Sekite 15min Google
Antrąją Velykų dieną mirė popiežius Pranciškus.
LIETUVA, S. Daukanto aikštė. 2018 m. rugsėjo mėn. 22 d. Susitikimas su Prezidente, valdžios ir pilietinės visuomenės atstovais, diplomatinio korpuso nariais
„Šis šimtmetis Jums buvo paženklintas daugybe išbandymų ir kančių: kalinimų, trėmimų, net kankinystės. Nepriklausomybės šimtmečio minėjimas – tai proga stabtelti ir prisiminti visas šias patirtis, atgaivinti ryšį su tuo, kas ugdė Jūsų valstybę, rasti sprendimų šiandienos iššūkiams ir žvelgti į ateitį dialogo ir vienybės su visais čia gyvenančiais dvasioje, stengiantis, kad nė vienas jų nesijaustų atstumtas.
Kiekvienai kartai tenka įsisąmoninti praeities sunkumus bei pasiekimus ir dabartyje pagerbti savo protėvių atminimą. Nežinome, kas bus rytoj, tačiau žinome, kad kiekviena karta privalo puoselėti ją subrandinusią „sielą“, padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu ar neteisybe paversti galimybe. Tik taip šaknys, padėjusios subrandinti vaisius, kuriais mėgaujamės šiandien, išliks gyvybingos ir sveikos. O ši tauta iš tiesų turi tvirtą „sielą“, kuri jai padėjo nepalūžti ir nuolat kurti!
Štai Jūsų himno eilutė: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“, kad drąsiai žvelgtų į akis dabarčiai.“
„Žvelgdami į šių dienų pasaulį, kai girdėti vis daugiau balsų, kurie, pasinaudodami nesaugumu ar kylančiais konfliktais, sėja susiskaldymą ir susipriešinimą ar tvirtina, kad saugumą užtikrinsime ir savo kultūrą išsaugosime tik bandydami atsikratyti kitais, juos sutrypti ar išguiti, Jūs, lietuviai, turite tarti savo žodį: „Priimti skirtumus.“ Megzdami dialogą, būdami atviri ir supratingi, galite tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų.
Tai brandžios istorijos vaisius, kurį Jūsų tauta gali pasiūlyti pasaulio bendruomenei, o ypač Europos Sąjungai.“
LIETUVA, Aušros Vartai. 2018 m. rugsėjo mėn. 22 d. Popiežiaus apsilankymas ir malda Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčioje
„Esame priešais „Aušros Vartus“, tiksliau prie to, kas liko iš šio miesto gynybinės sienos, kuri saugojo nuo visokių pavojų ir provokacijų ir 1799 metais užpuolikų kariuomenės buvo visiškai sugriauta. Liko tik šie vartai, kuriuose jau tada buvo Gailestingumo Mergelės atvaizdas, Šventosios Dievo Motinos, kuri visuomet yra pasirengusi mums pagelbėti, ateiti mums į pagalbą.“
„Kartais atrodo, kad atsivėrimas pasauliui mus įmeta į konkurencijos erdvę, kur žmogus žmogui – vilkas, kur vietos yra tik mus skaldantiems konfliktams, įtampai, kuri mus išsunkia, neapykantai ir priešiškumui, kurie mūsų niekur neveda (plg. Apašt. parag. Gaudete et exsultate, 71–72).
