Pasak jų, per ilgus metus susiformavęs mitas, kad 1991 metų sausį prie parlamento buvusi visa Lietuva, yra netiesa. Karininkai liudija, kad parlamento gynėjai sunkiai vargo prašydami net įrangos barikadoms ir patys svarstė liūdniausius gynybos scenarijus.
„Mėgstame žiūrėdami su nostalgija sakyti „ot, kokia buvo vieninga tauta“. Nė velnio ji nebuvo vieninga“, – Seime kalbėdamas su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos studentais pareiškė J.Gečas.
Jo apytiksliais skaičiavimais, realiai dėl Lietuvos laisvės kovojo daugiausia pusė milijono Lietuvos gyventojų, tačiau dauguma – apie 1,5 mln. – tik laukė, kas iš to bus, o dar tiek pat palaikė okupantą.
Mėgstame žiūrėdami su nostalgija sakyti „ot, kokia buvo vieninga tauta“. Nė velnio ji nebuvo vieninga, – teigia J.Gečas.
„Niekas tiksliai to nėra suskaičiavęs, tačiau procentiškai aktyvi gynyba nesudarė nė pusės Lietuvos gyventojų. Todėl tokioje situacijoje AT vadovybei reikėjo ypač laviruoti“, – atkreipė dėmesį J.Gečas.
Ginklų buvo, bet nedavė
Pasak jo, tuo metu visi kariai, visi daliniai tilpo viename pastate – dabartinėje Danijos ambasadoje Antakalnyje, nes atskiros Krašto apsaugos ministerijos buvo politiškai nutarta nekurti ir ginklų parlamento, Spaudos rūmų, televizijos bokšto, televizijos pastatų gynėjams oficialiai iš valstybės neduoti.
„Tuomet buvo problema tokia, kad lyg ir priešintis nori politiškai, bet lyg ir bijo provokuoti. Lyg ir reikia, o lyg ir ne. Juk tuo metu Lietuvoje Nemenčinėje esančiame Vidaus reikalų ministerijos (VRM) sandėlyje gulėjo 3000 vienetų automatinių ir šaunamųjų ginklų. Jie jau priklausė Lietuvai, jie buvo VRM sandėlyje, bet mes jų negavome, nes buvo elementariai bijoma išduoti ginklus, išprovokuoti susidūrimus ir, ko gero, tai buvo teisinga“, – vertino pulkininkas.
Pasak jo, ginklus turėjo tik vadovybės apsauga, bet irgi tik pusiau legaliai, o kitiems žmonėms, net pasieniečiams, ginklus buvo draudžiama panaudoti arba jie išvis nebuvo išduodami. Net ir po sausio 12 d. AT nutarimo priešintis ginklu ginant tris objektus ginklo panaudojimo klausimas nebuvo aiškus, nes nesinorėjo jokiu būdu provokuoti karinių susidūrimų su agresoriumi.
„Tas klausimas, „O kada šauti, o kas įsakys šauti, kokiu atstumu?“ tuo metu buvo labai nejuokingas. Jis tuo metu buvo vienas iš sudėtingiausių ir rimčiausių klausimų mums visiems gynėjams“, – teigė J.Gečas.
AT viduje – žmonės iš gatvės
Pulkininkas atsiminė, kad realiai apie parlamento gynybą pradėta mąstyti po sausio 8 dienos „Jedinstvo” mitingo, kai mitinguotojai įsiveržė į rūmus, jų dalis, kaip delegacija pateko pas AT pirmininką.
„Nuo tos dienos buvo sukurtas AT rūmų gynybos štabas“, – teigė J.Gečas.
Pasak jo, iš rūmų išstūmus jedinstvininkus, rūmų durys tapo atviros kone bet kam.
„Aš čia kalbu nepagražintus dalykus, bet tokius nemalonius, proziškus. Apie tai nei rašoma, nei aš viešai kalbu, bet tada rūmai buvo praktiškai nekontroliuojami. Durys buvo atviros. Rūmuose atsirado virš tūkstančio žmonių be jokių leidimų. Žinoma, dalis jų buvo atvežta organizuotai, kaip pasieniečiai ar mokomojo junginio kariai, o dalis atėjo tiesiog iš gatvės. Viduje buvo chaosas“, – prisiminė AT gynėjas.
Pasak jo, visi skelbėsi norintys ginti parlamentą, tačiau realiai nebuvo aišku, ar visais galima pasitikėti. Be to, reikėjo pasirūpinti ir būsimų gynėjų organizacija ir jų poilsio sąlygomis, maistu.
