. Jei nukentėjęs vaikas, pranešama Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai.
Pagal mūsų jau minėtą ministro įsakymą, įsigaliojusį 2022 metų pradžioje, teismo medicinos ekspertai kviečiami tik tada, kai ikiteisminį tyrimą dėl galimo išprievartavimo nusprendžia pradėti policija. Tačiau medikai dalinasi, kad policija tikrai ne visada siekia tyrimą pradėti.
Viena iš priežasčių gali būti jau minėtas žmogiškųjų išteklių stygius. Jis juntamas visose tarnybose, o šio trūkumo slegiamos institucijos ieško sprendimų, kaip sumažinti darbo krūvį. Tačiau yra ir kitų. Pirmiausia, galimas nepasitikėjimas ir netikėjimas nukentėjusiu žmogumi. Tai specialistai išgirsta bendraudami su pačiais pareigūnais.
„Tų priežasčių [nepradėti ikiteisminio tyrimo] būna labai įvairių, – pasakoja prof. K.Jarienė. – Turbūt kvailiausia ir mažiausiai suvokiama yra ta, kad, tarkim, pareigūnams reikės pildyti labai daug popierių, jei moteris persigalvos. Kita priežastis gali būti, kad nukentėjusioji dabar yra labai girta, išsimiegos ir persigalvos. Arba, tarkim, pažiūrėk, kaip ji atrodo. Ji neįgali parašyti rašto ar prašymo ikiteisminiam tyrimui.“
Tų priežasčių nepradėti ikiteisminio tyrimo būna labai įvairių. Turbūt kvailiausia ir mažiausiai suvokiama yra ta, kad, tarkim, pareigūnams reikės pildyti labai daug popierių, jei moteris persigalvos.
Neretais atvejais policija pasirenka nekviesti teismo eksperto, sako medikė.
Pagal teisės aktus, jei pareigūnai pradeda ikiteisminį tyrimą, pakviestas teismo medicinos ekspertas surenka seksualinio ir kitokio smurto įrodymus ir juos tiria, o tyrimų rezultatai perduodami policijai. Teismo medicinos eksperto paslaugos apmokamos iš valstybės biudžeto ir pačiam pacientui už teismo medicinos ekspertui reikalingus ėminius mokėti nereikia.
Aplinkybių tikslinimas
Policijos komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis, paklaustas, pagal kokius kriterijus pareigūnai nusprendžia pradėti ikiteisminį tyrimą, nurodė, kad vertinant, ar buvo įvykdyta nusikalstama veika, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso atitinkamuose straipsniuose nurodytais nusikalstamos veikos požymiais.
Pavyzdžiui, 149 straipsnis (išžaginimas) numato, kad siekiant taikyti baudžiamąją atsakomybę reikalinga nustatyti požymius, leidžiančius manyti, kad lytiniai santykiai vyko naudojant fizinį smurtą ar duomenis, kad buvo panaudotas fizinis smurtas ar grasinta jį panaudoti, ar nustačius bejėgiškos būklės požymius.
Pasak policijos atstovo, tokiais požymiais gali būti sužalojimai arba nukentėjusio žmogaus parodymai, kad jam ar jai buvo grasinama panaudoti fizinį smurtą arba jis buvo panaudotas. Jei nukentėjęs žmogus duodamas parodymus sako, kad buvo pasinaudota jo ar jos bejėgiška būkle, tai taip pat policija vertina kaip galimos nusikalstamos veikos požymį.
„Pažymėtina, kad ikiteisminiam tyrimui pradėti pakanka duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad galėjo būti padaryta nusikalstama veika. Tam momentui nereikia, kad jos padarymas būtų įrodytas, kadangi ši informacija toliau renkama jau tyrimo metu“, – atsiųstame komentare rašo R.Matonis.
Nesant pakankamai duomenų ikiteisminiam tyrimui pradėti, LR Baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsnio nustatyta tvarka pradedamas aplinkybių patikslinimas, priduria policijos atstovas.
Pirminis informacijos patikrinimas ir aplinkybių tikslinimas prieš nusprendžiant, ar pradėti ikiteisminį tyrimą, gali trukti iki 10 dienų nuo skundo ar pranešimo apie seksualinį smurtą. Tuo tarpu būtent šis laikotarpis yra kritinis (ir jis net mažesnis – 72 valandos), norint surinkti ir išsaugoti seksualinio smurto įrodymus. Tą geriausiai gali padaryti teismo medicinos ekspertas. Tačiau jei pareigūnas priims sprendimą skirti laiką aplinkybių tikslinimui, eksperto jis kol kas nepakvies.