Gailestingumo Motina, kaip kiekviena gera motina, mėgina suvienyti šeimą ir kužda kiekvienam į ausį: „Ieškok savo brolio.“ Taip mums atveria duris į naują pradžią, į naują aušrą.“
LIETUVA, Vilniaus Katedros aikštė. 2018 m. rugsėjo mėn. 22 d. Susitikimas su jaunimu
„Jūs, kaip ir ši arkikatedra, esate patyrę situacijų, kurios jus visiškai sužlugdė, išgyvenę gaisrų, po kurių atrodė, kad nepajėgsite pakilti. Ši šventovė ne kartą buvo praryta liepsnų, sugriauta, ir vis dėlto visada atsirasdavo žmonių, kurie ryždavosi ją atstatyti iš naujo, kurie nepasiduodavo sunkumams, nenuleisdavo rankų.“
„Kaip kitaip galėtume įveikti nusiminimą, matydami savo ir kitų žmonių sunkumus, mūsų pasaulyje vykstančias baisybes? Kaip be maldos nepasiduotume minčiai, jog viskas priklauso tik nuo mūsų, jog esame vieni, kai susiduriame su negandomis? Šventasis Alberto Hurtado sakydavo: „Jėzus ir aš – absoliuti dauguma.“
Susitikimas su juo ir jo žodžiu, su Eucharistija, mums primena, kad neturi reikšmės priešininko stiprumas, nesvarbu, ar laimi Kauno „Žalgiris“ ar Vilniaus „Rytas“, nesvarbu rezultatas, svarbu, kad viešpatis yra su mumis“,
„Jei gyvenimas būtų teatro spektaklis arba videožaidimas, jis būtų tiksliai apibrėžtas laike, turėtų pradžią ir pabaigą, kai nusileidžia uždanga arba kas nors laimi žaidimo partiją. Bet gyvenimo laikas matuojamas kitaip, jis vyksta pagal Dievo širdies ritmą. Kartais yra paskubama, kartais atsiliekama, ieškoma kelių ir jie išmėginami, vyksta pokyčiai… Atrodo, jog neryžtingumas kyla iš baimės, kad tuoj nusileis uždanga arba kad chronometras mus išmes iš žaidimo, neleis pakilti į aukštesnį jo lygį.
Tačiau gyvenimas – tai nuolatinis ėjimas, gyvenimas vyksta kelyje, nėra sustingęs: gyvenimas yra ėjimas ieškant teisingos krypties, nebijant suklydus grįžti atgal. Labai pavojinga keliavimą į tikslą supainioti su labirintu, kai tuščiai einama ratais per gyvenimą, sukantis aplink save, neišeinant į kelią, kuris veda pirmyn.
Nesileiskite įviliojami į labirintą, iš kurio sunku išeiti, bet būkite keliaujantis jaunimas. Jokio labirinto – į kelionę!“
LIETUVA, Kauno Santakos parkas. 2018 m. rugsėjo mėn. 23 d. Mišių homilija
„Kas bus tarp mūsų tie mažiausieji, tie vargingiausieji, kuriuos privalome priimti šimtosiose Nepriklausomybės metinėse? Kas yra tie, kurie neturi nieko duoti mainais, kad būtų apmokėta už mūsų pastangas ir savęs apribojimą? Galbūt tai mūsų miesto etninės mažumos arba bedarbiai, kurie priversti emigruoti.
Galbūt tai vieniši seneliai, o gal jaunuoliai, nerandantys gyvenimo prasmės, nes yra netekę savo šaknų. „Tarp jų“ reiškia esantis vienodu atstumu, taip, kad nė vienas negalėtų dėtis nematąs, niekas negalėtų teigti, jog „tai kitų atsakomybė“, nes „aš nepastebėjau“ arba „esu per toli“. Be kovos dėl dėmesio, be aplodismentų, be noro būti pirmiems.
Ten, Vilniuje, Vilnelė plukdo savo vandenis ir netenka vardo įtekėdama į Nerį; čia, Kaune, Neris praranda savo vardą atiduodama vandenį Nemunui. Tai mums kalba apie tai, kad būtume „išeinanti“ Bažnyčia, nebijotume išeiti ir eikvoti savęs net tada, kai atrodo, kad ištirpstame, prarandame save dėl pačių mažiausių, užmirštųjų, dėl tų, kurie gyvena egzistencijos paribiuose.
Tačiau žinome, kad tas išėjimas kai kuriais atvejais reikalaus sulėtinti žingsnį, palikti nuošalėj būgštavimus ir skubėjimą, kad išmoktume pažvelgti į akis, išklausyti ir palydėti likusįjį kelkraštyje.“
2018 m. rugsėjo 23 d. Viešpaties angelo malda Kauno Santakos parke
„Prieš septyniasdešimt penkerius metus ši tauta matė galutinį Vilniaus geto likvidavimą; tai buvo prieš dvejus metus pradėto tūkstančių žydų naikinimo kulminacija. Kaip skaitome Išminties knygoje, žydų tauta perėjo per pažeminimus ir kankinimus.
