Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rusijos istorikas Jurijus Afanasjevas: žlugus Sovietų Sąjungai Rusija tapo dar pavojingesnė (nuotraukos, papildyta 11.45 val.)

Vytautas Landsbergis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Vytautas Landsbergis
Šaltinis: 15min
0
A A

Seime ketvirtadienį prasidėjo Sausio 13-osios įvykių dvidešimtmečio minėjimas. Iškilmingas posėdis surengtas istorinėje Kovo 11-osios salėje, kurioje anuomet posėdžiavo Lietuvos Aukščiausioji Taryba.

„Sovietų kariuomenė užėmė mūsų pastatus, bet ne mūsų širdis“, – prasidedant posėdžiui sakė Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Anot jos, jei ne tuomet sėkmingai Lietuvai pasibaigę įvykiai, šiandien pasaulio žemėlapis galėtų atrodyti visai kitaip.

Šiuos žodžius lydėjo archyviniai kadrai iš 1991-ųjų sausio kruvinų įvykių ir Lietuvos himnas.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė posėdyje linkėjo lietuvių tautai vienybės ir tikėjimo, kaip tuomet, prieš 20 metų, kai „visi žiūrėjome ta pačia kryptimi, kai svarbiausia buvo Lietuva“.

„Kiekvienos valstybės istorijoje yra dienų, kai išbandoma tautos valia, jos vienybė ir ryžtas, kai sprendžiamas visų tos šalies žmonių likimas. Ta diena mums – Sausio 13-oji“, – sakė šalies vadovė. Pasak jos, laisvė nebuvo dovanota, ją reikėjo iškovoti ir apginti, todėl Sausio 13-oji pareikalavo aukų. Sovietų armija žudė beginklius žmones, bet „jėga buvo ne jų, o mūsų pusyje, nes tiesa jau tada padarė mus stiprius.“

Anot prezidentės, nevalia abejoti, kad kaltieji už kruvinus įvykius bus nubausti: „Nusikaltimams žmogiškumui ir tautos laisvei senaties nėra.“

(Papildyta 11.10 val.) V.Landsbergis: „Blogis neišnyko nei anoks, nei kitoks“

Pirmojo atkurtos Lietuvos parlamento Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis
keltis kartus pakartojo, kad „tą naktį tėvynė nebuvo išduota.“

V.Landsbergis prisiminė, kad prieš 20 metų tautoje atsirado išdavikų, siekusių išlaikyti Lietuvą Tarybų Sąjungos imperijoje, tačiau jis pabrėžė, jog „buvo kur kas daugiau tokių, kurie nenorėjo, kad blogio karalystė grįžtų“.

„Tai 90 proc. atėjusių netrukus balsuoti plebiscite, kad Lietuva būtų nepriklausoma demokratinė respublika. O dar prieš tai – Sausio 13-ąją – tūkstančiai drąsuolių, kurie savo širdis pastatė prieš tankus. Ir tėvynė tą naktį nebuvo išduota“, – kalbėjo buvęs faktinis Lietuvos vadovas.

Anot politiko, anuomet buvo sprendžiasmas ne tik Lietuvos likimas, todėl laisvės siekianti tauta nebuvo viena: „Iš Rusijos, iš Lenkijos, kitų komunizmo iškankintų šalių vyko parlamentarai į Vilnių. Mintis buvo paprasta ir skaidri: jei agresija tęsis ir kitąnakt puls parlamentą, sutiksime likimą kartu. „Solidarumas“ buvo didis žodis, virstąs kūnu.  Aš jau nekalbu apie Lietuvos ir pasaulio žurnalistus, kurie gynė Lietuvą ir teisingumą informacijos ginklu pačioje fronto linijoje, apie gydytojus, kuriems buvo akivaizdu, kad vyksta karas, ir jie gelbsti mirštančius bei sužeistuosius fronto, karo lauko sąlygomis.“

