Metų prokurorais pripažinti Mantas Jurkėnas ir Miglė Lukševičienė neneigia – šiame darbe nestinga nei spalvingų patirčių, nei iššūkių. Galbūt ir dėl to įspūdingą patirtį sukaupę pareigūnai kitokio savo profesinio gyvenimo scenarijaus neįsivaizduoja.
Sunkioji kasdienybės artilerija
Tradiciniame prokuratūros bendruomenės konkurse M. Jurkėnas įvertintas Apygardų prokuratūrų metų prokuroro, o M. Lukševičienė – Apylinkių prokuratūrų metų prokuroro titulais.
Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus pareigūno kraityje – sudėtingi ir neretai rezonansiniai ikiteisminiai tyrimai dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų, nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, taip pat dėl nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis.
Tuo metu Vilniaus apylinkės prokuratūroje dirbanti prokurorė M. Lukševičienė bene daugiausia patirties sukaupė vadovaudama ikiteisminiams tyrimams, kurie susiję su sunkiais seksualinio pobūdžio nusikaltimais, taip pat – su darbų saugos reikalavimų pažeidimais ar nelaimingais atsitikimais atliekant darbus.
„Šioje realybėje romantikos išties mažai“, – šypteli M. Jurkėnas, pastebėjęs, kad nusikalstamo pasaulio romantizavimo tradicija veikiau atkakliai puoselėdama kriminaliniuose rytinio kaimyno serialuose.
Nuteisti nėra savaime siekiamybė
Daugiau nei du dešimtmečius valstybės ir nukentėjusiųjų interesams atstovaujantys pareigūnai neneigia – kuo sunkesnis, komplikuotesnis ikiteisminis tyrimas, kuo daugiau iššūkių, tuo saldesnis ir rezultatas. „Žinoma, labiausiai džiugina greitai ir kokybiškai atliktas darbas. Ir turbūt natūralu, kad daugiausiai pasitenkinimo suteikia būtent sudėtingi tyrimai“, – sako M. Lukševičienė.
Pagrindinis prokuroro tikslas – nustatyti tiesą ir užtikrinti teisingą sprendimą
Kita vertus, pats rezultatas – perduoti bylą teismui, nuteisti – nėra svarbiausia varomoji jėga, savaime siekiamybė, pastebi M. Jurkėnas: „Pagrindinis prokuroro tikslas – nustatyti tiesą ir užtikrinti teisingą sprendimą. Būtent tai, kaip ir suvokimas, kokia yra tavo darbo svarba, kokią įtaką jis daro teisiniams valstybės procesams, manau, ir suteikia didžiausią satisfakciją“.
Metų prokurorų pasiekimus įvertinę kolegos iš įvairių Lietuvos kampelių kaip niekas kitas arti šios profesijos subtilybių bei vidinės virtuvės. Tačiau kiek baudžiamojo persekiojimo pareigūnų darbo specifika suprantama tolimesnei jų aplinkai?
„Tenka pripažinti, kad žmonės, kurie nebuvo tiesiogiai susidūrę su mūsų profesijos atstovais, nelabai ir įsivaizduoja, ką tas prokuroras daro“, – šypteli M. Lukševičienė.
Visame procese – nuo–iki
Kolegei antrina ir M. Jurkėnas. „Ne kartą teko dalyvauti švietėjiškuose renginiuose, susitikimuose su moksleiviais, studentais pristatyti savo darbą. Ir jie labai dažnai nustebdavo sužinoję, kokios yra prokuroro pareigos ir galios. Kad, pavyzdžiui, ikiteisminis tyrimas nėra galimas be prokuroro pavedimo. Kad būtent jis sprendžia, ar ikiteisminį tyrimą atliks pats, ar tai paves tyrimo įstaigai. Kitaip tariant, jei lyginsime su žmogaus kūnu, tyrimo institucijos yra tarsi rankos ir kojos, o smegenys, kurios visa tai valdo, yra prokuroras“, – vaizdžiai kalba pareigūnas.
