Kai kurie šios partijos skyriai kandidatais norėtų matyti Vytautą Landsbergį arba Laimą Andrikienę. Pastaroji neseniai savo kandidatavimą atšaukė V.Landsbergio naudai. Daugelis konservatorių-krikdemų, tarp jų ir partijos pirmininkas Andrius Kubilius, mieliau paremtų eurokomisarę Dalią Grybauskaitę. Savo ruožtu TS-LKD pirmininko pavaduotoja, krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė įžvelgia vadinamųjų valstybininkų mėginimus iš D.Grybauskaitės atimti balsų.
Šią savaitę paminėtas Vyriausybės šimtadienis. Kur matote didžiausius laimėjimus ir kur – klaidas?
Šimtas dienų tik koalicijai, o ne Vyriausybei. Keistai išėjo tas Vyriausybės šimtadienio šventimas.
Pirmiausia – dirbome sunkiomis, rudenį išryškėjusios ekonominės krizės sąlygomis. Nors koalicija buvo formuojama iš keturių partijų, ją pavyko suformuoti greitai ir veiksmingai. Jei nebūtų buvę trukdymų, jei visi siūlymai būtų buvę pateikti greičiau, tai startuoti būtų pavykę dar anksčiau. Manau, tai geras ženklas stabilizuojant po rinkimų susidariusią neapibrėžtą padėtį. Delsimas galėjo brangiai kainuoti.
Antra – ši Vyriausybė, kitaip nei jos pirmtakė, bent jau premjeras, negali būti apkaltinta netiesos sakymu, informacijos apie tikrąją krašto finansų padėtį slėpimu. Dabartinė Vyriausybė yra atvira – tiek aiškindama žmonėms, kokia yra padėtis, tiek pripažindama savo klaidas. Neprisimenu, kad ankstesnė Vyriausybė būtų viešai pripažinusi nors vieną savo padarytą klaidą. Netikiu, kad tų klaidų nebuvo: matėme jų nemažai.
A.Kubiliaus vadovaujamai Vyriausybei teko verstis per galvą, kad galėtume iki Naujųjų metų patvirtinti valstybės biudžetą. Kai kas sako, jog buvo galima to nedaryti ir taip neskubėti. Tačiau delsimas būtų lėmęs dar didesnį finansinį nestabilumą.
Minėjote atvirai pripažintas klaidas. Kurios, Jūsų manymu, buvo didžiausios?
Tai tie mokesčių dalykai, kuriuos vėliau teko taisyti: neproporcingi mokesčių padidinimai kai kurioms grupėms. Tačiau reikia turėti omenyje, kad rinkimų rezultatai buvo nelaukti daugeliui iki šiol kraštą valdžiusių grupių ir partijų, kurios dabar reiškia nepasitenkinimą. Tas jų nepasitenkinimas yra vienas veiksnių, kurie dabar kursto įvairias įtampas. Tai akivaizdu.
Tėvynės sąjunga visada pabrėžė informacinės visuomenės, žinių ekonomikos, investicijų į švietimą prioritetus. Bet dėl mokesčių reformos ir biudžeto karpymo labiausiai nukenčia kaip tik informavimo, mokslo ir švietimo sritys. Kodėl?
Informacinė visuomenė ir žiniasklaida – ne tas pats. Informacinės visuomenės iššūkiai – tai naujų technologijų, protų pritraukimas ir skatinimas, klasteriais vadinamų „slėnių“ kūrimas...
Su premjeru šią savaitę susitikę intelektualai kaip tik kritikavo Vyriausybę dėl atsainaus ir siauroko požiūrio į protų vaidmenį.
Kalbu apie informacines technologijas. Kita vertus, nenoriu būti blogio pranašu, bet turiu pripažinti, kad neišvengsime ir naujų biudžeto apkarpymų. Turime tam rengtis. Bandau suprasti tuos, kurie kritikuoja Vyriausybę tvirtindami, kad ji per daug gąsdina ir per niūriai piešia ateities vaizdą. Bet pažvelkime į tai, kas vyksta kaimyninėse valstybėse. Recesija Lietuvoje, mano duomenimis, bus daug didesnė, nei prognozuoti 4 procentai. Tai nulems ir galimybes vykdyti tam tikrus įsipareigojimus.
