Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

R.Juozapavičius apie žiniasklaidą: pinigai svarbiau už principus

R.Juozapavičius sako neįsivaizduojantis profesionalios žiniasklaidos, kuri nepalaiko gilaus pokalbio apie visos žiniasklaidos kokybę.
Kęstučio Vanago/BFL nuotr. / R.Juozapavičius sako neįsivaizduojantis profesionalios žiniasklaidos, kuri nepalaiko gilaus pokalbio apie visos žiniasklaidos kokybę.
Šaltinis: 15min
0
A A

„Žiniasklaida labai griežtai moko kitus, kad viešųjų ir privačių interesų painioti negalima, tačiau sau taiko kitokius principus“, – sako buvęs žurnalistas, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos narys, kalbėjimo konsultantas Rytis Juozapavičius. Pašnekovo nuomone, mūsų žiniasklaidai daryti įtaką kol kas yra gerokai svarbiau už tiesos paieškas.

– Redakcijoje nusprendėme rengti pokalbių ciklą apie Lietuvos žiniasklaidą. Todėl pirmiausia jūsų klausčiau, ar kalbėjimas apie žiniasklaidos problemas yra prasmingas? Atrodo, kad tos problemos yra žinomos, įvardijamos viešai, tačiau vis tiek „niekas nesikeičia“.

– Kalbėjimas apie profesiją yra profesionalumo požymis. Taip, kartais sakoma, kad neetiška kritikuoti konkurentą, tačiau žurnalistų profesinėje bendruomenėje pokalbis apie kokybę yra neišvengiamas, nes šios profesijos esmė – tiesos paieškos ir nustatymas. Viena vertus, kalbėjimas apie žiniasklaidą yra naudingas kalbantiesiems, išryškinant aukščiausius žiniasklaidos principus. Pavyzdžiui, parodant, kad mes aiškiai atskiriame nuomonę ir faktą, vadovaujamės profesinės etikos normomis, nebijome pripažinti klaidų ir pranešti savo skaitytojams, kad suklydome. Kita vertus, neįsivaizduoju profesionalios žiniasklaidos, kuri nepalaiko pokalbio apie visos žiniasklaidos kokybę. Jeigu žurnalistas vengia kalbėti apie savo ir kolegų darbą, jis tiesiog nori tyliai užsidirbti pragyvenimui.

Aš pats labai kritiškai žiūriu į Lietuvos žiniasklaidą, tačiau man yra lengva, nes per ilgus savo profesinės veiklos metus tiek pažinau žurnalistus, kad jau iš intonacijų, iš antraštės nesunkiai atskiriu, kas ir kodėl yra sakoma, kokie interesai gali slypėti vienoje ar kitoje redakcijoje. Tačiau kiti žmonės neturėjo tokio „intymumo“ galimybių, todėl girdime visokių kalbų apie žiniasklaidą. Vieni žmonės sako – „visi žurnalistai nupirkti“. Bet juk visi nėra nupirkti. Arba sako, kad „ne, viskas čia gerai“, tačiau žinome, kad viskas tikrai nėra gerai. Vadinasi, žiniasklaidos vartotojas turi rasti taką per pelkę, tarsi informacinę kūlgrindą. Jeigu vartoji nacionalinę žiniasklaidą, turi stebėti stambaus verslo santykius, mėginti suprasti, kaip verslo ir politikos interesai persikelia į žiniasklaidą. Tokiam žiniasklaidos skaitymui reikia specifinių žinių, todėl informacijos pardavėjai apie tai turi kalbėti, nebijodami pasakyti, kas žiniasklaidoje yra kokybiška, o kas ne.

– Tuomet mėginkime kalbėti apie konkrečius pavyzdžius. Minėjote, kad skaitytojas turi stebėti verslo santykius, galimus jų interesus žiniasklaidoje, stambaus kapitalo ir žiniasklaidos savininkų ryšį. Aš, kaip skaitytojas, ilgą laiką mačiau, koks dienraščio „Lietuvos rytas“ požiūris į verslininką Vladimirą Romanovą. Žinojau ir tai, kaip šis verslininkas susijęs su Kauno „Žalgiriu“. Todėl buvo įprasta, kad apie šį žmogų palankaus žodžio dienraštyje nelabai rasiu. Tačiau visai neseniai nustebau atsivertęs „Lietuvos rytą“ ir pamatęs ten panegirikos pilną straipsnį apie labdaringą V.Romanovo veiklą. Kaip paprastam skaitytojui suvokti tokių pasikeitimų priežastis? Beje, minėtas straipsnis buvo be užsakymo numerio.

– Tokį straipsnį interpretuoju taip, kad bendrovė „Lietuvos rytas“ ir kokia nors su V.Romanovu susijusi bendrovė veikiausiai turi verslo sandorių, kad toks straipsnis neatsiranda iš niekur. Šis dienraštis daugybę žmonių laiko kenksmingais sau ar visuomenei, todėl nepasakoja apie gerus jų darbus. Jeigu „Lietuvos rytas“ ir V.Romanovas anksčiau konfliktavo, mano požiūriu, tik ekonominiai santykiai gali lemti, jog konfliktas nebeprisimenamas.

– O gal tai tiesiog yra užsakomasis straipsnis, už kurį V.Romanovas sumokėjo? Paslėpta jo labdaringos veiklos reklama, skaitytojui neįvardijant, kad už tokį straipsnį dienraštis gavo pinigų?

