Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2013 liepos 16d. 18:26

Penkiasdešimtmetį švenčiantis brolis Astijus: „Labai baisu, kad iš Dievo tarnų netaptume samdiniais“

Brolis Astijus
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Brolis Astijus

„Laisvas, silpnas, netobulas“, sako apie save Astijus. Penkiasdešimtmetį šiandien, trečiadienį, pažymintis Astijus – taip kretingiškiai vadina, ir turbūt vadins, vienuolį pranciškoną, Lietuvos mažesniųjų brolių (pranciškonų) ordino provincijolą, kunigą Astijų Kungį, kuris liepos 16-ąją švenčia penkiasdešimtmetį. Žmonių mylimą ir į visas puses plėšomą kunigą „Pajūrio naujienoms“ pusvalandžiui nustverti pavyko Kretingos vienuolyne.

– Iš 50 gyventų metų pusę atidavėte tarnystei Dievui ir žmonėms. Gimėte 1963-iais, giliu sovietmečiu, kai Bažnyčia buvo užslopinta, mokykloje vaikams į galvas kalama, jog Dievo nėra. Kas lėmė Jūsų apsisprendimą tapti kunigu?

– Nei mano mama Regina, nei amžinatilsis tėvelis Liudas nežinojo, kad aš būsiu kunigas. Tėvo tėvai, mano seneliai, galvojo, kad kunigu bus mano tėvas. Dar mažas būdamas jis tvarte vištoms pamokslus sakydavo, o tos pakreipusios galvas klausydavo.

Su šeima važiuodavome į Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Man buvo apie 15-16 metų, kai atlaiduose prie mūsų priėjusi moteris tėvui pasakė, jog melsis už mane, kad kunigu būčiau. Tuomet viduje sukilo tokia priešprieša.

Seneliai buvo salantiškiai. Jiems, tikriems žemaičiams, tais laikais turėti sūnų kunigą būtų buvusi didelė garbė. Senelis buvo Salantų viršaitis. Tėvo mama už mane melsdavosi, ji buvo labai pamaldi, šviesi moteris. Mes, anūkai, pas ją vasarodavome.

Su šeima važiuodavome į Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Man buvo apie 15-16 metų, kai atlaiduose prie mūsų priėjusi moteris tėvui pasakė, jog melsis už mane, kad kunigu būčiau. Tuomet viduje sukilo tokia priešprieša.

Negalvojau apie kunigystę, nors buvome tikinti, pamaldi šeima. Kiekvieną sekmadienį Vydmantų gatve traukdavome į bažnyčią: trys sūnūs priekyje, tėvas, motina. Mažylės sesutės tada dar nebuvo. Tėvas dirbo Vydmantų tarybiniame ūkyje statybos inžinieriumi. Gal viena tokia šeima tuomet Vydmantuose buvome. Vakaro aštuntą per radiją klausydavomės „Amerikos balso“, pusė devynių – pasakėlės vaikams, apie devintą – Vatikano radijo, o tada suklaupdavome vakarinei maldai.

Iš kariuomenės grįžau „otličnik bojevoj i političeskoj potgotovki“ (prieš tai buvau gerais pažymiais baigęs mokyklą ir pasiruošęs stoti į Kauno politechnikos institutą). Kaip davė Dievas: vietoj instituto tądien nuėjau aplankyti sergančio pogrindininko Volskio. O jis man sako: „Astijau, kur stosi?“. „Į kunigų seminariją“, – atsakiau. Jis bandė atkalbėti, kad šeimos nekursi – teks išsižadėti, saugumas persekios. O aš jam: „Atėjau paklausti, kokių dokumentų reikia stojant į seminariją?“. Paaiškino, jog krikšto liudijimo, savo parapijos kunigo išduotos charakteristikos-rekomendacijos. Krikšto liudijimą pasiėmiau iš Klaipėdos, kurioje gimiau, kur prabėgo ankstyva vaikystė.

Seminarijoje IV kurse mokėsi palangiškis Edmundas Atkočiūnas. Jis mane pamokė, kaip elgtis saugume, – svarbiausia, niekur nepasirašyti.

Iš Palangos klebono gavęs rekomendaciją paprašiau, kad apie mano stojimą į kunigų seminariją nesakytų tėvams. Nuvažiuoju į seminariją egzaminų laikyti, o ten 60 kandidatų, priima 30. Visi šneka, kad yra buvę bažnyčiose klapčiukai, vieni kitus pažįsta, o aš – kaip balta varna.