Prisimindami šiuos laikus, prašykime Viešpatį suteikti mums įžvalgumo dovaną, kad galėtume laiku atpažinti pražūtingas užuomazgas, atmosferą, nuo kurios atrofuojasi to nepatyrusių kartų širdis, kad jos nepasiduotų sirenų giesmių vilionėms.“
„Čia, Lietuvoje, yra Kryžių kalnas, kur tūkstančiai žmonių nuo amžių statė kryžius. Kviečiu jus, kalbėdami Viešpaties angelo maldą, prašykime Mergelės Marijos, kad Ji mums padėtų pastatyti kryžių – mūsų tarnystės ir mūsų atsidavimo būti ten, kur mūsų reikia, kryžių, ant to kalno, kur gyvena paskutiniai iš paskutinių, kur reikia mūsų jautraus dėmesio atstumtiesiems, mažumoms, kad pašalintume iš mūsų aplinkos, iš mūsų kultūrų polinkį nieku paversti kitą, nušalinti ir nuolat atstumti tuos, kurie mus apsunkina ir trukdo mūsų patogumui.“
LIETUVA, Kauno katedra. 2018 m. rugsėjo mėn. 23 d. Susitikimas su kunigais, pašvęstaisiais ir seminaristais
„Jūs, kurie esate vyresnio amžiaus, – kaip čia galėčiau nepaminėti arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus – žinote, ką reiškia liudyti šią ištvermę kentėjimuose, ką reiškia „viltis, kai nėra jokios vilties“ (plg. Rom4, 18). Prieš jus naudota prievarta dėl to, kad kovojote gindami pilietinę bei religinę laisvę, šmeižtai, įkalinimai ir tremtys nepalaužė jūsų tikėjimo į Jėzų Kristų, istorijos Viešpatį. Todėl daug ką turite mums pasakyti ir daug ko pamokyti. Taip pat galite daug ką patarti, nesmerkdami menamo jaunesniųjų silpnumo.
O jūs, jaunesnieji, kai patiriate mažų, drąsą atimančių nusivylimų ir užsisklendę savyje linkstate į elgseną bei užsiėmimus, nesuderinamus su jūsų pasišventimu, ieškokite savo šaknų ir žvelkite į kelią, kurį nuėjo vyresnieji.“
„Kaip dažnai sutinkame liūdnų kunigų ir vienuolių. Dvasinis liūdesys yra liga. Jie liūdni, nes nežino… Liūdni, nes neranda meilės, nėra įsimylėję: neįsimylėję Viešpaties. Jie atsisakė santuokos, šeimos gyvenimo ir norėjo sekti Viešpačiu. O dabar, atrodo, kad pavargo… Ir užplūsta liūdesys. Prašau, kai pasijusite liūdni, sustokite. Ir susiraskite išmintingą kunigą, išmintingą vienuolę. Jie išmintingi ne todėl, kad yra baigę universitetą, ne, ne dėl to. Išmintingi todėl, kad gebėjo eiti pirmyn mylėdami.“
„Dažnai matome seseris, kurios yra šaunios, – visos seserys yra šaunios – bet plepa, plepa, plepa… Jūs paklauskite tos, kuris sėdi pirmoje vietoje kitoje pusėje, priešpaskutinė, ar turėjo laiko plepėti kalėjime, kai siuvo pirštines*. Paklauskit jos. (* Popiežius Pranciškus, atėjęs į Kauno arkikatedrą, pasisveikino ir kalbėjosi su ses. Nijole Sadūnaite, – red. past.)
LIETUVA, Vilniaus Lukiškių aikštė. 2018 m. rugsėjo mėn. 23 d. Popiežiaus apsilankymas Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje ir malda prie paminklo okupacijų aukoms atminti
„Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mt 27, 47)
Tavo šauksmas, Viešpatie, nesiliauja skambėjęs ir aidi tarp šių sienų, kurios primena daugelio šios tautos sūnų išgyventas kančias. Lietuviai ir iš įvairių tautų kilę žmonės savo kūnais patyrė visagalybės šėlsmą tų, kurie siekė visa kontroliuoti.“
„Viešpatie, te Lietuva būna vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę. Skatinanti kūrybinius siekius apginti visų žmonių, ypač bejėgių ir pažeidžiamų, teises. Ir kad būtų sutaikinimo ir skirtingumų harmonijos mokytoja.
Viešpatie neleisk, kad mes būtume kurti šauksmui tų, kurie šiandien nepaliauja šauktis dangaus.“