Pašnekovo teigimu, net iš kai kurių institucijų atstovų tenka išgirsti, jog vykdant teisingumą prokurorai teprisideda menka dalimi.
Be prokuroro ne tik nė viena baudžiamoji byla nepasiekia teismo.
„Tokia pozicija išties stebina, nes be prokuroro ne tik nė viena baudžiamoji byla nepasiekia teismo – jo žinioje yra ir visas baudžiamasis procesas. Taigi prokuroras yra tas žmogus, kuris tyrimui vadovauja nuo pat pradžios iki pilno bausmės įvykdymo arba, jei nuosprendis apskundžiamas, toliau ir pats dalyvauja apeliaciniame ir kasaciniame procesuose“, – aiškina pareigūnas.
Kas dar baisiau už laisvės atėmimą?
Paprašyti įvardyti, kiek iki šiolei bylų praėjo pro jų rankas, prokurorai suglūma.
„Sunku būtų pasakyti, tikrai neskaičiavau, – prisipažįsta M. Jurkėnas. – Tuo metu, kai dirbau Pasvalio rajono apylinkės prokuratūroje, bylų, kuriose būdavo nustatomas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, skaičius siekdavo maždaug nuo 100 iki 200. Panevėžio apygardos prokuratūroje tenka vadovauti kur kas mažiau ikiteisminių tyrimų, tačiau vėlgi jų kategorija visiškai kita. Kartais viena byla gali būti labai didelės apimties. Ir tokių atvejų yra nemažai, ypač kai kalbame apie korupcinio, ekonominio ir finansinio pobūdžio ar organizuotų grupuočių padarytų nusikaltimų tyrimą.“
Priimant sprendimus visada konfiskuojami iš nusikalstamų veikų gauti pinigai ar kitoks turtas, be to, į prokurorų veiklos sferą patenka ir civilinis turto konfiskavimas.
„Visa tai tam tikriems žmonėms leidžia pasiųsti žinutę, kad nusikalsti ar kitais neteisėtais būdais kaupti turtą neapsimoka. Ne tik mūsų, bet ir užsienio praktika patvirtina, kad neteisėtu būdu įgyto turto atvejais efektyviausia sankcija yra paties turto konfiskavimas – ji netgi turi didesnį poveikį nei laisvės atėmimo bausmė, – sako pareigūnas. – Kita vertus, kalbant apie kovą su korupciją, kai kada ji primena kovą su vėjo malūnais. Bet tai nėra pretekstas nuleisti rankas. Tiesiog norisi, kad ir kai kurios institucijos aiškiau suvoktų korupcijos pavojų demokratijai ir šio pobūdžio veikų užkardymo svarbą.“
Atsiriboti neprarandant empatijos
Ne tik godūs, rafinuoti, įžūlūs, bet ir brutalumu sukrečiantys nusikaltimai – tokia kasdienybė per daugelį metų neišvengiamai užaugina storą apsauginę odą.
„Kai kurios bylos išties emociškai sunkios. Užjausti nukentėjusįjį – žmogiška ir natūralu, tačiau vis tiek turi sugebėti atsiriboti tiek, kad galėtum profesionaliai atlikti savo darbą. Antraip tiesiog perdegsi, – sako M. Lukševičienė. – Vis dėlto pati būdama mama turbūt negalėčiau dirbti su bylomis, kur nukentėjusieji – vaikai. Laimė, tokių ir neturiu.“
Sykiu pašnekovai pripažįsta – neįsileisti darbo į asmeninio gyvenimo erdvę neretai nepavyksta.
