Šis tekstas yra autoriaus budėjimų dienoraštis, atspindintis jo emocijas, asmeninę patirtį ir požiūrį. Jame pateikiamos istorijos ir vertinimai nebūtinai sutampa su kitų greitosios medicinos pagalbos darbuotojų patirtimi ar nuomone. Pacientų privatumo sumetimais visos istorijos yra nuasmenintos.
Pirmąją dalį skaitykite čia: Paramediko dienoraštis (1): savaitė su tais, kurie žudo mirtį
Nutraukti pietūs
Praėjo keli kvietimai. Pagaliau pavyksta pasiekti pastotę. Pietūs jau senokai praėjo. Gerą pusdienį be pertraukos važinėjome į iškvietimus. Vos įžengus į pastotę pirmoji mintis – pavalgyti. Tiesą pasakius, ji ne laiptais lipant kilo. Ta mintis manęs neapleidžia jau bent porą valandų.
Pakaitomis vos kelių kvadratų virtuvėje draugiškai šildomės maistą. Vietos tiek nedaug čia, kad visiems trims sėdėti prie vieno stalo nepavyksta. Bet tai mažiausia bėda, kai esi tiek alkanas.
