Sukelia baisią mirtį
Pasak V. Rakučio, Generolo Jono Žemaičio Karo akademijos prorektoriaus studijoms ir mokslui, cheminis ginklas yra bendrinis įvairių dujų, kurios naudojamos žmogui paveikti, pavadinimas. O svarbiausia cheminio ginklo ypatybė – psichologinis poveikis. Profesoriaus teigimu, neigiamas poveikis labai keistas ir daug didesnis negu artilerinio apšaudymo.
„Mirtis nuo cheminio ginklo ypač baisi. Ir traukuliai, ir visokios išskyros, ir susiaurėjusios akys, ir kiti dalykai. Cheminis ginklas veikia ilgą laiką. Dažnai žmonės žūva ne staiga, kartais efektas pasireiškia tik po paros“, – pasakoja V. Rakutis. Jis priduria, kad nuo dujų poveikio žmogus gali mirti ir po septynerių aštuonerių metų. Dėl tos priežasties labai dažnai, anot pašnekovo, ypač taikos metais, šis ginklas uždraudžiamas, bet, deja, per karą dažnai vėl juo naudojamasi.
Iš įvairių šaltinių galima spręsti, kad nuodai, prilygintini cheminiam ginklui, naudoti dar antikos laikais, pavyzdžiui, Peloponeso kare V a. pr. Kr. spartiečiai naudojo arseną. Vėliau, galima sakyti, praėjus tūkstantmečiui, VII a. po Kr., Bizantijos graikai naudojo „graikiškąją ugnį“ – degančio skysčio ginklą.
Pirmieji mūšio lauke panaudojo vokiečiai
Tačiau pirmasis dokumentuotas ir gerai žinomas atvejis, kai panaudotas cheminis ginklas, buvo per Pirmąjį pasaulinį karą. Žuvusieji skaičiuojami dešimtimis tūkstančių, sužeistųjų – dar dešimt kartų daugiau. Kaip sako knygų apie cheminį ir biologinį ginklą autorius, Jungtinės Karalystės Lidso universiteto profesorius Edwardas Spiersas, tai buvo atvejis, kurio su dabartine Sirijos situacija lyginti negalima jau vien todėl, kad apie jo panaudojimą buvo žinoma iš anksto.
„Pirmasis didelio masto cheminio ginklo panaudojimo atvejis būtų pirmajame pasauliniame kare. Ašarinės dujos naudotos ir anksčiau, tačiau 1915 m. balandžio 22 d. vokiečiai panaudojo chlorą. Tada jie paleido per 6,5 tūkst. balionų dujų ant prancūzų ir Alžyro pajėgų. Taip ir buvo pradėtas pagrindinis to amžiaus cheminis karas“, – tvirtina E. Spiersas.
LRT radijo paklaustas, ar visada užtrukdavo laiko suprasti, kad tikrai panaudotas cheminis ginklas, E. Spiersas sako, kad ne tą kartą. Jo teigimu, visi matė, kaip tie balionai įtaisomi vokiečių zonoje, bet nustebino pačios dujų atakos efektyvumas. „Nužudyta ir sužeista daugybė karių. Tačiau svarbiausia, kaip tai paveikė jų moralinę būklę – jie pasitraukė iš mūšio lauko. Tai sukėlė ypač daug nerimo britų ir prancūzų pajėgoms“, – pasakoja profesorius.
Labiausiai, sako E. Spiersas, per Pirmąjį pasaulinį karą nuo cheminio ginklo nukentėjo rusų kariai – iš esmės dėl to, kad, kariaudami su vokiečiais, rytiniame fronte jie buvo itin prastai apsisaugoję.
Dusulį ir lėtą mirtį – būtent su šiuo karu susietus vaizdinius, kurie vėliau ilgai neapleidžia, – viename žinomiausių eilėraščių apie karą aprašė britų karo poetas Wilfredas Owenas.
Cheminio ginklo naudojimas 1925 m. 29 valstybes paskatino pasirašyti Ženevos protokolą dėl troškinamųjų, nuodingųjų ir kitokių dujų panaudojimo kare ir bakteriologinių karo metodų draudimo. Lietuva dokumentą ratifikavo 1932 m.
