Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Partijų kovos verda ir aukštosiose mokyklose

Švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė.
Redo Vilimo/BFL nuotr. / N.Putinaitė primena, jog Lietuvoje nedraudžiama partijoms priklausantiems žmonėms dalyvauti visuomeninėje veikloje.
Šaltinis: Laikraštis „15 minučių“
0
A A

Kandidatų į aukštųjų mokyklų tarybas sąrašuose mirga politinėms partijoms priklausančių asmenų pavardės. Kurie jų taps strateginius sprendimus universitetuose ir kolegijose priimančių tarybų nariais, sprendžia taip pat politikas – švietimo ir mokslo ministras.

Vasarą buvo patvirtintos Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) ir Šiaulių kolegijos tarybos. Dar penkių aukštųjų mokyklų – Marijampolės, Panevėžio, Utenos ir Žemaitijos kolegijų bei Lietuvos kūno kultūros akademijos – tarybas numatoma patvirtinti rugsėjį. Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) yra paviešinusi kandidatų į šių aukštųjų mokyklų tarybas sąrašus. Juose figūruoja įvairūs verslo, akademinės bendruomenės bei valstybinių įstaigų atstovai. Nemaža dalis kandidatų – politinių partijų nariai ir net profesionalūs politikai. Pavyzdžiui, iš 12 kandidatų į Žemaitijos kolegijos tarybą net 8 priklauso politinėms partijoms, tarp jų – buvęs švietimo ir mokslo ministras socialliberalas Algirdas Monkevičius, dabartinis Rietavo savivaldybės meras liberalcentristas Antanas Černeckis.
Daugiau nei pusė kandidatų į kitų kolegijų tarybas taip pat priklauso partijoms ar dirba vietos savivaldoje. O kandidatų į VDU tarybą sąraše buvo galima rasti ir Kauno miesto merą Andrių Kupčinską, tiesa, vėliau jis nebuvo patvirtintas tarybos nariu.

Politikų neskiria

Remiantis Mokslo ir studijų įstatymu tarybos nariais negali būti prezidentas, Seimo ar Vyriausybės nariai bei politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai. Įstatymas nurodo, kad tarybos nariu gali būti nepriekaištingos reputacijos asmuo, ėjęs ar einantis atsakingas pareigas švietimo, mokslo, kultūros, viešosios veiklos ar verslo srityje. 

Pasak švietimo ir mokslo viceministrės Nerijos Putinaitės, valstybės ar savivaldybės politikai neretai atsiduria preliminariuose kandidatų į aukštųjų mokyklų tarybas sąrašuose, mat pretendentus gali siūlyti bet kokie fiziniai ar juridiniai asmenys, tačiau vėliau kandidatų sąrašus patikrina Aukštojo mokslo taryba (AMT) ir politikai iš jų išbraukiami. „AMT, gavusi parengtus siūlymus, atrenka ir pasiūlo ministrui tam tikrą kandidatų sąrašą. Tarkime, į keturias vietas taryboje siūlomos 6–8 kandidatūros. Ministras iš jų pasirenka tinkamiausius“, – „15min“ sakė N.Putinaitė.  

Pašnekovė neįžvelgė problemos dėl to, kad nemaža dalis kandidatų priklauso politinėms partijoms. Anot viceministrės, įstatymai to nedraudžia.  

„Aš nežinau Lietuvoje jokio įstatymo, kad asmens priklausymas partijai ribotų jo galimybes atstovauti visuomenei. O čia būtent ir yra visuomenės atstovavimas tarybose. Tik politinio pasitikėjimo žmonės negali dalyvauti“, – pabrėžė N.Putinaitė.  

Tai, kad dalis kandidatų yra partijų nariai, anot viceministrės, yra greičiau atsitiktinumas, nes pačios partijos kandidatų į tarybas nesiūlo. „AMT, kuri atrenka tarybų narius, taip pat surinkta tokiu atrankos principu. Kai ji buvo renkama, niekas nesirūpino, ar žmogus priklauso partijai. Iš tiesų ten svarbiausia yra sąžinė ir sveikas protas“, – teigė švietimo ir mokslo viceministrė.

