Istorinė didikų giminė
Grafai Tiškevičiai garsi Lietuvos didikų giminė. Daugiau nei šimtą metų Juozapo, Sofijos, Felikso, Antaninos Tiškevičių vardai buvo neatsiejami nuo Palangos istorijos. Kurorto tapsmas, jo vystymasis, unikalūs pajūrio paminklai, šimtamečiai Birutės parkas ir bažnyčia, rezidenciniai grafų Tiškevičių rūmai, jūros tiltas, Kurhauzo, Anapilio, Baltoji vilos ir daugelis kitų statinių, pirmasis artezinis šulinys, pirmoji ligoninė, plytinė, pirmasis viešbutis ir daugelis kitų objektų – tai grafų Tiškevičių giminės indėlis į Palangos kurorto plėtrą, jo garsinimą.
Palangos savivaldybė kviečia miestelėnus ir svečius sekmadienį, 10 val. pagerbti istorinę kurorto asmenybę mišiose Palangos bažnyčioje, 11 val. – Palangos senosiose kapinėse prie grafų Tiškevičių šeimos kapo. Išvykstama po šv. Mišių, autobusas lauks parapijos kieme.
Grafo gyvybė užgeso pernai, liepos 10 dieną Varšuvoje. Amžinojo poilsio vieta jis pasirinko Palangą, kurią, kaip mėgo sakyti, „sutvėrė jo tėvai”, kur su bendraamžiais gainiojo kamuolį , paryčiais grįždavo iš šokių kurhauze ar susitikdavo su draugais vyno taurei pajūrio restorane, kur augo, mokėsi, jautė šeimos ryšius. Amžinojo poilsio vieta pasirinko miesto kapines, kur šeimos kapavietėje ilsisi anksti mirusi jo sesuo Antanina, o senasis kryžius mena jo tėvo seserį grafaitę Mariją Tiškevičiūtę, Sibiro tremtinę.
Brangino Lietuvą
Būdamas jau garbaus amžiaus jis ne kartą kalbėjo :“ Mano mintys lietuviškos. Aš galvoju tik lietuviškai. Juk kiekvienas žmogus samprotauja konkrečia kalba. Aš per visą gyvenimą Lenkijoje mąsčiau lietuviškai, galbūt, net žemaitiškai. Tą dialektą išsinešiau amžiams iš vaikystės, ankstyvos jaunystės Palangoje. Be to, ir mano širdis visada buvo Lietuvoje. Ji ten iki šiol pasiliko”. Ir ruošėsi paskutinei kelionei į jaunystės miestą. “… į Palangą manęs dar laukia ilga, varginanti kelionė- norėčiau ten būti palaidotas”.
 |
| Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Palanga |
Prieš metus, rugpjūčio 9-ąją dieną, buvo įgyvendinta ne tik jo paskutinė valia, bet ir dar viena grafo Alfredo Tiškevičiaus svajonė- po laidotuvių visi palangiškiai buvo pakviesti pasivaišinti prie bendro stalo.
Grafo biografija
Grafas Alfredas Tiškevičius gimė 1913 m. lapkričio 17 d. Krokuvoje. Felikso ir Antaninos Tiškevičių gausioje, dešimties vaikų ,šeimoje jis buvo jauniausias. Vaikystė ir jaunystė prabėgo Palangoje. 1926 metais jaunasis grafas išvyko mokytis į Prancūziją, kur studijavo tarptautinių santykių institute. 1938 m. baigė mokslus ir po metų grįžo į Palangą. Motinai išvykus į vakarus, jam teko valdyti Palangos dvarą. Čia jis sukūrė šeimą, gimė sūnus Adomas Marija. Tačiau istoriniai 1940 metai pakeitė grafo likimą, jis paliko Palangą. Su šeima apsigyveno Varšuvoje. Praūžus karo audroms, komunistinėje Lenkijoje jam teko slėpti savo kilmę, grafo titulą, dirbo įvairius darbus, gyveno kukliai.
Tik po 52 metų, jau laisvoje napriklausomoje Lietuvoje, jis pirmą kartą apsilankė savo jaunystės mieste, Palangoje, susitiko su mylėtais palangiškiais, vaikystės ir jaunystės bičiuliais, prisiminė senąsias kurorto gatves, namus, neslėpė gilaus ir taip suprantamo jaudulio, nuoširdžiai džiaugėsi gerai prižiūrimu parku, rūmais, susikaupimo ir maldos valandas praleido tėvų statytoje bažnyčioje. Kasmet sugrįždavo į Palangą, čia jautė dvasios pilnatvę. Gražia žemaitiška šnekta daug bendravo su palangiškiais. Save laikė lietuviu, žemaičiu, buvo laisvos Lietuvos piliečiu.
Jaudinanti grafui Alfredui Tiškevičiui buvo 1997 m. liepos 13-oji diena. Tą dieną buvusiuose jo šeimos rezidenciniuose rūmuose grafui Alfredui Tiškevičiui, kaip vieninteliam gyvam Felikso ir Antaninos Tiškevičių palikuoniui, už šeimos nuopelnus Palangos kurortui, buvo įteiktos pirmojo Palangos miesto garbės piliečio regalijos. Taip miesto savivaldybės taryba jo asmenyje pagerbė grafų Tiškevičių giminę, kurios vardas beveik du šimtus metų buvo neatsiejamas nuo Palangos vardo, nuo kurorto augimo, jo grožio ir savitumo.
.
