Šių metų „Pilietiškumo festivalyje“ surengtoje jaunimo diskusijoje – „Jaunimas – drąsus ar tik garsus?“, kurią moderavo istorijos populiarintoja ir visuomenininkė Rugilė Grendaitė, atsakymų į šiuos klausimus ieškojo, dainų autorė ir atlikėja Gabrielė Vilkickytė, informacinių karų ir atsparumo ekspertas, karininkas Darius Remeika, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos prezidentas Umberto Masi bei komikas ir renginių vedėjas Kristoforas Vaidutis.
Diskusiją R.Grendaitė pradėjo profesorės Danutės Gailienės mintimi: „Tiesa yra spalvos ir atspalviai.“ Moderatorės teigimu, būtent todėl svarbu kalbėtis apie pilietiškumą – bandyti suprasti, kas šiandien yra tiesa ir kaip ji atsiskleidžia skirtingose žmonių patirtyse.
Gal klausimas užduodamas ne taip?
Pirmasis diskusijoje nuskambėjęs klausimas buvo provokuojantis – kodėl jauni žmonės aktyviai reiškia savo poziciją protestuose, tačiau gerokai rečiau ateina prie balsadėžių?
Diskusijos dalyvis Umberto Masi pasiūlė į situaciją pažvelgti iš kitos pusės. Anot jo, vien raginimo nepakanka. Jauni žmonės turi matyti, kad jų balsas iš tiesų gali daryti įtaką.
„Klausimas yra ne tas, kodėl jaunimas neateina balsuoti. Siūlyčiau apsukti klausimą – o kodėl jaunas žmogus turėtų ateiti balsuoti? Idėjų pasiūla nulinė, o politinės partijos nemato jaunų žmonių kaip veikėjų, kurie gali kažką pakeisti,“ – teigė Umberto.
Vis dėlto U.Masi priminė ir pozityvią tendenciją – pasidalijo tyrimo duomenimis, kurie sako, kad Lietuvoje 18–24 metų amžiaus grupėje jaunimo pilietiškumo indeksas per pastaruosius metus išaugo 8 procentais. Jo nuomone, pilietiškumas negali apsiriboti viena rinkimų diena – jis turi būti kuriamas kasdien, suteikiant jaunam žmogui daugiau galimybių dalyvauti valstybės gyvenime.
R.Grendaitė šią išsakytą mintį oponavo, kad galbūt kai kurie dalykai neturėtų būti grindžiami motyvacija – balsavimas yra kiekvieno pilietinė pareiga.
Vertybės prasideda šeimoje
Kodėl vieniems pilietiškumas atrodo savaime suprantamas, o kitiems – tolima sąvoka?
Kristoforas Vaidutis pasakojo, kad jo pasirinkimus gyvenime nulėmė šeimoje perduotos vertybės.
„Augau teigiamoje aplinkoje, kurioje man šeimoje buvo diegiamos vertybės. Man niekada nebuvo klausimo eiti balsuoti ar ne. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, man irgi nekilo klausimas, kad turiu išmokti valdyti ginklą. Aš žiūriu paprastai – jei ne aš, tai kas kitas?“ – teigė Kristoforas.
Jo įsitikinimu, atsakomybė už valstybę prasideda nuo asmeninio apsisprendimo nelaukti, kol kažkas kitas padarys tai už tave.
Panašiai apie pilietiškumo ištakas kalbėjo ir tremtinių šeimoje užaugusi G.Vilkickytė. Ji prisiminė, kad meilė Lietuvai pirmiausia atėjo per šeimą – dainas, valstybines šventes ir bendras patirtis.
„Man pilietiškumas yra didžiulis mamos indėlis,“ – teigė ji.
Pasak atlikėjos, prasidėjus karui Ukrainoje jos pačios savanorystė pabėgėlių centre tapo natūraliu žingsniu, leidusiu suprasti, kad pilietiškumas pirmiausia reiškia žmogiškumą. Savanoriaudama sutikusi ir žinomų Lietuvoje žmonių, politikų, kurie kartu veikė išvien nepaisydami savo statuso ar užimamų pareigų.
Jaunimui pirmiausia rūpi žmonės, o ne politika
Kalbėdama apie susitikimus mokyklose, G.Vilkickytė pripažino, kad su jaunais žmonėmis neverta pradėti pokalbio nuo politikos.
Anot jos, paaugliams pirmiausia rūpi tarpusavio santykiai – su draugais, šeima, mokytojais. Tik per šias temas galima kalbėti apie platesnius valstybės klausimus.
Šią mintį papildė Darius Remeika, daugelį metų dirbantis su jaunimu įvairiuose Lietuvos regionuose.
