Paprastai vengiu pabrėžti, kad kažką atlieka moteris, tarkime, vairuoja, taiso automobilį, rašo apie sportą. Mano galva, mes pačios taip save stigmatizuojame. Todėl iškart noriu pabrėžti, kad tai nebus straipsnis apie moters patirtį kariuomenėje. Nemanau, kad man paros žygis buvo lengvesnis ar sunkesnis nei kitiems vien dėl to, kad aš esu moteris.
Kartu su kitais žurnalistais buvau pakviesta į kasmetį žurnalistų žygį. Parą su kolegomis praleidome kariuomenėje, Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotame pėstininkų batalione, – valgėme su kariais, miegojome kuopoje, kėlėmės su kariais, tamsoje ir sniege mankštinomės kartu, dalyvavome pasaloje, mokėmės reaguoti į artilerijos ugnį, šaudyti, maskuotis ir pan. Per 24 intensyvias pratybų valandas miegojome vos kelias valandas – kariškiai bandė trumpai ir praktiškai išdėstyti, ką per devynis mėnesius tarnybos išmoksta eiliniai.
Sunkiausia man pasirodė ne fizinis krūvis, kuris buvo tikrai didelis net ir reguliariai sportuojančiam žmogui, o disciplina. Posakis „lenk medį kol jaunas“ turi racijos – dabar sunkiau ne tik špagatą padaryti, bet ir įsakymą išgirsti, juolab, jeigu jis atrodo nelogiškas ar varžo mano laisvę. Keltis ir eiti miegoti tuo pačiu laiku, valgyti kartu su kitais ir tokiu pačiu tempu, netgi žengti ta pačia koja.
Kitas labai trikdantis dalykas buvo visų panašumas. Kelis kartus buvau netgi lengvai paklydusi, nes nusekiau paskui nepažįstamą nugarą. O dar kai užmaskuoti veidai, apskritai sunku išskirti žmogų.
„Atliekos eina čia, puodelius dedam čia, padėklus – čia“, – pakeltu tonu su mumis buvusiam krašto apsaugos ministrui Raimundui Karobliui diktavo valgyklos darbuotoja. Gal tiesiog jo neatpažinusi, o gal todėl, kad visi čia yra lygūs ir niekuo neišskirtiniai.
Rūkyti čia galima, duoda ir gerti – baigdami trumpus savo paros kursus visi gavome po stikliuką degančio kareiviško krupniko.
Privatumo nėra – miegoti reikia dviaukštėse lovose, apie jokį mergaičių kambarį net nedrįsau paspėlioti. Tiesa, tualetas kuopoje moterims yra atskiras. Bet čia moterų tiek mažai, kad porą sykių prausykloje užtikau vaikinų.
Bet įprasti, manau, gyventi tarp vyrų galima greitai. Čia kaip sporto klubo persirengimo kambariuose – pirmą kartą atėjusios merginos dažniausiai bando persirengti prisidengdamos rankšluosčiu, kartais tą daro tualete, duše prausiasi su maudymosi kostiumėliu ir pan.
Manau, ir mes čia panašiai atrodėme kaip kad tos už rankšluosčių besislepiančios „pionierės“ – blaškėmės valgykloje, fotografavome vienas kitą krykštaudami, rikiavomės eilėse it energingi pirmokai „pabiručiai“.
Pradžioje mus aprengė ir mokė judėti. Atrodo, juokas, bet dėvint dvi poras kelnių, švarką, megztinį, striukę, liemenę su šovinių dėtuvėmis ir vandeniu, 3,5 kilogramo sveriantį vokišką automatą G36, sunkų ir nepatogų šalmą bei avint sunkius kareiviškus batus, jau ir šiaip neįpratus yra sunku.
„Iš manęs greitai atimtų ginklą“, – šauna mintis, kai niekaip nepavyksta pro jokias duris praeiti neatsitrenkus į jų staktą.
Šliaužti su ginklu dar sunkiau. Gulėti prisispaudus prie žemės trukdo priekyje prikabintos šovinių dėtuvės ir gertuvė, o, kai reikia ginklą laikyti viena ranka ir pusiaugula judėti į priekį, sunkumas apima jau po pirmųjų metrų.
Po trumpų bandymų įvairiai judėti miške prasideda apmokymai, kaip teisingai šaudyti – stovint, priklaupus, sėdint ir atsigulus. Pastaroji pozicija – pati patogiausia ir stabiliausia. Kiek pasipraktikavus mums duoda ir pirmuosius šovinius. Jie yra imitaciniai, tačiau atatranka, garsas ir parako dūmas atrodo it tikri, todėl pirmuosius šūvius iššaunu nedrąsiai.
Nėra taip baisu kaip šaudyti šaudykloje, kur dėl uždaros erdvės garsas didesnis. Miške šūvis nuaidi kiek tyliau, specialūs akiniai saugo nuo lekiančių gilzių, todėl galima į tamsumą paleisti jau ir visą šūvių seriją. Vėliau taiklumą išbandėme ir lazerinėje šaudykloje.
Po šaudymo seka mokymai, kaip reaguoti į įvairius pavojus mūšio lauke, pavyzdžiui, apšvietą ar artilerijos ugnį, ką daryti, priešui atidengus ugnį, kaip dirbti komandomis, kaip atsitraukti iš susišaudymo vietos. Po trumpo įvado su šautuvais ir jau pilnomis dėtuvėmis šovinių išeiname į mišką, kur judame tylėdami, kas kelia įtampą. Mums vadovaujantys kariai imituoja tai artileriją, tai apšvietą, tai priešo ugnį. Keli kolegos pyškina jau iš kulkosvaidžių, kiti nešasi granatsvaidžius, tiesa, šūvius imituoja jau tik balsu.