Išlaikiau egzaminus, grįžau į Vydmantus ir apie stojimą į seminariją užsimiršau. Vasara, Palanga, draugai, šokiai, linksmybės. Rugpjūčio pradžioje gaunu pakvietimą į Kretingos miliciją. Atvykstu, o ten sako – „mes nekvietėme“, bet greit susivokia ir liepia užlipti į III aukštą, pas saugumo viršininką A.Pocevičių. Padorus žmogus buvo. Pasiūlė rinktis kokią noriu aukštąją mokyklą, mediciną vietoj kunigų seminarijos. O tai dar labiau paskatino mano norą būti kunigu. Kai nesutikau, prie medicinos studijų dar lenininę stipendiją pažadėjo, mano ryžtas tapti kunigu nuo to tik sustiprėjo.

Po dviejų savaičių gavau pranešimą, kad esu priimtas į seminariją.

Seminarijoje IV kurse mokėsi palangiškis Edmundas Atkočiūnas. Jis mane pamokė, kaip elgtis saugume, – svarbiausia, niekur nepasirašyti. Vėl mane kviečia: „Mes tave priimame į kunigų seminariją. Norime su bažnyčia gerų santykių, kuriuos gadina kai kurie nacionalistai, ekstremistai. Norime, kad apie tokius mums praneštumei“. Pasakiau – „ne“. O jie man tekštelėjo ataskaitą apie vasaros linksmybes ir pareiškė, jog ją perduos Telšių vyskupui.

Praėjus mėnesiui, vėl pakvietė Kaune. Išlaikė 5 valandas, spaudė pasirašyti, kad bendradarbiausiu. Nesutikau. Norėjo sufabrikuoti bylą. Vienas sako: „Pjaunam jį ir tegul plaukia į tą savo Klaipėdą Nemunu“. Po to paliko ramybėje.

– Būti žinomam yra nelengva našta. Kaip jūs, kunigas, vienuolis pranciškonas ją pakeliat? Teko girdėti: „A, Astijus – tas populistas“.

– „Nors be kailio liksi, visiems neįtiksi“, – sakydavo mano tėvelis. Jei paisysi visų nuomonių, vargas tau. Svarbiausia yra nepiktinti žmonių, tarnauti jiems. Mes, broliai pranciškonai, visur turėjome konfliktų: gitaras į bažnyčią įsileidome, į piligriminius žygius su jaunimu kartu patraukėme, neėmėme pinigų už laidotuves (kai kuriems kunigams tai nepatiko).

Kažkiek paaugome, o dabar mažėjame: amžinuosius įžadus esame davę 38, 2 seminarijos studentai, vienas novicas ir 3 postulantai. Bet aš tikiu, kad dar turime tos ugnies. Labai baisu, kad iš Dievo tarnų netaptume samdiniais.

Žmonėms leidome suprasti, kad jie ateina melstis, o ne vadovauti kunigams. Iki tol būdavo: davė daugiau pinigų – daugiau žvakių, liturgija vienam geresnė, kitam prastesnė. Mes daug dėl to pinigų praradome, bet Dievas mūsų neapleido.

Jei kalbi televizijoje, per radiją ar kitur, kur tave girdi šimtai tūkstančių – esi populistas, o bažnyčioje, kur keli šimtai klauso – ne. Jėzus sako: „Eikite ir skelbkite evangeliją visur“. Ir einame visur, kur tik kviečia. Net ir į firmų renginius. Nuolat keičiamės, kad neprisirištume prie žmonių.

Kai kas klausia, kodėl nedalyvavau televizijos antrame sezone, nors kvietė. Atsisakiau, nes pajutau mano laisvę varžyti pradedantį prodiuserių vadovavimą.

– Kunigystės kelio pradžioje autoritetingas žmogus jus perspėjo, kad turėsite atsižadėti meilės moteriai, santuokos, šeimos, vaikų. Per tuos 25 kunigystės įžadų metus toji meilė Jūsų niekada nepalietė?

– Telšiuose, kur pusmetį buvau vikaru ir gyvenau viename aukšte vienas, buvau pajutęs vienišumą. O kai atkeliavau į Kretingą, į brolių šeimą, galvoje vienatvei vietos neliko. Buvo penkeri metai pakilimo.

Nori nenori tas meilės jausmas ateina. Ir kunigystė nėra argumentas nemylėti. Tu sakei pamokslus, lankei ligonius, aukojai Mišias – visa tai lieka antroje eilėje. Meilės jausmas užlieja viską, kas buvo taip tikra, kaip tas žalias pievas potvynio vanduo. Pradedi tarsi naują gyvenimą, išėjimą iš kažko.