Svarbūs įrodymai gali būti (ir tikriausiai bus) prarasti. Šis įstatyminio reguliavimo aspektas gali būti būtent tai, kas trukdo nukentėjusiems nuo seksualinio smurto vėliau teisme įrodyti išprievartavimą.
Vytauto Didžiojo universiteto teisės mokslininkės situacijas, kai pareigūnai gali vengti pradėti ikiteisminius tyrimus, sieja ir su dabartiniu teisiniu reguliavimu. Pagal galiojantį Baudžiamąjį kodeksą žmogus teisme turi įrodyti, kad prievartavimo metu priešinosi.
„Jeigu nėra prievartos (fizinio smurto, – aut. past.) požymių, iš esmės nėra tam tikrų priešinimosi ženklų ant kūno, tampa sudėtinga tą [tyrimo] procesą tęsti. Pradedama abejoti tokio proceso sėkme. Nes [teisinis] reguliavimas yra aiškus, ko reikia“, – sako dr. Neringa Palionienė, Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto lektorė.
Daugiau apie teisinį reguliavimą ir svarstomus pakeitimus – ketvirtoje tekstų serijos dalyje.
Įstatymų skyles kamšo medikai
Išprievartautas žmogus, ką tik patyręs tokį sukrečiantį įvykį, gali būti šoko būsenos ir ne visuomet būna pasiruošęs iškart teikti skundą, kalbėti apie tai.
„Jeigu moteris šią minutę sako, kad nenori tuoj pat rašyti pareiškimo, dažniausiai teismo ekspertai nusiplauna rankas ir išvažiuoja arba policija nieko nedaro, – sako prof. K.Jarienė. – Galbūt po dešimties dienų, pakalbėjusi su draugėmis, o galbūt pati su savimi, ji žinos, ką nori daryti.“
Čia matome dar vieną problemą reguliavime, kuri gali trukdyti sėkmingam teisiniam procesui – įstatymuose nesureguliuota, kaip medikams saugoti ėminius. Kol pareigūnai tikslina aplinkybes ir nėra pakviesto teismo medicinos eksperto, medikai jau dabar stengiasi savo iniciatyva rinkti ir saugoti spermos ėminius arba kraują bei šlapimą narkotikams ir alkoholiui nustatyti. Tačiau šitų tyrimų vertinti ir analizuoti pačios ligoninės negali, tą turi daryti teismo medicinos tarnyba. Ji ėminius tiria tik tuo atveju, jei policija pradeda ikiteisminį tyrimą.
Kol tyrimas nepradedamas, medikai savo iniciatyva saugo ėminius „iki pareikalavimo“, t.y., kol pareigūnai jų nepaims. Išsaugoti ėminius iki tyrimo pradžios poreikis yra didžiulis (prisiminkime aplinkybių patikslinimui skirtas dešimt dienų. Po tiek laiko, pavyzdžiui, ėminiai toksikologiniams tyrimams jau nebebus tinkami). Tačiau kaip, kiek ir kur ligoninės gali saugoti šiuos ėminius, šiuo metu įstatymuose nėra niekaip reglamentuota. Vadinasi, medikų išsaugotas svarbus ėminys teisme gali būti nesunkiai atmestas argumentuojant, kad jis buvo neteisingai laikomas.
Pagalba penkiose specializuotose gydymo įstaigose
Kai nuo seksualinio smurto nukentėjęs žmogus atvyksta (ar būna atvežtas) į gydymo įstaigą ir jam reikalinga būtinoji pagalba (pavyzdžiui, žmogus sumuštas, kraujuoja, apsinuodijęs narkotinėmis, kitomis psichiką veikiančiomis medžiagomis ar kenčia nuo kitų gyvybei pavojingų būklių), nuolatiniams šalies gyventojams visose gydymo įstaigose ji teikiama nemokamai, nepriklausomai nuo jų pilietybės ir draustumo.