Plk. ltn. Eugenijus Lastauskas, Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotojo pėstininkų bataliono vadas, mums ne kartą kartojo, kad kariuomenės tikslas yra atbaidyti, atgrasinti priešą nuo karo. Bet ką čia slėpti – pyškinti miške iš automatų buvo bene smagiausia mūsų žygio dalis.
Mažiausiai smagi dalis – veido maskavimas. Nors nuotraukose feisbukui ir atrodau pati sau šauniai, jeigu mane kas būtų iš anksto įspėjęs, kaip sunkiai nusiplauna tie kamufliažiniai dažai, gal nebūčiau taip sąžiningai ir tepusi savo veido.
Kaip ir pudrą, taip ir kamufliažinius dažus ant veido reikia tepti ne bet kaip – įdubusias vietas žaliai, iškilias – rudai, ir galiausiai reikia kelių juodų brūkšnių.
Tą vakarą snigo, ir miško paklotės spalvų maskuotė atrodo komiškai, bet kariai patikina, kad turi ir atitinkamą aprangą tam atvejui, kai žemę uždengia sniegas.
Nusnūsti per visą parą mums leido vos kelias valandas. 5.45 val. ryto koridoriuje pasigirsta sujudimas, o mūsų kambaryje tylus „tuoj žadins“. Išsyk po to pro duris įsiveržia karininkas, įjungia šviesą ir liepia tučtuojau pasiruošti mankštai.
Lauke pilna šlapio sniego, tačiau niekam neįdomu – pasitiesus ploną kilimėlį tenka daryti ir atsispaudimus, ir pritūpimus, burpiams nuo žemės su kareiviškais batais išvis sunku atsiplėšti. Va čia kareiviška tvarka man patinka – su tokiu uolumu joks sąžinės graužimas manęs į sporto salę nenuveja.
Kartu einama net pusryčiauti. Maitina kariuomenėje neblogai. Tiesa, mes buvome sąjungininkų valgyklose. Šnibždamasi, kad lietuviai valgo kiek prasčiau. Bet sąjungininkų valgykloje pasirinkimas – kaip ne pačiame pigiausiame viešbutyje: yra įvairios mėsos ir sūrio, virtų kiaušinių ir dešrelių, daržovių, varškės, vaisių, sausainių ir vaflių, stovi nemokamas kavos aparatas.
Antros dienos pagrindinė užduotis – pasala. Šiek tiek strategijos, darbo grupėse, gausaus šaudymo miške į automobilį, kurio vežamą informaciją reikia perimti, ir, turbūt smagiausia dalis – kelionė į pasakos vietą transporteriu M113. Šarvuočiais Lietuvoje galima pasivažinėti ne tik kariuomenėje – tokią pramogą siūlo įvairūs pramogas pardavinėjantys portalai.
Važiavau ir tokiu, todėl galiu palyginti – nieko panašaus. Kariai veža tikru tanku per tikrus miškus, krato taip, kad gali lengvai supykinti, sėdėti su ginklu tarp kitų karių yra nepatogu. Ačiū Dievui, kad dėvime šalmus – galva ne kartą dunksteli tai į šarvuočio lubas, tai sienas. Sunku įsivaizduoti, kaip kariai tikro konflikto atveju gali greitai judėti ir reaguoti į situacijas – vien įlipti ir išlipti iš šarvuočio pareikalauja jėgų.
Bėgdama per pelkes paskui kitus kariais apsirengusius žurnalistus vis kliūvu už šakų ir atrodo, kad jau tuoj su visu šautuvu krisiu. Geriausiu atveju – veidu į purvą, o labiausiai tikėtinu – veidu ant šakų. Įsivaizduoju, kad vien išmokti judėti trunka laiko.
Man tai – labai geras, nors ir varginantis, paros nuotykis. Nejučia imu svarstyti, ar galėčiau taip devynis mėnesius. Visa tai atrodo šaunu, bet juk iš esmės pirmiausia kariai mokosi susilieti su kitais, gerai vykdyti komandas. Tiesa, šiame batalione beveik visi kiekvieną savaitgalį vyksta namo.
Sąjungininkų valgykloje užmezgiau pokalbį su vokiečiu. Jis nenustebo, pamatęs būrį žurnalistų, nes su jais bendrauja dažnai, o visai neseniai padėjo rengti istoriją žurnalistui iš „The Economist“. Jis manęs paklausia, ar informacijos apie kariuomenę yra pakankamai, ar pakanka publikacijų.
Sakau, kad jų daug, bet kiek liūdna, kad kariuomenė mažai analizuojama, kritika struktūros, kurią remia net žurnalistai, kartais atrodo kaip tabu. Viena vertus, jeigu, kaip sakė E.Lastauskas, kariuomenės tikslas yra atgrasyti nuo karo, tai propaganda yra labai svarbus to elementas. Kita vertus, gal kritika skatina ir tobulėjimą?
Bet šįkart ir pati nelabai turiu kritikos strėlių, kurias galėčiau paleisti kariuomenės link. Iš to, ką mačiau, su kokiais karininkais bendravau, struktūra man atrodo moderni, kariuomenė neprimena kalėjimo, maistas yra ne tik kad pakenčiamas, bet ir visai skanus, patalai švarūs. Gal taip ir yra, o gal kariuomenė parodė būriui žurnalistų geriausia, ką turi. Net ir vokiečių „boxeriais“ pavėžino.