Atvažiavau į Kretingą naktį. Keliais ėjau apie Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Antano altorius. Galiausiai Viešpačiui pasakiau: „Tai ne mano, o Tavo noras buvo mane matyti kunigu“. Užėjau į zakristiją, atsiverčiau Šventąjį Raštą, perskaičiau pirmą pasitaikiusią vietą: „Jei kas nori sekti paskui mane, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“. „Viešpatie, jei kas nori“, – pasakiau ir nuėjau gulti. Ryte atsikeliu – viskas nuimta, lyg būta sapno.

Giliai širdyje yra ta žaizdelė, tas jausmas, bet ir gerai, nes jis – tarsi tolimas jaunystės prisiminimas. Visur Dievas veda ir čia jo veikimas, tai buvo akivaizdu jau stojant kunigystėn.

– Jau antrą kadenciją vadovaujate Lietuvos pranciškonams, esate brolių išrinktas provincijolu. Pranciškonų provincijos Lietuvoje atkuriamąjį žygį pradėjote Kretingoje, nužingsniavote ir įsikūrėte naujose šalies vietose: Kryžių kalne, Pakutuvėnuose, Klaipėdoje (pagalbos onkologiniams ligoniams centras). Ar viską beaprėpsite?

– Pagal tarnysčių mastą, mes, Lietuvos pranciškonai, esame labai išsiplėtę. Tai truputį gąsdina. Štai jėzuitai teturi vienuolynus Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Čikagoje ir neturi parapijų.

Mūsų broliai tarnauja Kretingoje, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Pakūtoje, Šiauliuose, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje. Kažkiek paaugome, o dabar mažėjame: amžinuosius įžadus esame davę 38, 2 seminarijos studentai, vienas novicas ir 3 postulantai. Bet aš tikiu, kad dar turime tos ugnies. Labai baisu, kad iš Dievo tarnų netaptume samdiniais.

– Kretingai esate savas, o Jums – Kretinga. Kai tapote provincijolu ir išvykote į Vilnių, ar nenutolo?

– Baigęs seminariją 1989-ųjų gegužę buvau paskirtas į Telšius, o tų pačių metų lapkritį aš, Edmundas Atkočiūnas ir Adolfas Pudžemis, kurį visi vadina tėveliu Juozu, atvykome į Kretingą atkurti pranciškonų vienuolyno. Liaudis sako: „Nespjauk į vandenį, nes teks jį išgerti“. Kretinga iki tol man buvo svetima. Atvykdavome čia su tėvais kartą per metus, per Šv. Antano atlaidus. Čia viskas buvo taip griežta. Palanga buvo visai kitokia.

Atvykus į Kretingą širdį džiugino bene vienintelis dalykas – pranciškoniška dvasia, brolių išėjimas iš pogrindžio. Nepriklausomybė dar nebuvo paskelbta, vyskupai stabdė mus. Pamilau Kretingą, jos žmones, o ypač jos dvasią – ji tikra, brangi.

– Jūsų jubiliejus – jau ne paslaptis. Ar švęsite?

– Nešvęsdavau gimtadienių. Šiemet „areštavo“. Kai sveikina, turi ką nors gero pasakyti, pagirti. Kai tau atsidėkoja už kažką gera, prarandi dvasinį užmokestį už tai. Vaikams per išpažintį duodu užduotį: „Pareini namo, pasiimi drėgną skudurėlį, nueini į tėvų miegamąjį ir išvalai visas dulkes po lova. Tik tėčiui ir mamai nieko nesakyk“. Tu padarai gera – žinai tu ir Dievas žino.

Pajurionaujienos.com

„Pajūrio naujienos“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

JAV pasitraukimas iš branduolinio susitarimo parodė, kad Europa pagaliau turi pasirūpinti savimi

Gyvenimas

Tėtis ryžosi misijai dėl Dauno sindromą turinčios dukrytės: iš Didžiosios Britanijos dviračiu atmynė į Lietuvą

24sek

Robertas Petrauskas apie „Žalgirio“ žygį Europoje: su šiuo sezonu niekas nesibaigia

Aktualu

15min paaiškina: mirtinai pavojingas Ebolos virusas grįžo, bet ar verta bijoti?