Universitetai netenka autonomijos 

Pirmosios AMT Lietuvoje pirmininkas, dabartinės VDU tarybos narys Egidijus Aleksandravičius skeptiškai žiūri į susiklosčiusią aukštųjų mokyklų tarybų skyrimo tvarką. „Aš jums pasakysiu tiesiai: aš esu taryboje, bet tai nereiškia, kad esu koks nors ypatingas šalininkas tos tvarkos, kuri dabar, susiklosčius šitai aukštojo mokslo reformos situacijai, buvo įvesta. Priklausau tiems žmonėms, kurie mano, kad tai yra klaidingas kelias“, – „15min“ sakė  VDU Istorijos katedros profesorius.
Didžiausia tarybų problema, anot profesoriaus, yra jų skyrimo būdas bei ministerijos vaidmuo jas formuojant. „Šitos tarybos yra konstitucinio principo iškreipimo simbolis – universitetai nustoja savo autonomijos“, – teigė jis.  

„Nelabai tikiu, bet dalyvauju. Tai yra prieštaringa būsena. Bet kadangi dalyvauju, tai esu lojalus žmogus. Žiūrėsime, gal kas išeis gero iš to blogo“, – apie darbą VDU taryboje kalbėjo E.Aleksandravičius.E.Aleksandravičiaus nuomone, sunkiausia užduotis – rasti žmonių kurie galėtų tapti tarybų nariais. Anot jo,  užsienyje universitetų tarybas dažniausiai sudaro tie žmonės, kurie patys aukoja universitetui, taip pat priklausantys įvairiems moksliniams, intelektualiniams, pilietiniams susivienijimams. „Lietuva yra postsovietinė šalis, kurios pilietinis, arba visuomeninis, sektorius yra visiškai neišsivystęs. Nėra jokių rimtų susivienijimų, kurie suktų galvą dėl universitetų idėjų. Tada ir ta atranka į tarybas tokia – kas nors nuo verslo, kas nors nuo kapitalo, kas nors nuo kokios nors įmonės paskiriamas... Kol kas tos tarybos, kurios Lietuvoje susiformuoja, yra margos kaip genys, vis dar nerandančios savo vizijos, savo vaizdinio, vis dar lūkuriuojančios, kokius laiškus ministrai pradės rašinėti ir kaip diktuos universitetų raidą, galų gale kaip pinigus skirstys“, – pastebėjo E.Aleksandravičius.  

Tokiu būdu tarybos esą virsta valdžios įrankiu aukštosioms mokykloms valdyti. Pati akademinė bendruomenė tampa neįgali išsirinkti savo vado – rektoriaus, negali apginti autonominių bei akademinių laisvių. „Kitaip sakant, mano galva, visa ta reforma buvo pernelyg smarkiai susirūpinusi galia: kas ką valdys, kiek ministerijos klerkai diktuos paskutinei Lietuvos laisvės salelei – universitetams“, – teigė pašnekovas.  

Kaip pavyzdį E.Aleksandravičius pateikė Mykolo Romerio universiteto (MRU) tarybą, šįmet sausį vienbalsiai perrinkusią rektoriumi prof. Alvydą Pumputį, kuris šiai aukštajai mokyklai – tik skirtingais pavadinimais – vadovauja jau 20 metų. „Jis jau seniai seniai pranoko bet kokias protu suvokiamas kadencijas, kiek galima išbūti viename poste. Pavadinimų keitimai, dar kas nors, vėl ir vėl iš naujo leido dalyvauti tame žaidime. Ir štai ateina nauja taryba, kuri yra tartum viltis, kad kas nors pasikeis. Ir ką padaro pirmoji taryba pirmuose rinkimuose – išrenka tą patį žmogų!“ – stebėjosi E.Aleksandravičius. 