Tuo tarpu specializuotas paslaugas nukentėjusiems nuo seksualinio smurto šiuo metu gali teikti tik penkios gydymo įstaigos: Vilniaus universiteto Santaros klinikos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikos, Klaipėdos universitetinė ligoninė, Respublikinės Šiaulių ir Panevėžio ligoninės.
Valstybinės ligonių kasos (VLK) atstovė Vita Lyskoitienė informavo, kad specializuotose gydymo įstaigose apdraustiems pacientams turi būti suteikiamas platus spektras nemokamų paslaugų pagal vadinamąjį „smurto kodą“.
Paslaugos pagal „smurto kodą“
„Skubi pagalba“ seksualinio smurto kontekste gauna papildomą reikšmę. Skubiai būtina paimti spermos ėminius, kol jie dar yra žmogaus kūne. Po 72 valandų nuo įvykio tai padaryti dažniausiai jau per vėlu. Skubiai reikia atlikti ir ligų bei nėštumo profilaktiką, kol tai yra prasminga. Seksualinio smurto atveju tai taip pat laikas iki 72 valandų, sako medikai. 72 valandų terminas skiria medikų paslaugas į skubiąsias ir neskubiąsias.
Specializuotose gydymo įstaigose, nepriklausomai nuo to, kada atvyksta nukentėjęs pacientas, pagal „smurto kodą“ atliekama apžiūra, įvertinama fizinė ir emocinė būklė, prireikus konsultuoja kiti specialistai. Atliekami tyrimai dėl ŽIV, hepatitų B ir C, sifilio bei kitų lytiškai plintančių infekcijų. Taip pat atliekami kraujo ir šlapimo toksikologiniai tyrimai, jei medikai įtaria, kad pacientas gali būti apsvaigęs (ar apsvaigintas) nuo alkoholio, narkotinių ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų ar jeigu jis pats taip teigia.
Specializuotose gydymo įstaigose, nepriklausomai nuo to, kada atvyksta nukentėjęs pacientas, pagal „smurto kodą“ atliekama apžiūra, įvertinama fizinė ir emocinė būklė, prireikus konsultuoja kiti specialistai.
Vaisingo amžiaus pacientėms pasiūloma skubioji kontracepcija. Prireikus apdraustas pacientas gali būti gydomas ligoninėje. Gydymą šiose ligoninėse pradėjęs pacientas bus ir toliau stebimas ir gydomas, o tyrimai bus atliekami po 1, 3, 6 ir 8 mėnesių nuo patirto seksualinio smurto. Ligonių kasų specialistė informavo, kad už tai apsidraudusiems pacientams mokėti nereikės.
V.Lyskoitienė taip pat pabrėžė, kad visas šias paslaugas nukentėjęs nuo seksualinio smurto žmogus turi gauti nepriklausomai nuo to, ar nuspręs parašyti pareiškimą policijai, ar ne. Paciento sprendimas pačiam nesikreipti į policiją nėra pagrindas neteikti jam reikalingos medicinos pagalbos, rašo specialistė atsiųstame komentare.
Apdraustam privalomuoju sveikatos draudimu pacientui reikalingos sveikatos priežiūros paslaugos specializuotoje įstaigoje apmokamos ir tuo atveju, kai ikiteisminis tyrimas nepradedamas.
Šios paslaugos specializuotose ligoninėse teikiamos ir ambulatoriškai, kreipiantis ne per priėmimo skyrių. Atkreipiame dėmesį, kad šios paslaugos turi būti teikiamos ir seksualinį smurtą patyrusiems vyrams, pritaikius jas vyrų poreikiams (pavyzdžiui, neteikiama kontracepcija ir kitos tik moterims teiktinos paslaugos).
Pagalba kitose Lietuvos gydymo įstaigose
Jei nukentėjęs žmogus atvyko į kurią nors kitą gydymo įstaigą, o ne į vieną iš penkių specializuotųjų, kaip jau minėjome, jam visuomet bus suteikta nemokama būtinoji pagalba. Kad pagalbos teikimo metu nebūtų sunaikinti, bus paimti ir ėminiai spermos paieškai bei kraujo, šlapimo ėminiai, jei įtariama, kad pacientas gali būti apsvaigęs ar apsvaigintas arba jei jis taip tvirtina.