24sek

Į Kauną sugrįžęs P.Motiejūnas – apie Šaro ateitį: „Dėl jo vieną dieną esu ramus, kitą – jau ne“

Verslas

„The Guardian“: absurdas – ne Italijos populistų programa, o euro zonos taisyklės

Pasaulis kišenėje

Mažoji Lietuva: kur stovi gatvės menu išmarginta bažnyčia ir kur laukia pasieniečiai

Aktualu

Rima Urbonaitė: Liberalų sąjūdžiui varpai skambina vis garsiau

Ugnies apimti Havajai ugnikalnio išsiveržimo vietoje

Vardai

Oksana Pikul – itin atvirai apie 5 metus vaidintą santuokos pasaką, slėpusią ašaras ir išdavystes

Aktualu

Trijų automobilių avarija Trakų rajone: 1,84 promilės girtumas ir du žmonės ligoninėje

Jordanija – kuo gundo dykumų apsuptas istorijos lobynas?

Vardai

Jazzu po ją pakeitusių kelionių maratono grįžo į sceną su garsiaisiais švedais KOO

Kultūra

Knygos recenzija. Juokas, socialumas ir žanro problemos G.Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojime“

Gazas

„Augina“ automatines pavarų dėžes: „Peugeot“ 6 laipsnių meta į „šiukšliadėžę“, turi 8 laipsnių

Aktualu

Dėl Sirijos „kovotojų“ Vilniaus oro uoste išsigandusią moterį nuramino pasieniečiai – tai tik jūreiviai

Vardai

Paviešintos oficialios princo Harry ir Meghan Markle karališkų vestuvių nuotraukos: grožis atima žadą

24sek

Jaunųjų Eurolygos užkariautojų sutikime – nemalonus „Lietuvos ryto“ fanų akibrokštas

Aktualu

Skurdi reabilitacijos centro neįgaliesiems egzistencija: investavo europines lėšas ir paliko merdėti?

Aktualu

Bernardas Gailius: Europos federacija bus. Bet mes galėtume padaryti ją geresnę

Naujienos

Aktualu

JAV pasitraukimas iš branduolinio susitarimo parodė, kad Europa pagaliau turi pasirūpinti savimi

Gyvenimas

Tėtis ryžosi misijai dėl Dauno sindromą turinčios dukrytės: iš Didžiosios Britanijos dviračiu atmynė į Lietuvą

24sek

Robertas Petrauskas apie „Žalgirio“ žygį Europoje: su šiuo sezonu niekas nesibaigia

Aktualu

15min paaiškina: mirtinai pavojingas Ebolos virusas grįžo, bet ar verta bijoti?

24sek

Į Kauną sugrįžęs P.Motiejūnas – apie Šaro ateitį: „Dėl jo vieną dieną esu ramus, kitą – jau ne“

Verslas

„The Guardian“: absurdas – ne Italijos populistų programa, o euro zonos taisyklės

Pasaulis kišenėje

Mažoji Lietuva: kur stovi gatvės menu išmarginta bažnyčia ir kur laukia pasieniečiai

Aktualu

Rima Urbonaitė: Liberalų sąjūdžiui varpai skambina vis garsiau

Ugnies apimti Havajai ugnikalnio išsiveržimo vietoje

Vardai

Oksana Pikul – itin atvirai apie 5 metus vaidintą santuokos pasaką, slėpusią ašaras ir išdavystes

Aktualu

Trijų automobilių avarija Trakų rajone: 1,84 promilės girtumas ir du žmonės ligoninėje

Jordanija – kuo gundo dykumų apsuptas istorijos lobynas?

Vardai

Jazzu po ją pakeitusių kelionių maratono grįžo į sceną su garsiaisiais švedais KOO

Kultūra

Knygos recenzija. Juokas, socialumas ir žanro problemos G.Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojime“

Gazas

„Augina“ automatines pavarų dėžes: „Peugeot“ 6 laipsnių meta į „šiukšliadėžę“, turi 8 laipsnių

Aktualu

Dėl Sirijos „kovotojų“ Vilniaus oro uoste išsigandusią moterį nuramino pasieniečiai – tai tik jūreiviai

Vardai

Paviešintos oficialios princo Harry ir Meghan Markle karališkų vestuvių nuotraukos: grožis atima žadą

24sek

Jaunųjų Eurolygos užkariautojų sutikime – nemalonus „Lietuvos ryto“ fanų akibrokštas

Aktualu

Skurdi reabilitacijos centro neįgaliesiems egzistencija: investavo europines lėšas ir paliko merdėti?

Aktualu

Bernardas Gailius: Europos federacija bus. Bet mes galėtume padaryti ją geresnę

Metas rinktis

Maistas

Laikas griliui

Išlaikyk atostogų ritmą

Sveikata

Automobilių švaros centras AINAVA

Ryškiems įvarčiams

Pasaulis kišenėje

Sulčių nauda

Daugiau skonio

Unicef vaikų bėgimas „Už kiekvieną vaiką“

Renginių gidas

Parašykite atsiliepimą apie 15min