Anot jo, drausti partijų nariams kandidatuoti į tarybas ar reikalauti atsisakyti politinių pažiūrų nėra prasmės. „Jei jau kalbame apie politikavimą, tikrasis politikavimas yra tada, kai politinės valdžios žmogus, tuo metu sėdintis ministro kėdėje, įgyvendina kažkokius sprendimus. Tai, kad ministras gali ką nors skirti į universitetų valdymo organus, ir yra didžiausias politikavimas“, – sakė profesorius.

Svarbiausia – reputacija 

Studijų kokybės vertinimo centro specialistas, Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto profesorius Vytautas Daujotis taip pat teigė, kad aukštųjų mokyklų tarybų išorinių narių skyrimas tebėra Lietuvos aukštojo mokslo žaizda.  

„Pas mus tarybų narius skirsto labai smulkios figūros. Ministras yra per menkas šiam darbui, reikėtų tai patikėtu svarbesnei, gal prezidento, institucijai. Taip pat turi būti labai rimta atrankos komisija. Ji irgi turi būti garbinga, nesusitepusi, nevaldoma iš išorės“, – akcentavo V.Daujotis.„Į tarybas skiriami reikalingi, naudingi žmonės. Atrenkami ne tokie, kurių garbinga reputacija, kurie gebės veikti, vadovauti tokioms didelėms organizacijoms kaip universitetai, žinoti, kaip ten viskas vyksta. Pasaulyje, pavyzdžiui, JAV, Anglijoje, į reputaciją kreipiamas ypač didelis dėmesys. Pas mus sukaišiojami kam nors naudingi asmenys ir kai kurios organizacijos tuo naudojasi“, – „15min“ sakė V.Daujotis.  

Anot profesoriaus, renkant aukštųjų mokyklų tarybos narius svarbu atsižvelgti į asmens veiklą, biografiją, jo reputaciją, garbingumą. „Galima sudėti saugiklius, sakysime, kad politiniai veikėjai ar partijų atstovai, valdžios žmonės ten nedalyvautų. Bet tai neapsaugo – galima paskirti ir kitą valdomą žmogų. Tačiau jei peržiūri visą žmogaus biografiją, kokia jo reputacija – tokie dalykai tada nepraeina. Pas mus gi žodis „reputacija“ dar neturi tokios prasmės“, – teigė V.Daujotis.  

Pašnekovas apgailestavo, kad šiuo metu Lietuvoje į aukštųjų mokyklų tarybas dažnai skiriami žmonės, kurie lengvai pasiduoda spaudimui, yra valdomi iš išorės. Anot V.Daujočio, situacija galėtų pasikeisti, jei būtų įvesta griežtesnė kandidatų atrankos procedūra. „Pas mus tarybų narius skirsto labai smulkios figūros. Ministras yra per menkas šiam darbui, reikėtų tai patikėtu svarbesnei, gal prezidento, institucijai. Taip pat turi būti labai rimta atrankos komisija. Ji irgi turi būti garbinga, nesusitepusi, nevaldoma iš išorės“, – akcentavo pašnekovas. 

Tarybų sudėtis ir veikla 

Aukštųjų mokyklų – universitetų ir kolegijų – tarybas gali sudaryti 9 arba 11 narių. Pusę jų renka aukštoji mokykla: vieną – studentai, 2 arba 3 – dėstytojai, dar vieną – administracija ir kiti darbuotojai). 4 arba 5 tarybos narius skiria švietimo ir mokslo ministras, dar vieną – ministras kartu su aukštosios mokyklos Senatu arba akademine taryba. Aukštųjų mokyklų tarybos priima strateginius sprendimus: skiria rektorių, tvirtina aukštosios mokyklos misiją ir viziją, veiklos planus, pertvarkas, metines finansų bei veiklos ataskaitas, nustato lėšų ir turto valdymo naudojimo tvarką, nustato studijų kainą ir kitų įmokų dydžius, bendrą studijų vietų skaičių ir t.t.  

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min