Svarbu žinoti, kad pagal ministro įsakymą toksikologiniai kraujo ir šlapimo tyrimai visose gydymo įstaigose atliekami praėjus iki 48–96 valandoms nuo patirto seksualinio smurto. Šie tyrimai turi būti atlikti, jei medikai mato šias indikacijas: pacientas buvo netekęs sąmonės, įtariama, kad ji ar jis buvo apsvaiginti ir yra būdingi tam simptomai (tokie kaip sąmonės, atminties, koordinacijos sutrikimai ir kiti). Taip pat jei apsvaiginimą įtaria pats pacientas.
Atvykęs per 72 valandas nuo įvykusio smurto pacientas tolesniems specializuotiems tyrimams ir gydymui turi būti skubiai pervežtas į artimiausią vieną iš penkių specializuotų ligoninių. Ši paslauga pacientui taip pat nekainuoja ir daroma tik pacientui sutikus. Greitą pervežimą turi suorganizuoti gydymo įstaiga, į kurią žmogus atvyko, arba savivaldybės administracija.
Jei žmogus kenčia nuo smurto artimoje aplinkoje, pervežimui pasitelkiama Specializuotų kompleksinės pagalbos centrų pagalba. Žmogus gali nuvykti ir pats arba būti nuvežtas kito žmogaus ar atstovo.
Jei žmogaus gyvybei gresia pavojus, pirmiausia suteikiama būtinoji pagalba ir tik tuomet žmogų galima pervežti. Tokiu atveju iki specializuotos ligoninės jis vežamas greitąja.
Atvykus po 72 valandų nuo įvykio, medikai taip pat gali atlikti minėtus žingsnius: ištirti dėl lytiškai plintančių infekcijų, paskirti profilaktiką.
Tačiau ambulatorinis kelias šiandien galimas tik penkiose specializuotose įstaigose. Kitos gydymo įstaigos valstybės apmokėjimo negautų, taigi pacientas ar pacientė už paslaugas turėtų susimokėti pats/pati.
Tai, kad vadinamojo „smurto kodo“ paslaugos pacientams apmokamos tik penkiose specializuotose įstaigose, kai kurie ekspertai ir nukentėję įvardija kaip taisytiną padėtį. Viena vertus, patyrusiam seksualinį smurtą žmogui jo jautrioje situacijoje būtinas konfidencialumas, o atvykus į savo gydymo įstaigą, kurioje bendruomenės nariai vieni kitus pažįsta, tai gali nepavykti. Bet kelionė iki artimiausio didžiojo miesto gali užimti laiko, kuris labai brangus.
Žmogaus noras apsiplauti ar persirengti labai suprantamas, tačiau tokiu būdu ant kūno ar kūno ertmėse esantys smurto įrodymai gali būti visiškai sunaikinti.
Labai svarbu, jei tik tai įmanoma, į gydymo įstaigą po prievartavimo vykti nenusiprausus, nepersirengus, patariama ir nevalgyti ar negerti, neskalauti burnos. Žmogaus noras apsiplauti ar persirengti labai suprantamas, tačiau tokiu būdu ant kūno ar kūno ertmėse esantys smurto įrodymai gali būti visiškai sunaikinti.
Kitos problemos
Į klausimus apie ministro įsakymo įgyvendinimą atsakė trijų specializuotą pagalbą teikiančių gydymo įstaigų Klaipėdoje, Kaune ir Šiauliuose atstovai. Jie įvardijo daugiau problemų, kurios trukdo jiems padėti nukentėjusiems taip, kaip nurodyta ministro įsakyme. Šias problemas turėtų išspręsti ne medikai, tačiau būtent šie specialistai susiduria su pasekmėmis ar nerimu dėl neapibrėžtumo.
Medikai dalijasi, kad Šiauliuose privalomi kvalifikacijos tobulinimo kursai šiuo metu organizuojami be išankstinio paskelbimo ir be galimybės į juos iš anksto užsiregistruoti. Taip pat teisės aktuose nepakankamai reglamentuota, kaip medikai turėtų apžiūrėti vaikus, kurie sako patyrę prievartą, bet neturi sveikatos sutrikimų. Tokiu atveju ginekologai negali konsultuoti be teismo eksperto. Bet teismo ekspertą kviečia policijos pareigūnas tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. O tai, kaip jau žinome, vyksta ne visais atvejais. Medikai nežino, ką daryti.