Pasak jo, jauni žmonės daug dėmesio skiria saviraiškai, žmogaus teisėms ir tarpusavio santykiams, tačiau valstybinis pilietiškumas dažnai lieka antrame plane.
Prie to prisideda ir socialiniuose tinkluose plintanti dezinformacija.
„Jaunimui statoma neteisinga komunikacija per emocijų, dažniausiai, pykčio prizmę. Ir tai juos labiausiai veikia, ypač socialiniuose tinkluose,“ – sako D.Remeika.
Ryšys gimsta ne nuo paskaitos
Diskusijoje ne kartą nuskambėjo mintis, kad pilietiškumo negalima išmokyti vien paskaitomis.
U.Masi, aplankęs daugiau nei pusę Lietuvos savivaldybių mokyklų, sakė pastebėjęs, kad ryšys atsiranda tik tada, kai kalbama apie tai, kas jaunam žmogui iš tiesų svarbu.
„Su jaunimu nepavyksta užmegzti ryšio, kai pradedi nuo labai toli.“
Todėl, jo nuomone, kelias į pilietiškumą gali prasidėti nuo sporto, muzikos ar kitų jaunam žmogui artimų veiklų. Jų bendruomenių kūrimo. Tačiau vienkartinių projektų nepakanka – svarbiausia grįžti ir tęsti darbą.
„Demokratija neveikia savaime. Tai būdinga tik gamtos dėsniams,“ – sakė Umberto.
Protestas – kaip laisvės įrodymas
Diskusijoje daug dėmesio skirta protestams ir pilietiniam aktyvumui. U. Masi įsitikinęs, kad protestas yra viena ryškiausių demokratijos išraiškų.
„Mes patvirtiname savo galimybę gyventi laisvoje valstybėje. Būdami proteste ar veiksme, mes stipriname ryšius,“ – sakė Umberto.
Jo nuomone, visuomenė kartais protestuoja net pernelyg santūriai.
Darius Remeika atkreipė dėmesį į kitą reiškinį – nemaža dalis jaunimo pilietiškumą išreiškia tik virtualioje erdvėje.
„Drąsos virtualioje erdvėje pas jaunimą yra daug, tačiau tikrasis pilietiškumas negali likti vien socialinių tinklų komentaruose – jis turi persikelti į realius veiksmus,“ – sakė ekspertas.
Kariuomenė – ne vyriškumo, o žmogiškumo mokykla
Kalbėdamas apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje, K.Vaidutis ragino nebijoti išbandyti šios patirties, kuri jam asmeniškai yra artima ir pažįstama, mat jis Lietuvos kariuomenėje savanoriavo daugiau nei 1,5 metų.
Pasak jo, privalomos tarnybos devyni mėnesiai leidžia žmogui geriau pažinti save, o svarbiausia – išmoko atsakomybės.
„Tai ne vyriškumo, kaip daugelis sako, o labiau žmogiškumo mokykla,“ – įsitikinęs Kristoforas.
Pabaigoje – patarimai ir palinkėjimai jaunimui
Diskusijos pabaigoje D.Remeika išskyrė tris pagrindinius ženklus, kurie gali padėti jaunam žmogui atpažinti manipuliaciją informacinėje erdvėje.
Pirmasis – žinutė pirmiausia siekia sukelti stiprią emociją, dažniausiai pyktį. Antrasis – joje dirbtinai kuriamas konfliktas ar priešprieša. Trečiasis – būtina įvertinti informacijos šaltinį ir pasitikėti oficialiais bei patikimais informacijos kanalais.
Baigiantis diskusijai jos dalyviai pasidalijo ir palinkėjimais jaunimui.
D.Remeika ragino nebijoti bandyti ir klysti, jei tai nežemina kitų žmonių ir nekenkia valstybei.
U.Masi priminė, kad jaunimas yra visos visuomenės atspindys, todėl svarbu ne tik reikalauti iš jaunų žmonių, bet ir kurti aplinką, kurioje jie galėtų veikti drauge.
G.Vilkickytė kvietė dažniau atsitraukti nuo ekranų ir ieškoti tikrų patirčių.
„Kuo daugiau tikro gyvenimo ir gryno oro!“ – sakė atlikėja.
K.Vaidutis ragino neprarasti jaunystės smalsumo.
„Būkit jaunimu. Durniuokit, šėliokit, ieškokit, patirkit. Džiaukitės paprastais dalykais.“
Diskusiją užbaigusi R.Grendaitė ją apibendrino paprasta, tačiau visą pokalbį taikliai įprasminančia mintimi:
„Įsižeminkime, tiesiog gyvenkime. Tiesiog gyvenkime gyvenimą džiaugsmingai.“