Tualetai stringa, elektros pastotė per silpna, vanduo gali būti užnuodytas, miegoti nėra kur, čiužinių, ginklų trūksta, kažkas ateina, kažkas išeina, o tokioje situacijoje reikia organizuoti gynybą.
„Reikia kažką daryti su tuo tūkstančiu žmonių. Tiesiog minia viduje, o iš jos pažįsti gal 50 žmonių. Kitų niekada nematęs. Iš tų žmonių kažką sulipdyti per kelias dienas, sudaryti postus, aukštų komendantus, įvesti tvarką, pamaitinti, sudaryti sąlygas miegoti, nusiprausti. Tualetai stringa, elektros pastotė per silpna, vanduo gali būti užnuodytas, miegoti nėra kur, čiužinių, ginklų trūksta, kažkas ateina, kažkas išeina, o tokioje situacijoje reikia organizuoti gynybą“, – atsiminė J.Gečas.
AT rūmų gynybos štabui vadovavo politikas Audrius Butkevičius, J.Gečas tapo štabo viršininku. Jo teigimu, štabo darbą apsunkino ir tai, kad tokios žinybos kaip VRM, tebefinansuojamos tiesiogiai iš Maskvos, atstovai policininkai nekėlė pasitikėjimo.
„Žinybos tarpusavyje labai konfrontavo“, – neslėpė J.Gečas.
AT rūmų gynybos štabo viršininku buvęs J.Gečas ir majoras A.Daugirdas pasakojo, kad štabas turėjo tiesioginio eterio galimybę, girdėjo priešo judėjimo planus, palaikė ryšius su postais, gaudavo informaciją iš gyventojų ne tik Lietuvoje, bet ir Kaliningrado srityje.
Gamino sprogmenis
Gynybos štabas numatė, kad, jei parlamento rūmai bus puolami, tai vyks keliais frontais. Nuo Vilniaus Pedagoginio universiteto (dabar Edukologijos universiteto – red.past.) pusės tikėtasi apšaudymų, todėl pravažiavimas po tiltu buvo aklinai užpiltas žemėmis, o netoliese dar iškastas 250 m. ilgio prieštankinis griovys.
„Rūmų gynyba susidėjo iš trijų ešalonų, trijų ruožų: rūmų vidaus, rūmų išorinio perimetro, kurį saugojo 15 būrių po 30 žmonių, ir rūmų prieigos“, – pasakojo A.Daugirdas.
Gynėjai buvo apmokomi čia pat AT rūsiuose įrengtoje šaudykloje. Ginklai gaminami rūsiuose įrengtose dirbtuvėse.
Jo skaičiavimo pačiuose AT rūmuose buvo apie 200–300 šaunamaisiais ginklais ginkluotų vyrų.
J.Gečas teigė, kad per Sausio 13-osios įvykius AT rūmai tapo tikru kariniu štabu su patalpomis mokymams ir sprogmenų dirbtuve, nors kai kurie kariai ir, ypač, politikai, reikalavo iš parlamento rūmų nepadaryti „koncentracijos stovyklos“.
„Gaminome ir trotilą iš II pasaulinio karo sprogmenų čia, viduje. Juozas Barškuetis ir Rimgaudas Kazėnas, tiek mokslininkai Chemijos instituto, Fizikos instituto, Mokslų akademijos darbuotojai išmoko gaminti trotilą, virti sodo namelyje trotilą, išmoko gaminti ašarines dujas, nervus paralyžiuojančias dujas. Jie niekada to nebuvo darę, bet išmoko. Patys veždavome į imunologijos institutą (...), o paskui į Aukštuosius Panerius, kur dezodoranto flakonėliai buvo pildomi ašarinėmis dujomis“, – pasakojo J.Gečas.
Vakarų pusės įėjimas į AT buvo apstatytas trijų ešalonų barikadomis, plokštės sustatytos taip, kad tiesiai į pastato įėjimą niekas negalėtų šauti.
Be to, majoras A.Daugirdas atsiminė, kad užminuotas buvo ne tik laukas pastato šiaurinėje pusėje, bet ir vakarinis įėjimas į rūmus, per kurį įeidavo ir išeidavo AT pirmininkas Vytautas Landsbergis.
Ten buvo mažiausiai vienas asmuo, turėjęs ant savo kūno trotilo užtaisus.
„Šita vieta, įėjimas į pastatą, buvo nuolat minuojamas. Sausio 12 ar 13 d. būsimos Vilniaus rinktinės savanoriai, kurie išimdavo akmens plytą iš grindinio įstatydavo trotilo užtaisą. Išvyksta AT pirmininkas – išminuoja, atvyksta – užminuoja. Taip pat ten buvo mažiausiai vienas asmuo, turėjęs ant savo kūno trotilo užtaisus. Asmeniškai jį pažįstu. Tiesa, tai išaiškėjo gerokai vėliau”, – atskleidė A.Daugirdas.