Trečia problema – teismo medicinos eksperto atvykimas užtrunka, nes sveikatos paslaugų regionai nesutampa su policijos regionų suskirstymu, o ekspertai gali būti išvykę atlikti kitų užduočių. O laikas seksualinio smurto patyrimo situacijose ir renkant įrodymus yra labai brangus.
Neaiškus ir teisinis reguliavimas dėl to, kas, kokiomis sąlygomis ir su kokia kvalifikacija turi teisę paimti nuo nukentėjusio kūno spermos ėminius, kai šią funkciją leidžiama atlikti išklausiusiems kursus kitiems specialistams. Įstatymuose, pasak medikų, nėra reglamentuota ir tai, kur, kaip ir kiek laiko medikai turi laikyti tuos ėminius.
Apžiūra ir anonimiškumas
Atvykusios į gydymo įstaigą prievartos aukos būna išsigandusios, sutrikusios, apimtos šoko ar nevilties, o darbas su jais reikalauja laiko. Specialistai turi atsargiai ir jautriai atlikti savo darbą su fiziškai ir psichologiškai itin pažeidžiamu žmogumi. Nesant budinčios komandos moterį turi priimti tuo metu priėmimo skyriuje dirbantys medikai, kurių pagalbos laukia ir kiti pacientai. Medikai ir pats nukentėjęs gali jausti skubos kuriamą įtampą ir stresą apžiūros metu, kuris gali sukelti papildomą traumą.
„Tu žinai, kad už tavęs dar laukia eilė specialistų, kurie turi pakonsultuoti kitus pacientus. Priėmimo skyrius yra tikrai užimta, aktyvi vieta. Apžiūra gali būti mechaniškai labai tiksli, bet psichologiškai sutraumuoti labiau, negu galėtume įsivaizduoti“, – pasakoja prof. K.Jarienė.
Medikai ir čia savo iniciatyva stengiasi padėti. Jie kuria pacientėms „žaliąjį koridorių“ – pildo vidinius siuntimus, asmeninių skambučių pagalba derina vizitus pas kitus specialistus, siūlo tolesnę pagalbą. Prof. K.Jarienė sako, kad labai retai moteris jos atsisako.
Anonimiškumo, kuris turėtų būti garantuojamas šitoje situacijoje, mes dar neturim.
Šiame etape atsiranda dar viena problema – neužtikrinamas pacientės patirties anonimiškumas.
„Jeigu aš norėčiau atlikti tyrimus pagal smurto protokolą, kurį ligonių kasos dabar jau apmoka, turėčiau rašyti smurto kodą. Bet smurto kodas nepaslepia visos istorijos. Tą istoriją vėliau gali matyti bet kuris specialistas, prisijungęs prie e. sveikatos. Taigi negali atlikti visų tyrimų pagal smurto kodą ir ieškai kelių kitos ligos kode. Anonimiškumo, kuris turėtų būti garantuojamas šitoje situacijoje, mes dar neturim“, – sako medikė.
Stereotipai
„Kai mergina pranešė apie savo žaginimą, policijos pareigūnų reakcija buvo: ai, kokia smagi naktis buvo. Na ir naktelė. Tai panašu į „mažiau gerk ir raitykis“. Kitą mano draugę išžagino vyras. Ji norėjo su juo permiegoti, bet persigalvojo. Ir jis vis tiek parvertė ją ant lovos ir išprievartavo.
Ji iš karto kreipėsi į policiją. Iš karto, ištrūkusi iš to buto, iš tos erdvės. Ir kai policija atvyko į įvykio vietą, jie paklausė: tu prostitutė? Tau tiesiog klientas nesumokėjo? Dėl to tu kreipeisi?“ – dalinosi Ramona (vardas pakeistas. Merginos istoriją pasakojome pirmoje tekstų serijos dalyje).
Policijos pareigūnų netikėjimą yra pastebėjusi ir prof. K.Jarienė: „Buvo tokių situacijų, kai jie sakė [medikams]: jūs dabar įrodykit, kad buvo prievarta, ir mes tada jau arba pradėsim, arba nepradėsim ikiteisminio tyrimo. Tai rodo skepticizmą ir netikėjimą. Iki 95 procentų atvejų mes galime nematyti [fizinių sužalojimų].
O kas yra įrodymas? Akivaizdūs spermos likučiai kūno ertmėse. Bet kaip aš galiu įrodyti, kad jie ten yra, jeigu nepradedamas ikiteisminis tyrimas?"
