Gyvenimą ar poilsį sodų bendrijose, o ne kur nors kitur, miestiečiai renkasi dėl kelių priežasčių. Pagrindinės jų – ramybė, grynas oras, o neretai ir puikūs kaimynai.
„Sodą nusipirkome prieš 8 metus, o gyvenamojo namo įrengimo darbus pradėjom prieš 6-erius.
Kai įsigijome sodą, vaizdas buvo baisus. Teko paplušėti, kol savomis rankomis susikūrėme gražius ir jaukius namus“, – aprodydami savo valdas pasakojo jau porą metų Arlaviškėse įsikūrusioje sodų bendrijoje gyvenantys Romas ir Malvina. Jų namai visai neprimena tradicinio kolektyvinio sodo: aplink namą svyra įvairiaspalvių gėlių žiedai, tik tolumoje, už gėlynų, matosi keli pomidorų, agurkų, bulvių daigai, stovi nedidelis šiltnamis.
„Gyvenimo sode privalumai – poilsis, žvejyba Kauno mariose, pušynas, grynas oras. Vasarą, kai saulė gerai kaitina, kvėpuojame tyru, pušų sakais prisotintu oru. Žmona labai mėgsta žemės ūkio darbus, visa žemės sklypo augmenija – jos nuopelnas“, – žmoną gyrė Romas. Paprašyti įvardyti gyvenamosios vietos trūkumus sutuoktiniai ilgai suko galvas. „Mes daugiau nei 30 m. gyvenome mieste, esame pripratę, kad parduotuvės šalia. Dabar pati parduotuvėje dirbu, todėl problemų dėl maisto produktų nėra. Gal vėliau kils keblumų. Nors nemanau. Čia mes turime vietinę parduotuvėlę, kurioje didelis pasirinkimas. Dėl susisiekimo problemų taip pat nėra, kasdien kursuoja autobusai“, – pasakojo Malvina.
Sodo bendrijoje pigiau atsieina ir komunalinės paslaugos. Tereikia padengti elektros sąskaitas, mokėti sodo bendrijos metinį mokestį, o šildymo išlaidos priklauso nuo pasirinkto šildymo būdo. „Manau, po šios žiemos, kai kainos itin pakils, gyventi į sodus persikels dar daugiau žmonių“, – spėjo Romas.
Priešingai nei Malvina ir Romas, kaunietė Veronika Vasiliauskienė niekada nesvajojo persikraustyti gyventi į sodą. Jai sodas – poilsio ir ramybės oazė. V.Vasiliauskienė tikino, kad savo sode ji net krapų neauginanti. „Sode nieko neauginame, čia – mano „fazenda“. Sodas turi kvepėti sodu. Aš daržovėms užsidirbu, jas perku pas vietinius sodininkus. Kiekvienas turi dirbti savo darbą, o į sodą atvažiuoju pailsėti, o ne daržuose vergauti“, – aiškino pašnekovė.
Moteris tikino, kad niekas jai neatstotų šalia pušyno esančio nuosavo sodo sklypo. „Jau 20 metų su vyru turime šį namelį. Greičiausiai ant rankų pirštų suskaičiuotume savaitgalius, kuriuos praleisdavome Kaune, o ne čia. Kai atsidarau langus į mišką, o paukščiai tarsi čiulba lopšinę, pagalvoju: kur aš geriau išsimiegosiu. Jei verdu sriubą, grybų prisirenku čia pat, už namo kampo“, – pasakojo V.Vasiliauskienė.