Džiaugtumėmės galėdami skirstyti biudžeto pinigus taip, kaip juos skirstė ana Vyriausybė, kai augimas sudarė 7-9 proc. per metus ir kai biudžeto pinigų buvo taip daug, kad įpusėjus metams buvo galima skirstyti papildomus pinigus. Mes tokios prabangos sau leisti negalime ir artimiausius porą metų tikrai negalėsime. Klausimas dabar yra toks: ar išgyvensime, ar skęsime? Juk sunkumai tik prasidėjo.
Estijoje ir Latvijoje padėtis yra ne lengvesnė, bet ten kai kurioms sritims mokesčių tarifai nebuvo pakelti taip beatodairiškai, kaip Lietuvoje.
Bendrauju su kolegomis iš minėtų valstybių, dirbančiais gynybos sistemoje. Estai iš pradžių žadėjo išlaikyti vienokį gynybos sistemos finansavimo lygį, bet vėliau buvo priversti gerokai mažinti išlaidas gynybai. Lenkai, besididžiuojantys savo karo pajėgomis, turintys savo karo pramonę, priversti biudžete „nukirpti“ beveik 5 mlrd. zlotų. Tai labai dideli pinigai.
Panaši situacija ir kitose srityse, tik, manau, ji per menkai analizuojama. Girdėjau, kad Latvijoje mąsto apie pensijų dydžio mažinimą, nes nedarbo banga auga, o pensininkus juk išlaiko dirbantieji. Latvija nebepajėgs pakelti esamo dydžio socialinių išmokų. Tai signalas ir mums – galvoti apie esminius dalykus.
Kokia padėtį radote Krašto apsaugos ministerijoje, atėjusi į ministro postą? Ar viskas buvo skaidru ir švaru finansų atžvilgiu?
Krašto apsaugos sistema, palyginti su kitomis sritimis, yra viena geriausiai veikiančių. Gal todėl, kad ji nauja, sukurta nuo nulio, joje daug jaunų žmonių, kurie studijavo ar stažavosi Vakarų valstybėse. Negalėčiau sakyti, kad krašto apsaugos sistemoje esama esminių, giluminių problemų.
Tačiau per daug skubotai – iš politinių paskatų – buvo pereita nuo šauktinių prie profesinės kariuomenės. Dabar turime didelių problemų, nes vis tiek turime suformuoti eilinių korpusą, kariuomenė negali būti sudaryta vien iš karininkų, bet šiandien trūksta pinigų samdyti tiek eilinių karių, kiek būtume galėję turėti šauktinių. Kariuomenėje tarp karininkų ir eilinių skaičiaus atsirado didelė disproporcija.
Jei neturėsime pakankamai eilinių, tai visa kariuomenė labai mažės: teks atleisti ir dalį karininkų, o tai skausminga. Esant tokiai sudėtingai situacijai kaip dabar, visi žiūri, kaip nukirpti nuo krašto apsaugos.
Galime atsidurti tokioje situacijoje, kad nebepajėgsime būti NATO nariai. Juk esame įsipareigoję vykdyti tam tikras funkcijas, kurioms reikia suformuotų struktūrų ir pinigų. Turėdami per mažą finansavimą, būsime neįgalūs NATO nariai. O juk stodami į šią organizaciją dievagojomės skirsią pakankamą finansavimą, kad galėtume joje dalyvauti. Dabar kai kurie politikai mano galintys net nematuodami nukirpti pinigų nuo krašto apsaugos sistemos. Nors krašto apsaugai tas nurėžimas yra skausmingiausias, nes esame struktūra, negaunanti jokių papildomų lėšų nei iš Europos Sąjungos, nei iš kitur.
Kurie politikai nematuodami karpo asignavimus krašto apsaugai? Finansų ministras Algirdas Šemeta?