Dažnai cheminiu ginklu tik gąsdinama
Ne tik dėl draudimų cheminių ginklų istorija, sako „The Economist“, yra tarsi rinkinys atvejų, kai jie nebuvo panaudoti. E. Spiersas mano, kad čia yra tiesos, nes šiuos ginklus nėra lengva įsisavinti, elgtis su jais reikia atsargiai, o naudoti tik turint žinių apie tai, kaip jie veikia. „Priklausomai nuo meteorologinių sąlygų, jų poveikis gali būti kitoks tiek mūšio lauke, tiek urbanizuotose vietovėse. Yra nenuspėjamumo momentas, o tai, kaip ir įvairūs tarptautiniai susitarimai, labai stipriai sumažino jo panaudojimo reguliarumą“, – kalba profesorius.
E. Spiersas pabrėžia, kad dažnai šalys viena kitą cheminiu ginklu tik gąsdino, bet jo nepanaudojo. Kaip pavyzdį jis pateikia Antrąjį pasaulinį karą, kai dujų karą sustabdė visai ne Ženevos protokolas, bet gąsdinimai atsilyginti tuo pačiu. „Amerikiečiai pasiruošė daugiau kaip 125 tūkst. tonų cheminių ginklų, vokiečiai – per 75 tūkst., britai – per 40 tūkst. tonų. Ir visos šios šalys viena kitą gąsdino: jei panaudos viena pusė, kita pusė priešinsis atsilygindama tuo pačiu“, – primena pašnekovas.
Vieninteliai cheminį ginklą per Antrąjį pasaulinį karą panaudojo japonai. Kaip pastebi istorikai, jo nenaudojo net Hitleris, greičiausiai bijodamas atsakomųjų veiksmų, ir nuodingas dujas naudojo koncentracijos stovyklose.
Cheminis ginklas – neveiksmingas
Antrasis pasaulinis karas, sako profesorius V. Rakutis, apskritai įrodė šių ginklų neefektyvumą. „Per Antrąjį pasaulinį karą cheminio ginklo beveik nenaudojo. Jis panaudotas tik japonų ir kinų kare. Šis ginklas išrastas Pirmojo pasaulinio karo metu, kai priešai užimdavo statiškas pozicijas. Kai karas vėl pasidaro manevrinis, cheminis ginklas neefektyvus“, – sako V. Rakutis. Jis teigia, kad netgi Pirmojo pasaulinio karo instrukcijose buvo patariama kiek įmanoma greičiau bėgti iš ten, kur yra tokia ataka, tik stengtis bėgti ne į tą pačią pusę, kur eina debesėlis. O gulėdamas ant žemės žmogus, pavyzdžiui, sužeistas karys, tampa bejėgis.
Buvo daug ir kitų atvejų, kai panaudotas cheminis ginklas. Abisinijos kare dujas panaudojo Mussolini, japonai – Kinijoje, herbicidai vėliau naudoti Vietnamo kare. Sadamas Huseinas dujas intensyviai naudojo Irano ir Irako kare 9-ajame dešimtmetyje prieš kurdus ir kitas mažumas Irake. Ekspertai pastebi, kad didžiausia ataka, nukreipta į žmones, Halabjos vietovėje 1988 m. buvo didesnio masto nei dabar įvykiai Sirijoje.
Taigi galime įsivaizduoti, kad su cheminiu ginklu turėsime reikalų ir Lietuvoje, todėl būtina grįžti prie sovietinių laikų, kai žmonės buvo mokomi, kaip elgtis masinio naikinimo ginklų poveikio metu
1997 m. įsigaliojo Jungtinių Tautų cheminių ginklų konvencija, draudžianti ne tik jų naudojimą, bet ir gamybą bei prekybą.
