TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Paskutinis sovietinės okupacijos laikų Vilniaus vadovas Algirdas Vileikis ilgisi senųjų Valakampių ir „Svajonės“ Gedimino prospekte

Algirdas Vileikis
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Algirdas Vileikis
Šaltinis: 15min
0
A A

Koks Vilnius buvo 1974-aisiais ar 1990-aisiais? Jauniems vilniečiams atrodo, kad tai tebuvo niūrus laikas, kai parduotuvės buvo tuščios, o miestas apmiręs. Tačiau knygos „ Déjà vu. Vilnius 1974–1990“ autorė, žurnalistė ir rašytoja Inga Liutkevičienė pasiryžo parodyti kitokį tuometį miestą. Knyga parašyta pagal paskutinio sovietmečio Lietuvos sostinės vykdomojo komiteto pirmininko Algirdo Vileikio pasakojimus.

Pristatydama naująją knygą autorė sakė norėjusi ir kitiems priminti, ir pati prisiminti tą dar tokį netolimą laiką. „Atrodo, viskas buvo vakar, o iš tikrųjų tai ne. Dabar eidamas jau negali pasakyti, kas buvo vienos ar kitos parduotuvės vietoje, kur į kiną susikibę už rankų ėjome su savo meile“, – pristatyme kalbėjo I.Liutkevičienė.

Pokalbiai ant sofos

Knygos autorė prisiminė, kad su A.Vileikiu pirmą kartą susitiko kaip žurnalistė, kai reikėjo informacijos apie vieną iš sovietmečio Vilniaus epizodų – nuskendusį pontoninį tiltą. Tada ir paaiškėjo, kiek daug informacijos A.Vileikis turi.

Labai daug juokėmės. Nežinau, ką žmona galvojo girdėdama tą mūsų juoką, – sakė I.Liutkevičienė.

„Sutarėme neliesti sunkių temų, nesu kokia politologė, kad galėtume aptarinėti dviese tokius klausimus. Kalbėjomės apie tai, kur ėjome, ką pirkome, kaip laiką leidome“, – pasakojo I.Liutkevičienė.

Autorė prisipažino tikrai nenorinti vėl grįžti į buvusią santvarką, tačiau ji nesutinka ir su tais, kurie bando paneigti, kad Lietuva tokius laikus išgyveno. Būtent tie, gyvenę tais laikais, tuomet buvę jauni, anot I.Liutkevičienės, bus naujosios knygos skaitytojai. Taip pat – jaunimas, kuriam gal šiandien dar neįdomu, tačiau po metų ar kelerių jau norės sužinoti, kaip Vilnius gyveno prieš kelis dešimtmečius.

Trečia grupė – užsieniečiai. Anot I.Liutkevičienės, ypač norvegai labai domisi sovietmečiu, o žinių apie tą laiką trūksta.

Autorė prisipažino, kad dirbti su A.Vileikiu buvę lengva. „Labai daug juokėmės. Nežinau, ką žmona galvojo girdėdama tą mūsų juoką. Kalbėdavomės sėdėdami ant sofos“, – pristatyme šypsojosi I.Liutkevičienė.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Inga Liutkevičienė
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Inga Liutkevičienė

Praeitis veda į ateitį

„Žmogus gyvas tol, kol jį kas nors prisimena“, – pirmiausia emocingai visiems susirinkusiems padėkojo A.Vileikis. Anot buvusio sostinės vadovo, tik gavęs užtarnautą poilsį supranti, kad jis niekam nereikalingas – nei tau, nei kitiems. Todėl kai kas nors prisimena, pasijunti reikalingas.

Kieme galėjai užsidėti slides, išvažiuoti į Sapieginės kalnus, atgal grįžti į kiemą ir tik prie durų nusiimti batus, – nuotaikingai kalbėjo A.Vileikis.

A.Vileikis prisipažino iš pradžių atsisakęs I.Liutkevičienės siūlymo rašyti knygą, bet esą ji, kaip tikra moteris, pasiekė savo. „Kodėl mes prisimename praeitį? Praeitis veda į ateitį, gal kas nors gero bus“, – sakė buvęs ilgametis Vilniaus vadovas.

Paklaustas, kokios dingusios Vilniaus vietos jis labiausiai pasigendąs, A.Vileikis išvardino bent kelias. Pirmiausia – dingusi Valakampių dvasia. „Tada ten už keturias kapeikas galėjo bet kas nuvažiuoti. Ten mokėmės susipažinti, plaukiojome, o kokios buvo futbolo aikštės! Kiek ten mes sužinodavome! Prie kortų, kuriomis žaidė jau kitokie žmonės, toliau atsistojęs galėdavai sužinoti, ką užsienio radijas skelbė“, – nostalgiškai prisiminė A.Vileikis.

Taip pat paskutinysis sovietmečio Vilniaus vadovas visiems priminė dabartiniame Gedimino prospekte buvusią saldainių parduotuvę „Svajonė“. Dabar ten „McDonald's“ restoranas.

Visada gyveno Antakalnyje

Vilniuje A.Vileikis, kilęs iš Biržų, o studijavęs Kauno politechnikos institute, visą laiką gyveno ir gyvena Antakalnyje. Po studijų čia gavo kambarį trijų kambarių bute. „Neišvykau, nes kieme galėjai užsidėti slides, išvažiuoti į Sapieginės kalnus, atgal grįžti į kiemą ir tik prie durų nusiimti batus“, – nuotaikingai kalbėjo humoro nestokojantis A.Vileikis. – Antakalnis apsaugo žmones nuo technikos – į kairę nepasišakosi, nes upė, o dešinėje – Sapieginės kalnai. Viena ilga gatvė ir trauki ja.“

Knygą pervertęs dabartinis Vilniaus meras Artūras Zuokas atkreipė dėmesį, kad kai kurie dalykai per tiek metų vis dar sostinėje nepasikeitė – tarkim, taboro problemos. Bet štai šilumos kainos gerokai pasikeitė, nes sovietmečiu buvo ir labai šilta, ir labai pigu.

„Jūs kažkada pastatėte Lazdynų baseiną, o man dabar reikia jį rekonstruoti... Bet ir tada reikėjo sukti galvą, kaip gauti pakankamai pinigų, taip ir dabar“, – juokėsi A.Zuokas.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min