Karininkas pažymi, kad neteisinga informacija apie totalinį parlamento prieigų užminavimą ir gausią gynėjų ginkluotę buvo skleidžiama ir specialiai – norint suklaidinti priešą.
Norėjo „paspirginti“
Ruošiantis atakai iš oro, A.Daugirdo teigimu, parlamento stogo dalis buvo padengtas armatūra, tinklais. Be to, būta minčių stogą paversti „keptuve“ priešams.
„Viena iš stogo erdvių buvo užlieta vandeniu ir buvo paruoša elektros laidais „paspirginti“ priešininką“, – pasakojo A.Daugirdas.
Be to, ant stogo antenų buvo įrengti sprogmenys tam, kad, jei desantas būtų išlaipintas ant stogo,
būtų galima sprogdinti priešininką.
Vogtos tvorelės
Pačiuose rūmuose buvo formuojamos tam tikros barikados, po sausio 11 d. viduje buvo blokuoti visi išėjimai.
A.Daugirdas prisimena, kad iš pradžių nė nesirengta užbarikaduoti visų vitrininių langų, nes manyta, kad tai nepadės ir vis tiek „būsime paimti per 5 minutes”, tačiau vėliau smėlio maišais buvo užkrauti ir langai, ir įėjimai į parlamentą.
„Suvirinimo būdu, užtvaromis buvo blokuoti visi įėjimai į parlamentą. Smėlio maišais buvo užkrauti visi įėjimai, tiesa, daug barikadų atsirado jau po sausio 13 d.“ – pažymėjo A.Daugirdas.
Koridoriuose buvo prigaminta įvairių kliūčių: pavyzdžiui, prie lubų pritvirtintas žvejybinis tinklas su kabliais, kurį būtų galima užmesti ant priešo ir tuomet jį sušaudyti.
„Vidaus erdvės buvo ešalonuotos, kiekvienas praėjimas, kiekvienas kampas, tuščia erdvė buvo skaidoma į mažesnius intarpus ir kiekvienas tarpas buvo ginamas“, – pasakojo A.Daugirdas.
Tvorelės, kurios buvo labai patogios – kaip tik laiptų pločio. Jas tiesiog pavogėme.
Pasak jo, nereikia nuvertinti ir gynybai naudotų medžioklinių ginklų, nes jie mažose erdvėse jie turėję savų privalumų.
Ant laiptų, prisimena J.Gečas, buvo sustatytos nuo Gedimino kalno pavogtos metalinės tvorelės.
„Tvorelės, kurios buvo labai patogios – kaip tik laiptų pločio. Jas tiesiog pavogėme. Buvo labai geros geležinės tvoros, kuriomis buvo suplanuota aptverti Gedimino kalną, nusiuntėme grupę žmonių, gavome sunkvežimį ir atsivežėme. Paskui grąžinome“, – detaliai įvykius pamena pulkininkas.
Technikos teko palaukti
Tuo tarpu parlamento rūmų perimetras, pirmiausia, buvo atitvertas armatūra, iš Vakarų pusės prie parlamento neleista prieiti žmonėms.
„Čia buvo sustatyti autobusai, kurie tarnavo kaip barikada ir turėjo apsunkinti priešo kelią. Vėliau juos pakeitė sunkioji technika, Sausio 13-osios rytą atsirado barikada iš Gedimino pr. pusės, blokuota A.Goštauto gatvė, kur technika buvo sustatyta ne chaotiškai, kaip galima pamanyti iš pirmo žvilgsnio, o tam tikrai kampais, kad būtų sunkiau nustumti, barikados sustatytos ant Žvėryno tilto“, – pasakojo A.Daugirdas pridurdamas, kad barikadų statyba buvo apmąstyta iki smulkmenų.
Jo teigimu, gauti gelžbetonio plokščių, sunkios technikos ir kitų barikadoms reikalingų dalykų nebuvo lengva ir užtvaros buvo pastatytos jau po Sausio 13-osios nakties.
„Ne iš karto statybos bendrovės sureagavo į prašymą paskirti techniką. Apie tai dabar nutylima“, – pripažino majoras, primindamas, kad barikados atsirado per maždaug tris dienas.
Ne iš karto statybos bendrovės sureagavo į prašymą paskirti techniką.