Kaip pastebi Audrius Bačiulis, žurnalo „Veidas“ apžvalgininkas, kelis dešimtmečius besidomintis karybos temomis, svarbu pabrėžti, kad istorija parodė, jog cheminis ginklas neveiksmingas vienas, prieš reguliariąją kariuomenę – jis labiau naudotas beginkliams žmonėms paveikti. Pasak jo, masiškai prieš reguliariąją kariuomenę šis ginklas naudotas Irano ir Irako kare. Tačiau irakiečiai jį sėkmingai naudojo tik tais atvejais, kai prieš juos stovėdavo ne reguliarioji kariuomenė, o įvairūs sargybiniai, pusiau reguliarūs daliniai, kurie labiau pasitikėjo Alachu negu ginklais.
„Antrasis mūšis dėl Favo pusiasalio baigėsi didele Irako pergale. Panaudojus cheminį ginklą, buvo nunuodyta apie 20 tūkst. iraniečių. Taip pat cheminis ginklas buvo naudojamas prieš kurdų sukilėlius. Cheminis ginklas gerai veikia prieš reguliarias karines formuotes. Sukilėliai, maištininkai, partizanai – visi tie, kurie nėra apmokyti gintis nuo cheminio ginklo, neturi dujokaukių, technikos, kad galėtų pasislėpti“, – kalba A. Bačiulis. Jo teigimu, naudoti cheminį ginklą prieš reguliariąją kariuomenę beprasmiška – tai parodė 100 cheminio ginklo naudojimo istorijos metų.
Tebesaugomos net garstyčių dujos
E. Spiersas sako, kad cheminis ginklas nuolatos ir palaipsniui tobulinamas, vyksta nuolatinė cheminių ginklų evoliucija. „Daug jų išbandyta per Pirmąjį pasaulinį karą. Galingiausios ir efektyviausios tuo metu buvo garstyčių dujos, turinčios įvairių šalutinių padarinių. Jos vis dar modernių valstybių ginklų sandėliuose“, – neslepia profesorius.
Tačiau tuos ginklus, apie kuriuos dabar kalbame aptardami Sirijos padėtį, pasak E. Spierso, išrado vokiečiai vėlyvame 4-ajame ir ankstyvame 5-ajame dešimtmetyje. O V-X, nervus paralyžiuojantį cheminį ginklą, britų mokslininkai išrado 6-ajame dešimtmetyje. „Taigi galima sakyti, kad jie gana seni. Tačiau, žinoma, cheminiai ginklai tobulinami nuolat, ir vienas iš dabartinių iššūkių – skirtumai tarp cheminio ir biologinio ginklo. Mokslininkai dirba su biotechnologijomis, ir tai atveria naują potencialą galimam medžiagų panaudojimui“, – įspėja E. Spiersas. Ir priduria, kad tiksliausia cheminį ginklą suvokti kaip pagalbinę, kompleksinę priemonę.
Vis dėlto, žurnalo „Veidas“ apžvalgininko pastebėjimu, pusė cheminį ginklą turinčių valstybių teigia, kad jo neturi, o tai, kas buvo aktualu per Pirmąjį pasaulinį karą, aktualu ir dabar – cheminį ginklą panaudojusi šalis atsiduria „necivilizuotų valstybių sąraše“. „Panaudoji cheminį ginklą – iš karto atsakomasis panaudojimas prieš tave. Kai Niurnbergo proceso metu Hermannas Göringas buvo klausiamas, kodėl nacių Vokietija nepanaudojo cheminio ginklo, sąjungininkams išsilaipinus Normandijoje, jis atsakė, kad vokiečių kariuomenė turėjo labai daug arklių, kurių nebuvo apsaugoti galima dujokaukėmis. Todėl cheminio ginklo panaudojimas būtų prieš pačią vokiečių kariuomenę“, – pasakoja A. Bačiulis.
Kalbėdamas apie grasinimus, jis primena pirmą karą Persų įlankoje 1991 m., kai Irakas grasino panaudoti cheminį ginklą prieš koalicijos pajėgas, o koalicijos pajėgų vadas generolas Normanas Schwarzkopfas aiškiai pasakė – jeigu Irakas panaudoja cheminį ginklą, aš naudoju atominį ginklą. „Cheminis ginklas išbrauktas iš civilizuotų valstybių kovos priemonių arsenalo. Nors daug kas jį turi, niekas nedrįso naudoti – jo panaudojimas iškart paverčia „laukiniais“. Jeigu panaudoji cheminį ginklą, vadinasi, viskas, prieš tave galima panaudoti bet ką“, – tvirtina A. Bačiulis. Jis sako, kad cheminį ginklą kūrė ir amerikiečiai, ir kitos šalys. O ypač jį tobulino sovietai – yra „labai šlykštus nuodijantis reagentas „Novičok“.
