Kasdien darbo slenkstį minanti Vanda atokvėpio ieško skirdama savo laisvą laiką savanorystei. Lengvų kelių gyvenime nesirenkanti vilnietė ir šiame etape ėmėsi ne pačio paprasčiausio uždavinio, pasirinkdama padėti klausos negalią turintiems vaikams. „Ten aš jaučiuosi laiminga“, – kukliai savanorystės privalumus apibūdina moteris.
Į veiklą įsitraukė drauge su vyru
Savo istorija Vanda sutiko pasidalinti tam, kad įkvėptų panašaus likimo bendraamžius imtis veiklos. „Nenoriu girtis ar reklamuotis, viskas, ką darau, pirmiausiai teikia džiaugsmą man pačiai. Tikiu, kad tai padėtų ir kitiems žmonėms. Savanoriška veikla nustumia nuo sėdėjimo prie televizoriaus link kur kas prasmingesnės dienos ir nereikia dangstytis klišėmis, jog trūksta laiko. Tvirtai žinau – kai nori, viską suspėji“, – įsitikinusi moteris.
Viskas, ką darau, pirmiausiai teikia džiaugsmą man pačiai.
Pasiūlymą savanoriauti Vanda gavo iš savo buvusios bendradarbės, kuri augino klausos sutrikimą turintį sūnų. „Daug metų bendravome, mačiau, kaip tas vaikas augo – palaikėme gražią bičiulystę. Tas berniukas mane visuomet žavėjo. Nelengva buvo susikalbėti, tačiau tylomis niekuomet nesėdėdavom, visuomet atrasdavom būdų, kaip išsiaiškinti vienus ar kitus dalykus. Kai kolegė pasiūlė prisijungti prie jų bendrijos, gan greitai apsisprendžiau“, – pasakoja daugiau nei metus savanoriška veikla Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, „Pagava“ bendrijoje užsiimanti Vanda.
Tąsyk moteris drauge pabandyti pasiūlė ir savo sutuoktiniui – 62 nedirbančiam vyrui. „Mano vyras nėra labai aktyvus ir bendraujantis, tačiau gavęs pasiūlymą nesispyriojo ir kartu pradėjome lankytis „Pagavoje“. Abu padedame per renginius, šventes, išvykas ir susitikimus: jis labiau techninius, „vyriškus“ darbus apsiima, o man tenka kruopštesnės užduotys. Nesame atvirai kalbėję, kam mudviem to reikia, bet turbūt tai savaime suprantama – abu matome prasmę padėti kitiems“, – mintimis dalijasi Vanda.
Susikalbėti padeda širdies kalba ir noras atjausti
Daugiausiai sutuoktiniai padeda įvairių užsiėmimų ar švenčių metu: kartais pasitaiko administracinių, pagalbinių darbų, o kitais atvejais užsuka tiesiog pabendrauti su bendrijos nariais. „Pirmiausiai turėjome savanorystės kursus, ten išklausėme medžiagą, apie visus būtinus šios veiklos aspektus. Gestų kalbos dar nemokame, bet bendravimo problemų nėra – jei kyla kokių nesklandumų, vertėjauja tėveliai. Su jais taip pat labai daug bendraujame, išsikalbame apie kasdienes problemas ar aktualijas“.
Pasiteiravus, ar niekada nemąstė savo laisvalaikio papildymui pasirinkti kitą veiklą – šokius, dainavimą ar kokį bendraminčių sambūrį – Vanda atvira: „Ne, tokio poreikio nebuvo. Veiklos ir taip apstu: turime namą, sodą, daržą, tad lauko darbai atima nemažai laiko. Kapstydamiesi žemėje ar puoselėdami gėles taip pat atsipučiame, tačiau kartais gyvenime reikia kažkokio įvykio, jog jį pamatytum kitomis spalvomis. Savanorystė su negalią turinčiais vaikais būtent ir suteikė šį jausmą. Pamačiau, kad pasaulis gali būti visoks, kad visi esame lygūs ir geri, nepaisant mūsų skirtumų. Žinote, tie vaikai tikrai ypatingi – atrodo, jie neturi vienų gebėjimų, bet tuo pačiu gali kur kas daugiau. Iš jų sklinda gerumas ir meilė, kuria jie labai greitai užkrečia“, – atvirauja moteris.
Tiesiog jaučiu, kad tiems žmonėms, o ypač vaikiukams, galime būti naudingi, tad kodėl nesidalinti nieko nekainuojančiais dalykais?
Tiki gerų darbų galia
Kaip pasakoja pati Vanda, į „Pagavą“ su vyru ji visuomet eina be prievolės, bet su dideliu laukimu. „Daug ko išmokome iš tų vaikų ir jų tėvelių, labiausiai tai atjausti, nesmerkti ir padėti. Dalintis paprastais žemiškais dalykais dabar kur kas smagiau“, – džiaugiasi pašnekovė.
Anot jos, yra pasitaikę situacijų, kuomet aplinkiniai pareplikuoja, neva kodėl jiedu su vyru neskiria laiko savo reikmėms ar vaikams: „Turim ir vaikų, ir anūkų, tačiau visi jie gyvena ne Lietuvoje, todėl savo laiką skiriame čia, bendrijoje. Nuo to mūsų meilė ar rūpestis nemažėja. Tiesiog jaučiu, kad tiems žmonėms, o ypač vaikiukams, galime būti naudingi, tad kodėl nesidalinti nieko nekainuojančiais dalykais? Buvimas kartu yra didžiausia dovana“.
Vanda sako, jog savanorystės imtis galėtų ir daugiau žmonių bei tvirtai tiki, jog tam amžius ne kliūtis. „Bendrijoje sutinku įvairaus amžiaus žmonių: ir visai paauglių, ir vyresnių. Tik tie metų skirtumai tarsi išgaruoja, būnam kartu, neskirstydami vieni kitų į grupeles. Juk ateinam su kitu tikslu – kuriam šventę iš paprastų dalykų, mokomės vieni iš kitų“.