Jei po metų, Sausio 13-ąją, būtume palūžę, žemėlapiuose tebeplytėtų tas raudonumas, padalytai Europai gal džiaugiantis ir švenčiant kaip užpernai ir pernai, kad štai už dėmės ribų susivienijo Vokietija, kad Lenkija ir kitos Vidurio Europos šalys – nebe komunistinės.Tačiau V.Landbsergis žėrė priekaištų senajai Europai. Savo kalboje jis daug dėmesio skyrė dabartinei geopolitinei situacijai, bandė priversti Vakarus suprasti Sausio 13-osios įvykių reikšmę, akcentavo tikruosius faktus ir tiesą.  

„Ką jūs norite slėpti, Rytų ir Vakarų ponai, kai lyg susidrovėję kalbate apie įvykius, užuot įvardiję nusikaltimą ir nusikaltėlius? Ką nejučiomis dangstote? Didydis įvykis vertas to žodžio, nes pranoko vietos ir laiko reikšmę, buvo beginklių žmonių apsisprendimas mirties akivaizdoje: ne, aš neleidžiu! Mes nesutinkame! Jų reikia kasdien. Supraskime, kad blogis neišnyko nei anoks, nei kitoks, jis ir toliau eina užkariauti žemių tankais ir bankais, informacijos nuodais, godumo ir parsidavimo epidemijomis. Jis eina užkariauti sąmonės, pavergti proto, nes po to viskas jau niekai“, – sakė dabartinis Europos Parlamento narys.

V.Landsbergio nuomone, Vakarų Europa ligi šiol nėra suvokusi, kokį smūgį Berlyno siena gavo iš Rytų, kai Baltijos šalių atstovų ir rusų demokratų pastangomis 1989 metų vasarą ir pabaigoje SSRS liaudies deputatų suvažiavimas svarstė, pasmerkė ir denonsavo Molotovo ir Ribbentropo, Stalino bei Hitlerio paktą. „Jei po metų, Sausio 13-ąją, būtume palūžę, žemėlapiuose  tebeplytėtų tas raudonumas, padalytai Europai gal džiaugiantis ir švenčiant kaip užpernai ir pernai, kad štai už dėmės ribų susivienijo Vokietija, kad Lenkija ir kitos Vidurio Europos šalys – nebe komunistinės, jos net Europos Sąjungoje, beje, ir ko daugiau reikia? Pabaltijiečiai irgi norėjo, taip, jie turėjo teisių, taip, tačiau ką padarysi... Na, bent jų raudonumas užbrūkšniuotas truputį skirtingai – su didesne autonomija nuo Rusijos, tad pasidžiaukime, tikrieji europiečiai, vertingesnieji, kad ir sovietija išsaugota, ir šis tas joje vis dėlto geriau“, – ironizavo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas ir džiaugėsi, kad „Lietuva paneigė, nedidelė Lietuva to neleido, mes neleidome būtent lemtingąją Sausio 13-ąją“.

Jau 1991-ųjų rugsėjį Baltijos valstybės prisijungė prie Jungtinių Tautų, po truputį byrėjo Sovietų Sąjunga, vėliau didžioji Rytų ir Vidurio Europos šalys įsiliejo į Vakarų demokratijų bendriją. V.Landsbergis reiškė viltį, kad demokratijos keliu pasuks ir Rusija. „Nors didžiausioji Rytų Europos valstybė oficialiai dar atmeta demokratiją, prezidentus ten renka tik vienas arba du rinkėjai, ši padėtis nesitęs amžinai. „Mes galim!“ – pasakys tautos. O nepamirštą antistagnacinį, tai yra pažangos, impulsą paskutinei besijungiančio žemyno pastangai bus davę Sausio 13-osios Lietuva ir Rusijos demokratai“, – pareiškė V.Landsbergis.

