Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Psichologė: patyčias darbe sunkiausiai išgyvena tie, kurie jaučia poreikį būti pripažinti

Intrigos darbe gali sumažinti motyvaciją.
„Shutterstock“ nuotr. / Intrigos darbe gali sumažinti motyvaciją.
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Paprastai patyčių išraiška darbe būna gana subtili ir rafinuota, tačiau jos tikrai egzistuoja, sako Kauno technologijos universiteto psichologė Milda Perminienė. „Yra kelios patyčių formos. Visų pirma yra patyčios, nukreiptos į darbą. Tai – nepagrįsta kritika: nors jūs viską puikiausiai atlikote, vis tiek randama smulkmenų, suteikiančių galimybę kritikuoti, pažeminti, neįvertinti. [...] Antra forma, jau pagrindinė, yra į asmenį orientuotos patyčios arba priekabiavimas: viešinamas žmogaus asmeninis gyvenimas, jis apkalbamas, su juo nebendraujama“, – vardija ji.

Tačiau, pastebi M. Perminienė, kiekvienas žmogus tokiose situacijose reaguoja skirtingai – vienam gali nerūpėti nei apkalbos, nei kritika, o kitas išgyvena labai sunkiai:  „Esame nagrinėję patyčias patiriančio žmogaus asmenybę. Vienas veiksnių yra poreikis būti pripažintam. Kuo tas poreikis didesnis, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus patyčias priims jautriau. Taigi tiems, kuriems svarbus teigiamas vertinimas, atgalinis ryšys ir kurie jo negauna arba gauna šiek tiek kritikos, reaguoja jautriau, vertina neigiamiau ir pasekmės gali būti sunkesnės.“

– Ypač domitės patyčiomis darbe. Kiek ši problema aktuali Lietuvoje?

– Europoje mes esame per viduriuką. Palyginti su skandinavų šalimis, mūsų patyčių ir psichologinio smurto paplitimo lygis yra šiek tiek aukštesnis. Bet, palyginti su Pietų Europos šalimis, Italija, Ispanija, patyčių įvertis žemesnis. Kita vertus, viskas priklauso ir nuo konkrečios organizacijos, nuo streso joje lygio.

– Prieš laidą minėjote visus sukrėtusį atvejį Belgijoje. Kas ten įvyko?

– Ten įvykęs skandalas sukrėtė  visą šalį. Iki tol atrodė, kad tų patyčių, psichologinio smurto lyg ir nebuvo, niekas apie tai per daug nekalbėjo, bet į žiniasklaidą papuolė vaizdajuostė (ji dabar yra ir „Youtube“) apie tai, kaip kolegos žmogų pririša prie kėdės, išvelka į lauką ir laisto vandeniu. Pasirodo, kad tai vyko devynerius metus. Prasidėjo bylos ir 25 žmonės netgi buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Paprastai patyčių išraiška darbe būna subtilesnė, rafinuotesnė. Vis dėlto jos egzistuoja.

– Sunku patikėti, kad taip gali elgtis suaugę, subrendę žmonės.

– Tai kritinis atvejis. Paprastai patyčių išraiška darbe būna subtilesnė, rafinuotesnė. Vis dėlto jos egzistuoja.

– Kiek patyčios paplitusios Lietuvoje?

– Visai neseniai atlikome gana išsamų tyrimą. Tikrai sunkių patyčių aukų (nors nenorėčiau vartoti šio žodžio), kurios susiduria su sveikatos problemomis, yra apie 3–5 proc. Tačiau patyčios yra ir gandai, ir apšaukimas kitų akivaizdoje, ir pažeminimas, ir nepagrįsta kritika, ir informacijos nuslėpimas siekiant kito žmogaus nesėkmės darbe. Į tokias pavienes situacijas Lietuvoje patenka  labai daug žmonių – 75 proc.

– Kaip konkrečiai pasireiškia patyčios darbe?

– Dar 1994 m. vienas skandinavų mokslininkas kalbėjo apie tai, kad egzistuoja kelios pagrindinės patyčių formos. Visų pirma yra patyčios, nukreiptos į darbą. Tai – nepagrįsta kritika: nors jūs viską puikiausiai atlikote, vis tiek randama smulkmenų, suteikiančių galimybę kritikuoti, pažeminti, neįvertinti. Taip pat tai gali būti, pavyzdžiui, informacijos skleidimas, kad jūs – ne komandos žmogus. Antra forma, jau pagrindinė, yra į asmenį orientuotos patyčios arba priekabiavimas:  viešinamas žmogaus asmeninis gyvenimas, jis apkalbamas, su juo nebendraujama.

– Kaip nesusipainioti sąvokose? Kur yra tiesiog kritika netinkamai atlikus užduotį, o kada riba jau peržengiama?