Ne, tai buvo bendras sutarimas, o aš dabar kalbu apie ateitį. Dabartinę situaciją, kad ir sunkiai, mes dar galime išgyventi. Svarbu, kad ateityje nekiltų noras neproporcingai karpyti pinigų krašto apsaugos sąskaita.
TS-LKD nematyti vienybės. Artėjant prezidento rinkimams, neaišku, ką rems Jūsų partija. Pirmininkas pasisako už D.Grybauskaitės kandidatūrą, kiti – už V.Landsbergį. Ar partijai negresia skilimas?
Nežinau, ką nuspręs V.Landsbergis. Nedramatizuoju padėties. Partijos taryboje pasitvirtinome kandidatų rėmimo ir kėlimo tvarką, ir viskas pagal tą tvarką vyksta. Skyriai svarsto, kurį kandidatą jie norėtų iškelti; vieniems atrodo geresnis vienas, kitiems – kitas. Manau, viskas išsispręs racionaliai įsigilinus į padėtį visuomenėje, valstybėje, įsiklausius į visuomenės lūkesčius. Priimsime geriausią sprendimą.
Ar gali taip atsitikti, kad TS-LKD rems du kandidatus?
Nesvarsčiau šito varianto. Matysime, kokios bus nuotaikos. Aš asmeniškai manau, kad prezidento rinkimuose neturėtume skaidyti jėgų. Matau kai kurių veikėjų norą iškelti kuo daugiau kandidatų, kad būtų kuo labiau fragmentuoti rinkėjų balsai. Nenorėčiau, kad mano partija dalyvautų kitų primestuose žaidimuose.
Kurioms politinėms jėgoms atstovauja tie veikėjai, norintys primesti savo žaidimą?
Tai nebūtinai vien politinės jėgos. Kalbu apie tuos, kurių veiklą užčiuopėme tyrinėdami su VSD susijusius reikalus: vadinamuosius valstybininkus. Tai žmonės, įpratę valdyti Lietuvą likdami šešėlyje.
Ar įvairius savo partijos kandidatus smagiai keliantys TS-LKD skyriai suvokia, kam iš tiesų naudinga tai, ką jie daro?
Nenorėčiau iš karto apkaltinti tų žmonių. Nėra lengva susigaudyti, visi mes kartais klystame. Nesakau, kad aš žinau absoliučią tiesą. Kalbėsimės tuo klausimu prezidiume, taryboje.
TS-LKD viduje girdėti kritikos vadovybei, neturinčiai savo partijos kandidato į prezidentus. O kodėl per 8 buvimo opozicijoje metus TS-LKD neišsiugdė politikų, tinkamų eiti užsienio reikalų ministro, finansų ministro pareigas? Kodėl į tuos postus paskirti žmonės iš šalies?
Ar visada partija būtinai turi skirti savo partijos atstovus? Užsienio reikalų srityje TS-LKD turi ne vieną išugdytą kandidatą į ministrus. Finansų srityje padėtis yra sudėtingesnė. Joje dirbantys žmonės, kad ir prijaučiantys mums, nėra linkę dalyvauti partijos veikloje. JAV į ministro pareigas atitinkančius sekretorių postus taip pat kviečiami nebūtinai partinių struktūrų žmonės, ieškoma specialistų. Nesu už specialistų Vyriausybę, bet patirčių būna įvairių. O TS-LKD finansų srityje stipriausias politikas – premjeras A.Kubilius.
Jūsų vadovaujamai krašto apsaugos sistemai svarbu, kas taps valstybės vadovu po rinkimų. Kaip vertinate Seimo pirmininko Arūno Valinsko kandidatūrą?
Kaip ir daugeliui neseniai į politiką atėjusių žmonių jam daug ko reikės išmokti, pradėti nuo nulio. Prezidento pareigos reikalauja daug dėmesio skirti sudėtingoms užsienio politikos subtilybėms. Aš asmeniškai jo vietoje į prezidentus kandidatuoti nedrįsčiau. Bet jis apsisprendė kitaip. Drąsus žmogus...
O ką Jūs asmeniškai remiate prezidento rinkimuose?
D.Grybauskaitę.