Buvo tokių situacijų, kai jie sakė medikams: Jūs dabar įrodykit, kad buvo prievarta, ir mes tada jau arba pradėsim, arba nepradėsim ikiteisminio tyrimo. Tai rodo skepticizmą ir netikėjimą.
Policijos departamento komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis, komentuodamas pastebėjimus dėl vengimo pradėti ikiteisminius tyrimus bei pareigūnų reikalavimą „įrodyti“, pabrėžė, kad pareigūnai savo veikloje vadovaujasi Baudžiamajame kodekse numatytais nusikalstamų veikų kriterijais. Jie yra esminė sąlyga pareigūnui vertinti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad buvo įvykdyta nusikalstama veika.
„Neturime galimybės pakomentuoti, kai nėra nurodytos konkrečios situacijos ir neturime duomenų, kad pareigūnai vengtų pradėti ikiteisminius tyrimus. Tačiau tokio pobūdžio komentarai, jeigu jie būna išsakyti, yra nepriimtini, o sprendimai turi būti priimami vadovaujantis teisiniais ir motyvuotais argumentais“, – komentare nurodo policijos atstovas.
Paklaustas apie nukentėjusiosios cituojamus pareigūnų komentarus, R.Matonis kolegų atžvilgiu buvo griežtas: bet kokie komentarai, galintys sukelti nesaugumo ar kitokį neigiamą jausmą nukentėjusiajam, vertintini neigiamai, yra nepriimtini ir neatspindi policijos požiūrio į nukentėjusiuosius.
„Ji meluoja“
„Ji meluoja“ – yra labai stipriai paplitęs mitas apie nuo seksualinio smurto nukentėjusias moteris ir merginas. Jį lengvai paneigia mokslininkų tyrimai.
Melagingų kaltinimų dėl seksualinio smurto dažnis nėra didesnis nei kitų nusikaltimų atveju. 2005 metais Jungtinės Karalystės Vidaus reikalų ministerija užsakė tyrimą, kurį atliko Londono Metropolitan universiteto mokslininkai Kelly, Lovett ir Regan. Tyrimo imtį sudarė tūkstančiai pranešimų policijai keliolikoje JK policijos apygardų ir Mančesterio seksualinio smurto pagalbos centro medicininiai duomenys.
Mokslininkai atskyrė pareiškimus, kurių tyrimai baigėsi sprendimu „nepagrįsta“ (angl. unfounded – kai trūksta įrodymų), nuo „melagingų“ (angl. false – kai buvo įrodyta, kad prievartos nebuvo).
Melagingų kaltinimų dėl seksualinio smurto dažnis nėra didesnis nei kitų nusikaltimų atveju.
Rezultatai parodė, kad policija iš karto „melagingais“ (angl. false) įvardijo 8 proc. visų nagrinėtos imties atvejų. Mokslininkai išsiaiškino, kad policininkai prie melagingų priskyrė ne tik atvejus, kai skundo teikėjas prisipažino melavęs, bet ir tuos, kai skundas buvo atsiimtas, kai nepavyko surinkti įrodymų ar kai skundo pateikėjas nebendradarbiavo su tyrėjais.
Pastarosios priežastys nebūtinai įrodo, kad pareiškėjas melavo. Ir skundo atsiėmimas savaime nereiškia, kad kaltinimas buvo melagingas. Jis gali būti atsiimtas dėl spaudimo, traumos, baimės. Čia reikėtų pastebėti, kad Lietuvos įstatymai nesuteikia galimybės atsiimti pareiškimo. Pašalinus neaiškius ir abejotinus atvejus, Londono Metropolitan universiteto mokslininkai nustatė, kad realus, patikimai pagrįstas melagingų skundų rodiklis yra 3 proc.
Įdomu paminėti kelias tyrimą atlikusių mokslininkų padarytas išvadas. Bylos, susijusios su nuolatinį darbą turinčiais asmenimis, buvo rečiau pripažintos „nepagrįstomis,“ nei su bedarbiais susijusios bylos.
Neįgalieji beveik du kartus dažniau patekdavo į „melagingų kaltinimų“ grupę. Tik 2 iš 66 prostitucija užsiimančių moterų, kurios kreipėsi į teisėsaugą, pateko į „melagingai apkaltinusiųjų“ grupę. Kuo artimesni buvo nukentėjusiojo ir kaltinamojo santykiai, tuo mažesnė tikimybė, kad atvejai bus pripažinti melagingais.