Tuo pat metu nuo upės pusės atsirado ir betoninių žiedų juosta. Pasak A.Daugirdo, iki šiol spėliojama, kodėl naudoti būtent žiedai, o ne plokštės. Esą jie galėjo būti kaip kliūtis, jei priešo technika judėtų krantine arba būtų priedanga pasislėpti šauliams.
Vyrai būriais po kelis ar keliolika priešo laukė ir „Molotovo kokteiliais“ jį apmėtyti buvo pasirengę ir nuo gerokai nuo parlamento nutolusių pastatų stogų.
A.Daugirdas yra girdėjęs ir apie sankryžose priešo tankų laukusius automobilius, prifarširuotus sprogmenų.
Rūpinosi aikštėje susibūrusiais žmonėmis
Taip pat galvota ir apie žmonių, susirinkusių aikštėje, saugumą. J.Gečo atsiminimu, vienas iš pirmųjų gynybos štabo darbų buvo parengti žmonių evakuacijos planą ir numatyti, kas juos išvestų iš aikštės.
„Praėjimai užbarikaduoti, o jei bus dujų ataka, o jos tikimybė buvo labai didelė. Buvo surengtos atskiros raudonkryžių grupės, kurių uždavinys buvo ne tik žiūrėti, kad nebūtų provokacijų, bet ir rūpintis, kaip išvesti žmones, kur palikti praėjimus“, – prisiminė pulkininkas J.Gečas.
Aikštėje atsirado nameliai žmonėms pasišildyti. Tiesa, ilgainiui, pasak pulkininko, nameliai virto landynėmis ir juos teko iš Nepriklausomybės aikštės iškeldinti.
„Išorėje aikštėje buvo pastatyti nameliai, įvestos dujos, elektra. Sunkią minutę ten tikrai visi buvo pasirengę ir mirti už Tėvynę, tačiau, kai jau buvo atokvėpio valandos, tai tie nameliai tapdavo lindynėmis. Ten užsiveisė ir vabzdžiai, ten buvo girtaujama, įvairiausių kitokių dalykų buvo. Galiausiai teko tuos išvežti iš aikštės, o tada kilo pasipriešinimas neva jūs gynėjams kenkiate. Visą laiką turėjome laviruoti ir darydami kiekvieną žingsnį galvoti, kaip jis bus priimtas tiek iš vidaus savanorių gynėjų, AT daugumos ir iš žmonių“, – pripažino J.Gečas.
Ruošėsi net Pilėnams
A.Daugirdas pasakojo, kad viduje parlamento rūmų gynėjai buvo pasiruošę dėl Tėvynės žūti. Pasak jo, buvo svarstoma ir galimybė susideginti, jei apsiginti nepavyktų.
Pagrindinė mūsų užduotis buvo nepakartoti 1940 m. klaidos.
„Buvo rengiamas ir Pilėnų scenarijus. Apie jį stengiamasi nutylėti, bet degalų rūmuose buvo tiek daug jau Sausio 13-osios naktį, kad čia būtų užtekę viską paversti pelenais. Vėliau buvo tiek pat sprogmenų, kad šitą pastatą buvo galima sulyginti su žeme. Buvo vidinis nusiteikimas bet kokiu atveju pasipriešinti. Jei tektų užsiblokuoti pastate, o jei būtų naudojami „Molotovo kokteiliai“, tai buvo galima ir sudegti“, – sakė atsargos majoras.
Tiesa, pasak jo, Pilėnų scenarijus buvo laikomas kraštutiniu, nes vyravo suvokimas, kad net neapgynus parlamento, reikėtų kovoti toliau.
Buvo numatyti ir požeminiai atsitraukimo keliai. „Vienas iš paslaptingiausių dalykų“, kaip įvardijo A.Daugirdas, kad gynėjai turėjo planų kaip išgyventi ekstra atveju.
„Buvo rengiamasi pereiti į kitą kovos etapą: pogrindis, partizanų taktika, ardomoji veikla, sabotažas. Tam buvo nustatytos vietos, kur reikės susitikti. Vieni turėjo Paluknio miškuose susitikti, kiti – Žvėryno bažnyčioje, jei įvyktų AT šturmas. Buvo ir pogrindinių butų, vietų, kur buvo sukaupti medikamentai. Buvo ruošiamasi nebaigti kovos vien šiuo simboliniu AT gynimu“, – teigė A.Daugirdas.
J.Gečas patvirtino, kad susitikimo punktai buvo įrengti ir senelių namuose Antaviliuose bei Gerontologijos centre.
„Pagrindinė mūsų užduotis buvo nepakartoti 1940 m. klaidos ir kas bevyktų sukurti pragarą puolančiam priešui, nežiūrint pasekmių“, – apibendrino AT gynybos planus A.Daugirdas.