Lietuviai nežinotų, kaip apsisaugoti
Anot V. Rakučio, Sirijos atvejis parodė, kad viskas labai nenuspėjama, todėl ypač svarbu, kad ir civiliai ruoštųsi galimoms atakoms – būtų apmokomi bent minimaliai. Jis teigia, kad Sirija jau prieš keletą dešimtmečių buvo žinoma kaip viena iš labiausiai cheminius ginklus išvysčiusių valstybių. „Tai nėra koks nors mažas arsenalas. Jei sirai pradeda naudoti tokius dalykus, karas darosi žiauresnis, ir valstybės, kurios iki tol galėjo saugiai dalyvauti kare, nebesijaučia taip saugiai. Taigi cheminio ginklo panaudojimas yra žingsnis per raudoną liniją ir didžiosios valstybės paprastai linkusios jį sulaikyti“, – pastebi profesorius.
Ar tai realu, labai abejotina, svarsto V. Rakutis, nes bet kokie draudimai karybos srityje dažniausiai negalioja. Jo teigimu, visos išrastos ginklų rūšys vis tiek anksčiau ar vėliau bus panaudotos taip pat, kaip branduolinis ginklas, kaip visi kiti dalykai – mes to neišvengsime. Žmonių skaičiaus didėjimas, kaip pastebi pašnekovas, paprastai susijęs ir su aukų skaičiaus didėjimu kitame kare.
„Taigi galime įsivaizduoti, kad su cheminiu ginklu turėsime reikalų ir Lietuvoje, todėl būtina grįžti prie sovietinių laikų, kai žmonės buvo mokomi, kaip elgtis masinio naikinimo ginklų poveikio metu. Švietimo ir krašto apsaugos sistema turi labai rimtai į tokius dalykus žiūrėti, nes mes per dvidešimtmetį, ėjusį po sovietinės okupacijos, sunaikinome civilinės gynybos arsenalus, slėptuves ir kitus dalykus. O, kaip rodo Sirijos įvykiai, visai be reikalo“, – įspėja prof. V. Rakutis.
Pasaulį apėmusi didelė įtampa
E. Spiersas pabrėžia, kad tai besivystantis mokslas. „Viena iš pastarųjų dujų atakų – Maskvoje 2002 m., kai „specnazo“ būrys panaudojo etanolio pagrindu pagamintas dujas, kurios nebuvo minimos tarptautinėje konvencijoje. Žuvo per 120 žmonių. Taigi, be mums žinomų, yra ir kitų medžiagų“, – primena profesorius. Pasak jo, tų, kurios minimos tarptautinėse sutartyse, gamyba, laikymas ir naudojimas yra uždraustas. Tačiau Rusijos atveju tai buvo dujos, kurios niekada anksčiau niekur nebuvo minėtos. Ir visi, teigia E. Spiersas, buvo šokiruoti, kai „specnazas“ jas panaudojo.
V. Rakutis mano, kad daug geriau ruoštis blogiausiam ir to išvengti, negu tikėtis, kad karo nebus ir nieko nedaryti. „Nereiškia, kad tai neišvengiama, bet iš tikrųjų situacija labai pavojinga. Ir tai, kad Romos popiežius taip energingai dabar apie tai kalba, rodo, jog žmonės supranta, kad įtampa didžiulė, nes pirmą kartą po 1990 m. vienoje pusėje – Rusija, kitoje – JAV“, – svarsto pašnekovas. Anot jo, abi šios šalys nusibrėžusios raudonas linijas ir nelabai galėtų jų atsisakyti. Todėl, V. Rakučio įsitikinimu, kaip žmonės mokomi eiti per gatvę, taip jie turėtų būti mokomi elgtis užpultiems cheminiu ginklu.