2010 metais JAV mokslininkai David Lisak, Lori Gardinier, Sarah C.Nicksa ir Ashley M.Cote paskelbė tyrimą. Mokslininkai 10 metų detaliai analizavo visus pranešimus apie seksualinį smurtą viename dideliame šiaurės rytų JAV universitete. Iš viso 136 atvejus. Pagal šio tyrimo rezultatus 5,9 proc. atvejų (8 pranešimai) buvo pripažinti melagingais.
Los Andželo policijos departamentui (LAPD) 2008 metais pateikti pareiškimai dėl seksualinio smurto buvo analizuoti 2014 metais paskelbtame mokslininkų Spohn, White ir Tellis tyrime. Melagingų pranešimų rodiklis tarp visų LAPD pranešimų sudarė 4,5 proc.
2015 metais atlikta metaanalizė, kurioje apžvelgti septyni tyrimai, parodė, kad 5,2 proc. pranešimų buvo patvirtinti kaip melagingi.
Policijos departamento komunikacijos skyriaus vedėjas R.Matonis atsiųstame komentare teigia: „Melagingų pranešimų, kuriais pranešama apie nebūtą seksualinio pobūdžio nusikaltimą, yra pavieniai atvejai. Už melagingą pranešimą apie įvykdytą nusikalstamą veiką yra taikoma baudžiamoji atsakomybė.
Pranešimai gali būti priskirti melagingiems tik kai yra ištiriamos visos su nusikalstama veika susijusios aplinkybės ir nustatoma, kad pranešimas neatitinka realybės.“
3 pranešimai
Nepaisant šių duomenų, Lietuvoje besikreipiančiųjų į teisėsaugą dalis yra labai maža, palyginus su kitomis šalimis, pavyzdžiui, Skandinavijos regionu ar Jungtine Karalyste. Atsiliekame net nuo kaimyninių šalių. Pagal policijos registruotus išžaginimus Estijoje 100 000 gyventojų tenka 14,7 pranešimo, Latvijoje – 15,3, o Lietuvoje – tik 3 pranešimai.
Kokia dalis patyrusių seksualinį smurtą suaugusiųjų kreipiasi į teisėsaugą, galime įvertinti ir pažvelgę į 2020 metais Vokietijoje atliktos bendros Federalinės kriminalinės policijos tarnybos ir federalinių žemių policijos įvykdytos apklausos rezultatus. Viktimizacijos apklausa SKiD skirta neregistruotam nusikalstamumui tirti. Jos metu išanalizuoti 45 351 interviu. Rezultatai parodė, kad seksualinės prievartos nusikalstamų veikų srityje policijai pranešama maždaug apie kas dešimtą nusikaltimą (9,5 proc.).
„Net ir tarp teismo ekspertų yra tokių [kurie netiki], ir tarp tų, kurie teikia pagalbą skubios pagalbos skyriuose. Esu dalyvavusi susitikime, kur vienas iš administracijos atstovų pareiškė, kad jis nemato prasmės netgi svarstyti šio klausimo, nes 80 procentų yra melagės. Ir jis yra medikas.
Galvoju, kad, ko gero, tai net ne jų problema. Tai visų mūsų problema. Mes turbūt augome tokioje aplinkoje, kur moterys visada yra kaltos. Ir dabar yra tas laikas, kada reikėtų tai keisti. Tik labai sunkiai pavyksta“, – sako prof. K.Jarienė.
Dokumentinio filmo „Su kokiomis istorijomis mes augom“ antrąją dalį žiūrėkite čia:
Trečiojoje straipsnių serijos dalyje kviečiame susipažinti su dar nepublikuotu lietuvių moksliniu darbu apie seksualinio smurto nusikaltimo sąsajas su įvairiais faktoriais (alkoholio vartojimu, bendruoju vidaus produktu), pasiskirstymą Lietuvos teritorijose, amžiaus grupėse. Taip pat analizuosime seksualinio smurto prieš vaikus ir pornografijos paplitimą bei jų ryšį su prievarta, pagalbos galimybes asmenims, turintiems potraukį vaikams, bei smurto rizikos įvertinimo kokybę Lietuvoje.
Tyrimą iš dalies finansavo:
