– Kalbėdami apie emocijas, kurių krepšinio sirgaliams sukelia pergalės, iškovoti medaliai ir galimybė pasitikti grįžtančius krepšininkus, girdime žodį „euforija“. Kaip apibūdinti šią nuotaiką?
– Kiekvienam sirgaliui krepšinis ir jo stebėjimas yra aistra, o kiekviena aistra sukelia emocijų. Krepšininkų pergalės sukelia labai stiprių kraštutinių džiaugsmo, pasitenkinimo emocijų, kurias mes ir vadiname euforija.
– Ar tokias savo emocijas žmogus kaip nors kontroliuoja? Matėme atvejų, kai besidžiaugdami krepšininkų pergalėmis sirgaliai apgadino turtą, įsivėlė į konfliktines situacijas.
– Bet kuri nekontroliuojama kraštutinė emocija gali pasireikšti ir destruktyviai. Be to, nepamirškime vadinamojo minios efekto, kuris labai užkrečia netgi santūrų, ramų žmogų. Matome, kaip greitai minioje išplinta emocijos, kurios labai užkrečia.
– Natūralu, kad savo pergalėmis džiaugiasi krepšininkai, bet kyla paprastas klausimas: kodėl jomis džiaugiamės ir mes, tik stebėję šias pergales?
Susitapatinimas – būdingas mūsų psichikai reiškinys. Žinoma, mes norime tapatintis su nugalėtojais, o ne su nevykėliais.– Sirgaliai susitapatina su krepšininkais, todėl jaučiasi patys iškovoję tas pergales, nors fiziškai niekaip prie to neprisidėjo. Susitapatinimas – būdingas mūsų psichikai reiškinys. Žinoma, mes norime tapatintis su nugalėtojais, o ne su nevykėliais. Krepšininkų iškovoti bronzos medaliai suvokiami kaip didelė kiekvieno sirgaliaus pergalė. Žiūrovai, kaip ir krepšininkai, jaučiasi labai sėkmingi žmonės, nugalėtojai, nors iš tiesų tai yra iliuzija. Aišku, reikėtų atskirti tuos aktyvius sirgalius, kurie važiuoja su krepšininkais ir aikštelėje juos palaiko realiai, įdeda realių pastangų. Bet didžioji sirgalių dalis yra pasyvūs ir savo komanda džiaugiasi tik tada, kai ji laimi. Jeigu komanda nepasiekia tokių rezultatų, kokių tikėtasi, tuomet dalis sirgalių juos gali nušvilpti ir kritikuoti.
– O kodėl mes nenorime tapatintis su komanda, kuri mūsų lūkesčių nepateisina? Kodėl šūkį „Mes – už Lietuvą“ dažniau girdime tada, kai krepšininkai laimi ir grįžta kaip nugalėtojai?
– Tai susiję su tuo, kaip pats siekiu asmeninės sėkmės. Turime sutikti, kad dauguma žmonių tos sėkmės nelabai moka siekti – tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime. Tuomet išorėje ieškoma objektų, su kuriais galima susitapatinti, nes jie – sėkmingi. Tai savotiška savo menkos vertės kompensacija.
– Minėjote, kad mes mieliau tapatinamės su nugalėtojais. Tačiau nugalėtojų turime ne tik krepšinyje, ne tik sporte. Pavyzdžiui, tarptautinio pripažinimo sulaukia mokslininkai, pirmas vietas tarptautinėse olimpiadose iškovoja moksleiviai ir pan.
– Mes nematome, kaip sunkiai mokslininkas dirba, kaip sunkiai pasiekiamas pripažinimas mokslo ar meno srityje. Žiniasklaida tam neskiria tiek dėmesio. O krepšininkus, jų greitį, jėgą, vikrumą matome, todėl su jais lengviau tapatintis. Be to, neturime pamiršti, kad krepšinis Lietuvoje turi gilias tradicijas ir yra kultinė sporto šaka, dominanti daugumą.