„Tai nėra darbas, kuris trunka nuo aštuntos valandos ryto iki penktos vakaro. Dar duodami priesaiką patvirtiname, kad prokuroru nenustosime būti visas 24 valandas per parą. Tad skambučių darbo reikalais ne kartą esu sulaukęs ir naktį, ir atostogų metu. Tam tikra prasme tai tampa daugiau nei profesija, veikiau – darbas iš pašaukimo“, – pripažįsta M. Jurkėnas.
Yra tik viena „barikadų“ pusė
Vieša paslaptis, kad bent jau finansine prasme teisinėje hierarchijoje prokuroro pozicijos vis dar nebūtų galima pavadinti prestižine. Oraus pareigūnų atlygio klausimas ne kartą keltas į viešumą, ilgą laiką nesulaukę pokyčių, dalis darbuotojų netgi ryžosi atsisveikinti su profesija.
„Nemažai pareigūnų paliko prokuratūrą, pasirinko kitas sritis, pavyzdžiui, dalis pasuko į advokatūrą. Tad šiandien su kai kuriais buvusiais savo kolegomis teismuose susitinkame jau kaip skirtingų pozicijų atstovai“, – ne pačiomis smagiausiomis realijomis dalijasi M. Lukševičienė.
„Skaudu, kai išties labai patyrę žmonės nusivilia valstybės požiūriu į mūsų atliekamą darbą ir keičia profesiją. Net ir užsienio kolegų Lietuvos prokurorai yra vertinami kaip itin kvalifikuoti specialistai, tačiau mūsų algos kol kas nesiekia net ir artimiausių kaimynų lygio“, – tęsia M. Jurkėnas.
Vis dėlto pašnekovai prisipažįsta neįsivaizduoją, kas turėtų atsitikti, kad jie išsižadėtų savo profesijos, o juo labiau – stotų kitoje „barikadų“ pusėje.
„Jei tektų keisti darbo pobūdį? Daugiausia, ką galėčiau įsivaizduoti – teisėjo pozicija. Tačiau tikrai būčiau prasta advokatė. Ypač baudžiamosiose bylose, kai supranti, kad žmogus kaltas, o turi visomis galimomis priemonėmis įrodyti, kad yra atvirkščiai“, – šypteli M. Lukševičienė.
Darbas, neleidžiantis sustabarėti
Savo ruožtu M. Jurkėnas prisipažino, jog sprendimas tapti prokuroru jam buvo giliai sąmoningas ir asmeniškai svarbus pasirinkimas, į kurį pastūmėjo skaudus praeities įvykis – prokuroro Gintauto Sereikos žūtis bei anuometė situacija gimtajame Panevėžyje: „Buvau auklėjamas, kad jeigu nori ką nors pakeisti, turi pats į tai įdėti pastangų. Tad didžiulis noras, kad Panevėžys nebūtų vadinamas lietuviškąja Čikaga, kad žmonės galėtų gyventi saugioje aplinkoje, buvo esminis akstinas renkantis savo ateities kelią“.
Tapti prokuroru jam buvo giliai sąmoningas ir asmeniškai svarbus pasirinkimas.
Kolegų teigimu, nuoseklumo, aštraus ir šalto proto reikalaujantis darbas neleidžia sustabarėti: kartu su besikeičiančiu pasauliu kinta ir prokurorų veiklos metodai, ir įrankiai. Nusikaltimams sparčiai žengiant koja kojon su technologijomis, naujomis formomis transformuojasi ir nusikalstamos veikos.
„Neįmanoma numatyti, prognozuoti, kokiais naujais būdais ims veikti nusikaltimus darantys asmenys – įprastai pirma atsiranda liga, o tik po to vaistas. Tačiau nuo šiuolaikinių technologijų neatsilieka ne tik nusikaltėliai, bet ir teisėsaugos institucijos. Tad tai yra ne tik svarbus, bet ir įdomus bei nuolat tobulėti, augti skatinantis darbas. Taip, yra pelningesnių profesijų, veiklų, bet juk žmogaus gerovė matuojama ne vien pinigais“, – šypteli pareigūnas.