– Patyčios yra labai sudėtingas reiškinys, jį analizuoti ir įrodyti labai sudėtinga. Ko gero, vienas svarbiausių dalykų – ar tai pasikartojantis elgesys. Visi mes kartais galime būti priekabiautojais, pavyzdžiui, jei bloga nuotaika, tad pavieniai atvejai neturėtų būti vertinami kaip patyčios. Jei tai yra ilgesnį laiką pasikartojantis elgesys, pasak mokslininkų, trunkantis 6 mėnesius, tai jau galima vadinti patyčiomis. Nors aš tikiu, kad žmogus jas gali pajusti ir daug greičiau.

– Patyčios iš kolegų pusės yra viena. O jei psichologinis smurtautojas yra vadovas?

– Tada situacija labai prasta. Kai kalbame apie vadovą, reikėtų pagalvoti apie kelis dalykus. Pirma – ar tai tiesioginis vadovas ir ar yra aukštesnių vadovų, į kuriuos galima kreiptis. Kolegė dirba Londone ir jos tiesioginis vadovas elgiasi agresyviai, nepagarbiai, yra labai kerštingas, manipuliuoja, o ji kartais jaučia, kad negali pasakyti vieno ar kito dalyko, nes bijo reakcijos. Todėl ji kreipėsi į personalo vadybininkus ir šie pradėjo tyrimą.

Bet tokia situacija gana sudėtinga: vienas žmogus – lauke ne karys. Tokiu atveju reikia daugiau žmonių, kurie informaciją patvirtintų ir taip pat turėtų nusiskundimų. Jei tokių žmonių yra, jie taip pat galėtų pateikti skundą. Tada galima imtis priemonių, kad vadovas būtų sudrausmintas ar kritiniu atveju pakeistas kitu vadovu. Vis dėlto reikėtų pagalvoti, kiek energijos ir emocinių resursų galite ir norite skirti teisybės paieškoms. Viešumas, ko gero, vienas baisiausių atlygių, grėsmių organizacijai ir žmogui, taigi galima būtų kalbėti apie įvykio viešinimą, bet tai, be abejo, pareikalautų daug.

– Daug kas pasakytų – nepatinka darbo klimatas, tiesiog išeik iš darbo ir ieškok kito. Ką manote apie tai?

–  Kritiniu atveju tai galbūt vienintelė išeitis. Manau, kad kai kurie vadovai galvoja, jog agresyvus valdymas padeda žmones paskatinti dirbti produktyviau ir darbus baigti laiku. Tai neteisingas matymas – pačius vadovus reikėtų mokyti, kad teigiama elgesiu galima pasiekti daugiau.  

Manau, kad kai kurie vadovai galvoja, jog agresyvus valdymas padeda žmones paskatinti dirbti produktyviau ir darbus baigti laiku. Tai neteisingas matymas – pačius vadovus reikėtų mokyti, kad teigiama elgesiu galima pasiekti daugiau

– Kokios galimos patyčių pasekmės?

– Pasekmės gali būti ir psichologinės, ir fiziologinės. Tai gali būti stresas, nerimas, nemiga, baimė eiti į darbą, netgi panikos atakos. Per paskutinę konferenciją Milane vyko diskusija, kad galbūt netgi reikėtų kalbėti apie potrauminį streso sindromą – tai toks reiškinys, sutrikimas, kai žmogus, vien pagalvojęs apie darbą arba iškilus asociacijoms su darbu, patiria nepaprastą baimę ir paniką. Taigi kritiniais atvejais galimos ir tokios pasekmės.

Manoma, kad dėl psichologinio smurto gali keistis žmogaus asmenybė, jis gali tapti neurotiškesnis, jautresnis, įtaresnis ir pan. Prieš keletą metų tyrinėjome mokytojus ir pastebėjome, kad nepasitenkinimas, emocinis išsekimas būdingas ne tik žmonėms, kurie patyčias patiria tiesiogiai, bet ir tiems, kurie tame reiškinyje tarsi nedalyvauja, bet girdi ar mato, kurie žino, kad organizacijoje tai vyksta. Vadinasi, stresas ir baimė tapti patyčių auka arba kad su tavimi elgsis neteisingai, persiduoda visai organizacijai.

– Teko skaityti, kad patyčios darbe, palyginti su kitais stresą darbe keliančiais veiksniais, mokslininkų  buvo pripažintos reikšmingiausia nerimo ir depresijos priežastimi.

– Iš tiesų patyčios vertinamos kaip pats stresogeniškiausias darbe veiksnys. Kita vertus, kiekvienas žmogus į tam tikrą elgesį gali reaguoti skirtingai. Vienas gali patirti ir apkalbas, ir būti kritikuojamas, bet jam gali visiškai nerūpėti, jis gali visai patyčių nejausti. Esame nagrinėję patyčias patiriančio žmogaus asmenybę. Vienas iš tokių veiksnių yra poreikis būti pripažintam. Kuo tas poreikis didesnis, tuo didesnė ir tikimybė, kad žmogus patyčias priims jautriau. Taigi galima sakyti, kad tiems žmonėms, kuriems svarbus teigiamas vertinimas, atgalinis ryšys ir kurie jo negauna arba gauna šiek tiek kritikos, reaguoja jautriau, vertina neigiamiau ir pasekmės gali būti sunkesnės.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min