– Tai yra tas pats „perku ir parduodu“ principas. Gali būti, kad kažkas iš šio verslininko aplinkos nusprendė, jog neigiamos informacijos yra per daug, todėl galbūt vertėtų nusipirkti ir „gerą straipsnį“. Tačiau mes neturime tikslių duomenų, kodėl tokia publikacija atsidūrė „Lietuvos ryte“, tačiau aiškiai suprantame, jog tai prisideda prie verslininko įvaizdžio kūrimo. Žinoma, galime svarstyti, ar „Lietuvos rytas“ tikrai toks įtakingas, kad verta pirkti jo puslapius ir laukti palankaus skaitytojų dėmesio?

– Bet ar jūsų nestebina jokių principų, vertybių neturėjimas? Jeigu dienraštis nuolat kritikuoja verslininką, skaitytojams parodo neigiamą savo požiūrį, kodėl sutinka jam parduoti dalį dienraščio turinio?

– Man, kaip skaitytojui ir stebėtojui, seniai akivaizdu, jog šiam dienraščiui pinigai visada yra svarbiau už bet kokius principus. Tačiau nereikėtų išskirti tik šio dienraščio. Juk didžioji žurnalistų dalis vengia kalbėti apie savo principus. Jie turi tribūnas, iš kurių aiškina tai, kas naudinga jų darbdaviui ar reklamos davėjui.

Jeigu žurnalistas vengia kalbėti apie savo ir kolegų darbą, jis tiesiog nori tyliai užsidirbti pragyvenimui.Tokia laikysena užgožia bet kokius principus – ir pliuralizmą, ir faktų tikslumą, ir nuomonių neiškraipymą, ir kitus žurnalistinės etikos standartus. Tu kalbi apie „Lietuvos ryto“ principus? Ar jie remiasi tuo, kad krepšinio komanda „Lietuvos rytas“ yra V.Romanovo remiamo Kauno „Žalgirio“ konkurentas? Juk tai yra verslo interesai. Kaip juos suderinti su tiesos paieška? Negali būti teisėjas savo byloje. Jeigu valdai sporto klubą, kuris konkuruoja su kito klubu, kaip savo laikraštyje gali apie tai rašyti ir nepažeisti žiniasklaidos principų? Juk būsi subjektyvus.

Kaip yra viešajame sektoriuje, valstybės tarnyboje? Jeigu turi kokį nors privatų interesą, tu negali dalyvauti rengiant, svarstant ir priimant sprendimą. Ir žiniasklaida labai griežtai moko kitus, kad viešųjų ir privačių interesų painioti negalima, tačiau sau taiko kitokius principus. Apskritai, didžiosios mūsų žiniasklaidos verslo modelis yra visai kitoks nei pažangių žiniasklaidos priemonių Vakaruose. Prieš keliolika metų buvo atliktas tyrimas, kuris parodė, kaip postsovietinių ir Vakarų šalių žurnalistai suvokia savo profesijos esmę. Postsovietinių šalių žurnalistai pasižymėjo tuo, kad jie labiau norėjo daryti įtaką, o vakariečiai – informuoti. Tokį vaizdą ir šiandien matome Lietuvoje – daugeliui žiniasklaidininkų daryti įtaką, paveikti procesą yra gerokai svarbiau už tiesos paieškas. 

– Žiniasklaidos pajamų šaltinis – reklama, o pagrindinis reklamos užsakovas – verslas. Ar jūs pritariate nuomonei, kad jam nelabai rūpi žiniasklaidos kokybė? Kodėl verslas reklamuojasi žiniasklaidos priemonėse, kurios pažeidžia žurnalistinės etikos standartus, įstatymus? 

– Daugelio Lietuvos verslo tikslas – pelnas. Nors dabar jau madinga kalbėti ir apie vartotojus ir klientus, kurie taip pat turėtų būti laimingi. Tačiau stipraus įsijautimo į tai, ką gi mąsto tie vartotojai, dar nepastebime. Didieji reklamos davėjai supranta, kad žiniasklaidos kokybe susirūpinusi tik nedidelė dalis žmonių. Jie supranta, kodėl tie žmonės kelia šiuos klausimus, bet kartu skaičiuoja, kad žiniasklaidos kritikų perkamoji galia neprilygsta galiai tų, kurie pasitenkina esama situacija ir nekreipia dėmesio į žiniasklaidos kokybę, nekelia klausimo, ar man pasitikėti verslo bendrove, kuri reklamuojasi principų nesilaikančioje, įstatymus ir etikos normas pažeidžiančioje žiniasklaidoje.

Kai dirbau antikorupcinėje organizacijoje „Transparency International“, atlikome įmonių vadovų apklausą apie žiniasklaidos skaidrumą. Klausėme, kaip jie vertina užsakomuosius straipsnius ir laidas, palankiai nušviečiančias įmonių veiklą, tačiau aiškiai nepažymėtas kaip reklama. Tik 40 proc. vadovų tai vertino neigiamai. Visi kiti – arba neutraliai, arba teigiamai. Vadinasi, yra toks „miesto mitas“, kuris skamba maždaug taip: „Ai, tie žmonės, jie nieko nesupranta, geriau tegul mano, kad čia ne reklama, o žurnalisto straipsnis.“  Mano manymu, tai yra klaida, nes žmonės vis labiau supranta, kas yra reklama ir kad ji turi būti pažymėta.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min