Sekite 15min Google
Informaciją apie D. Dubausko mirtį 15min patvirtino jo artimi draugai. Oficialaus institucijų ar šeimos patvirtinimo kol kas nėra.
„Taip netikėtai, nelauktai Tu viską žemėje palikai. Lengvų debesų“, – rašoma vienoje tokių žinučių.
„Ilsėkis ramybėje, buvai vienas įsimintiniausių žmonių Vilniuje“, – teigiama dar viename įraše D.Dubausko „Facebook“ profilyje.
Daugelis dalinosi tuo, kad ši žinia juos šokiravo ir buvo labai netikėta.
Donatas Dubauskas – viena tų išskirtinių Vilniaus asmenybių, kurias sostinės centre buvo sunku praeiti nepastebėjus. Ekstravagantiškos išvaizdos menininką daugelis vilniečių pažinojo ar bent buvo matę, o dėl savito įvaizdžio neretai vadino tiesiog „indėnu“. Tiesa, tai buvo vienas iš jo gyvenimo periodų stilius, jis mėgdavo keisti savo įvaizdį, tačiau visuomet buvo išskirtinis, chameleoniškas.
Per gyvenimą D.Dubauskas išbandė daugybę skirtingų veiklų. Jis saugojo strateginius Lietuvos objektus, kūrė scenografijos detales, dirbo lėlių teatro butaforu, siuvo drabužius, o vėliau pasuko į verslą ir sostinėje atidarė savitus barus. Jų aplinkoje atsispindėjo ir ilgus metus jį dominusi Šiaurės Amerikos indėnų kultūra, o vėliau ir „steam punk“ estetika.
Pats D.Dubauskas Vilnių yra apibūdinęs kaip laisvų žmonių miestą, kuriame žmogaus kilmė nėra svarbi, o vilniečiu galima tapti nepriklausomai nuo to, iš kur atvykai.
Ši mintis gerai atspindėjo ir jį patį – ryškų, sunkiai į rėmus telpantį miesto žmogų, ilgainiui tapusį pažįstama Vilniaus kultūrinio peizažo dalimi.
Neatsiejama D. Dubausko įvaizdžio dalimi buvo ir jo paties pasigamintas „penny farthing“ stiliaus dviratis, kuriuo jis beveik dešimtmetį važinėjo Vilniaus gatvėmis. Išskirtinė transporto priemonė, kaip ir pats jos šeimininkas, traukė praeivių žvilgsnius – dviratį D. Dubauskas ne tik susikonstravo pats, bet ir nuolat tobulino, puošė oda, metalo detalėmis bei kitais senovinį stilių primenančiais elementais.
Kūryba jam neapsiribojo vien estetika. D. Dubauskas yra pasakojęs, kad daugelį daiktų mėgo gamintis pats, o senų ir sulūžusių daiktų panaudojimą laikė ne tik kūrybos, bet ir atsakingo vartojimo forma. „Kuo daugiau margumo gyvenime – tuo smagiau. Negalima atsisakyti savo individualybės“, – yra sakęs menininkas.
Vilnius jam buvo ne tik gyvenamoji vieta, bet ir erdvė, kurioje galėjo būti savimi. Labiausiai D. Dubauskas mėgo dviračiu važinėti Senamiestyje, ypač vakarais, taip pat Žvėryne ir Vingio parke. Pats sakė niekur neskubantis ir važiuodamas tiesiog besimėgaujantis miestu bei pačiu judėjimu.
Jo požiūrį į gyvenimą bene geriausiai apibūdino paties ištarti žodžiai: „Aš su savo dviračiu ilsiuosi ir gaudau gyvenimo malonumą. Aš niekur neskubu, man nereikia važinėti greitai. Aš tiesiog mėgaujuosi važiavimu.“
Polinkį kurti ir išsiskirti D.Dubauskas turėjo nuo vaikystės. Siūti jis išmoko dar būdamas jaunas – tuo metu norimų drabužių ne visada buvo galima nusipirkti, todėl juos persidarydavo pats. Senas kelnes ardydavo, siaurindavo ar platindavo, derindavo skirtingas medžiagas. „Pankų laikai buvo“, – apie tą laikotarpį yra pasakojęs jis.
Daugelį metų vilniečiai D.Dubauską atpažindavo ir dėl įvaizdžio, susijusio su jo domėjimusi Šiaurės Amerikos indėnų kultūra. Tačiau prilipusi „Lietuvos indėno“ pravardė pačiam menininkui ilgainiui ėmė nepatikti. Jis yra pasakojęs, kad po kelių dešimtmečių toks apibūdinimas pradėjo varginti, o žmonių reakcijos kartais tapdavo absurdiškos – esą jo net prašydavo „prikviesti lietų“.
Ilgainiui jis vis labiau domėjosi „steam punk“ estetika, ir viena ryškiausių D.Dubausko kūrybos sričių tapo senoviniai didžiaračiai dviračiai. Greta jų jis kūrė drabužius, odos dirbinius, aksesuarus ir interjero detales, tačiau yra atvirai kalbėjęs, kad iš rankų darbo kūrinių pragyventi darėsi vis sunkiau.
Savo kūrybinį požiūrį D.Dubauskas mėgino perkelti ir į Vilniaus barų erdves. Vienas jo sumanymų buvo meno baras „Garinis angelas“, kuriame siekta sujungti barą ir galeriją bei suteikti menininkams vietą nemokamai pristatyti savo darbus. D.Dubauskui buvo svarbu, kad kūryba turėtų erdvės skleistis, o žmonės nebijotų savo išskirtinumo.
Jis buvo ryški Vilniaus asmenybė, apie kurią jo bičiuliai sakydavo, kad Vilniaus senamiestis be jo būtų visiškai kitoks. Ir dabar daugelis sako, kad jo mirtis paliko didelę tuštumą.