(Papildyta 11.45 val.) Sveikino katalikų vadovai

Minint svarbią Lietuvos istorijos datą žmones sveikino ir dvasininkai. Sausio 13-osios 20-ųjų metinių proga sveikinimą lietuvių tautai atsiuntė popiežius Benediktas XVI.  

„Šventasis Tėvas kviečia tikėjimo ir sielos jėga, atnaujinta solidarumo ir dalijimosi bendruoju gėriu dvasia, atsiliepti į dabarties iššūkius, ypač ekonominę krizę. Jis drąsina atsakinga tėvynės meile ginti laisvę ir nepriklausomybę, įsipareigojant ją remti ir neapleisti“, – popiežiaus ir Vatikano valstybės sekretoriaus sveikinimą Seime perskaitė Šventojo sosto atstovas Lietuvoje nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi.

Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, sakydamas kalbą, pabrėžė, kad Sausio 13-osios „atmintis mūsų gyvenimuose įsirėžia skausminga netekties ir kančios patirtimi. Tačiau drauge Sausio 13-oji yra pamoka, kad blogis, agresija, smurtas gali būti įveiktas taikiu būdu, nors ir pareikalauja brangios aukos.“

Kardinolas grįžo ir prie šių dienų rūpesčių, kai viešumoje dažnai skamba nusivylimas susidariusia padėtimi, kalbama apie kylančias kainas ir nedidėjančius atlyginimus. Pasak dvasininko, tai pagrįsti rūpesčiai, tačiau yra vertingesnių dalykų: „Kas gali atlyginti motinai, kuri dienas ir naktis save atiduoda vaikui, mokytojui, kuris ne tik savo žinias, bet ir gerumą, meilę, sąžiningumą skiepija savo mokiniams, gydytojui ir slaugytojai, kuri negaili savo laiko ir jėgų, kai reikia gelbėti ligonius? <...> Kas gali atlyginti už meilę ir gailestingumą? Vienintelis atsakymas – tikroji meilė yra besąlygiška ir nesuinteresuota ką nors gauti. Būtent tokia meilė yra tautos pamatai.“

Vėliau Lietuvos ir Rusijos keliai išsiskyrė

Žodį iškilmingame minėjime gavo ir Rusijos  istorikas Rusijos humanitarinio universiteto įkūrėjas Jurijus Afanasjevas, prieš 20 metų buvęs vienas iš šios šalies demokratų lyderių. Jo pastangomis V.Landsbergiui Sausio 13-osios naktį pavyko susisiekti su tuomečiu Rusijos Aukščiausios Tarybos pirmininku Borisu Jelcinu.

Istorikas džiaugėsi laisvę iškovojusios Lietuvos laimėjimais, tačiau apgailestavo, kad Rusijai nepavyko pažengti taip toli. Jis prisiminė, kad 1991 metų pradžioje Maskvoje vyko vienas didžiausių mitingų, kuriame apie 400 tūkst. žmonių susirinko palaikyti Lietuvos. Tačiau vos po kelių diena „ta spontaniška laisvės trokštanti Maskva daugeliui netikėtai užsivėrė“. J.Afanasjevas svarstė, kad skirtingus valstybių kelius lėmė skirtintinga istorija: „Lietuvai buvo lemta grįžti į Europą, o Rusijai, kadangi ji ten niekada nebuvo, reikėjo ateiti iš naujo.“ Be to, anot istoriko, skyrėsi šių dviejų šalių visuomenės ir politinis elitas: „1991 metais Rusijoje nebuvo jokios demokratinės revoliucijos. Nebuvo ir jokio perėjimo prie Europos vertybių. Borisas Jelcinas, Jegoras Gaidaras ir Anatolijus Čiubaisas nebuvo nei liberalai, nei demokratai.“ J.Afanasjevo nuomone, žlugus Sovietų Sąjungai Rusija tapo dar mažiau nuspėjama, o dėl to ir pavojingesnė.  

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min